Visi kalba apie informacinę visuomenę - politikai, mokslininkai, biurokratai, mano močiutė ir aštuonmetis kaimynų sūnus Rokas. Daug kas įžvelgia įvairiausius pavojus: esą visi bendrausime per bedvasius kompiuterius, o gal net ir vaikai atsiras su kompiuterių pagalba (bent jau virtualus seksas yra itin paplitęs).
Nuogąstauti galima dėl visko. Bet tai nelabai įdomu. Svarbiau pabandyti suprasti, kas keičiasi mūsų gyvenime. Ir kaip keičiasi? Ką atneša informacinė visuomenė?
Norėčiau atkreipti dėmesį į vieną aspektą: internetas atgaivina kai kurias tradicinėje visuomenėje egzistavusias formas. Visų pirma jis atgaivina gandus. Ką turiu omenyje?
Tradicinėje visuomenėje dažniausiai žinios apie įvykius būdavo perduodamos iš lūpų į lūpas. Taip keliaudami jie būdavo apipinami pagražinimais, kol tapdavo sunku atskirti tiesą nuo išmonės. Tačiau nereikia to sumenkinti: tuometinėmis sąlygomis tai buvo vienas iš geriausių ir efektyviausių informacijos perdavimo būdų. Atsiradus laikraščiams, šie gandai pradedami kontroliuoti: žurnalistai juos tikrina, bando pateikti informaciją kuo objektyviau. Parašytas žodis tampa autoritetingas: jei taip rašoma, vadinasi, taip ir atsitiko. Nereikia perdėti laikraščių objektyvumo, tačiau, šiaip ar taip, gandai tapo kontroliuojami: visuomenėje jau nebebuvo tokio poreikio gandams. Savo poreikį sužinoti, kas atsitiko pasaulyje, ji galėjo patenkinti skaitydama laikraščius, o vėliau klausydama radiją. Aišku, nesakau, kad gandai išnyko. Jie išliko, tačiau nebuvo tokie svarbūs, nebuvo jiems teikiama tiek svarbos.
O internetas vėl atgaivina gandus. Pateiksiu vieną garsią istoriją. 1997 metų vasarą elektroninis laiškas su mokslo metų baigimo kalba Masačiūsetso technologijos institute, priskirta lyg Kurtui Vonnegutui, žaibo greitumu pasklido po internetą. Garsiausiai ji nuskambėjo JAV, nes šios istorijos kaltininkai buvo amerikiečiai: garsus rašytojas Vonnegutas ir kur kas mažiau garsi žurnalistė. Netrukus ši istorija buvo aptariama plačiai, o internetiniai žurnalai pradėdavo savo straipsnius tokiais žodžiais: „Jei kartais pastarąsias dienas jūs praleidote slėptuvėje, per jas nutiko štai kas”. Amerikietė žurnalistė parašė sąmojingą straipsnį, kur ji vaizdavosi sakanti kalbą absolventams. Ją pagyrė redaktoriai, draugai. Viskas ir būtų taip pasibaigę, jei kažkas nebūtų sugalvojęs „metų apgavystės”. Nežinomas pokštininkas paleido į internetą šios žurnalistės skiltį užrašęs, jog tai Kurto Vonneguto sveikinimo kalba. Per keletą valandų šis elektroninis laiškas apskriejo milijoną elektroninių dėžučių visame pasaulyje.
Žurnalistė buvo apkaltinta plagiatu. Kurtas Vonnegutas pasakė: „Kibererdvė yra vaiduokliška” (nors dabar nesi tikras, ar tikrai jis tai pasakė). Taip, gal ir vaiduokliška, tačiau ji, be įvairių pavojų, teikia naują erdvę žmogaus kūrybiškumui, kuris, beje, gali iškilti įvairiais pavidalais
Ką rodo ši istorija: ogi tai, kad gandai vėl egzistuoja. Jei įsivaizduotume, kad laikraštyje atsitiktų tokia istorija (būtų sumaišytos pavardės), kitą dieną būtų paskelbtas atsiprašymas ir visi užmirštų šią istoriją. Žinios pateikiamos iš vieno šaltinio. Dabar tai negalioja, nes šis laiškas vaikšto iš vienos dėžutės į kitą. Niekas nežino, ar tai, kas mums siunčiama, yra tikra, ar tik kažkieno fantazijos vaisius. Tai tampa ne žinia, bet gandu. Taip pat prisiminkime, kaip internete yra platinami paveiksliukai, kuriuose neva nuogos yra popkultūros įžymybės. Niekas nežino, ar tai yra iš tikrųjų taip, tačiau šie puslapiai turi didelę paklausą.
Ar galima manyti, kad mes pradedame gyventi globalioje gandų epochoje? Gausime daug informacijos - įdomios, skandalingos, netikėtos - tačiau niekuomet nežinosime, ar ja galime tikėti. Mes ir patys kursime gandus, siųsime kitiems ir stengsimės, kad jie pasklistų po pasaulį. Bent dabartiniai duomenys rodo, jog taip.
