Išvardintume visą puokštę neramesnių žinių apie šalies ūkio raidą – kyla ir dar bus keliamos pieno produktų kainos, žada kilti ir grūdų – taigi, ir mėsos, kurios gamyboje grūdai yra esminis sąnaudų elementas - kainos, tigro šuoliu liuoktelės dujų kainos ir, kiek trumpesniu atstumu, jų diktuojami šilumos, karšto vandens tarifai.
Valdžia jau paskelbė apie būsimą elektros tarifų didinimą, rūkaliai (geras trečdalis tabaku įsmirdusių Lietuvos gyventojų) sulauks naujo cigarečių pabrangimo, keliant akcizą iki Europos Sąjungos (ES) minimumo. Brangstant šioms gėrybėms atsiras reikalas (arba puiki proga) didinti ir visų kitų prekių ir paslaugų kainas.
Kažkas gali atsidūsti - viena laimė, kad ir privačiame sektoriuje, ir viešajame tai vienai, tai kitai darbuotojų kategorijai kyla atlyginimai. Vis labiau įsidrąsina reikalauti atlyginimų didinimo ir kitos, tuo metu nesulaukusios dėmesio dirbančiųjų grupės.
Žodžius „viena laimė“ paimkim į kabutes ir tada drąsiai galėsime tuos visus procesus apibendrinti vienu vardikliu – infliacija (bendrojo kainų lygio kilimas).
Atlyginimų didinimas paspartėjusios infliacijos metu yra būtinybė. Tačiau apsiribojus vien juo atlyginimų didinimas iš perkamosios galios palaikymo priemonės virsta infliacijos palaikymo (perkamosios galios mažinimo) ir net pakurstymo priemone.
Vidutinė metinė infliacija (t.y. kiekvieną mėnesį apskaičiuotas praėjusių dvylikos mėnesių vidurkis) šalyje šių metų sausio-liepos mėnesiais kito taip: 3,8 – 3,9 - 4,0 - 4,2 - 4,3 - 4,4 - 4,5 proc., ir visi ženklai rodo, kad gruodį ji gali būti tik didesnė (liepos mėnesį vartojimo kainų lygis Lietuvoje buvo 5,1 proc. aukštesnis nei prieš metus, tame skaičiuje maisto prekių kainos buvo paaugę 10 proc.). Taigi, Lietuvoje infliacijos spartėjimas akivaizdus ir, kas dar svarbiau, tas spartėjimas žada nesustoti.
Prie pajamų augimo prisideda vis dar spartus kredito augimas (valiutų valdybos sąlygomis niekaip nesuvaržomas), dėl to turim vos ne ažiotažą prekybos tinkluose. Sausio - liepos mėnesiais mažmeninė prekių apyvarta padidėjo – palyginamomis kainomis ! – 21 proc. Todėl infliacija šalyje negali nespartėti. Pieno perdirbėjai, kiti vietiniai gamintojai, remonto ir kitų paslaugų teikėjai, jei tik kur silpnesnė konkurencija, drąsiai gali kelti kainas, šitą aplinkybę slėpdami po objektyvesnėmis priežastimis.
Dėl infliacijos pampsta ir nacionalinis biudžetas, dėl ko politikai gali rodyti kur kas didesnį nominalinį dosnumą, rinkimams artėjant, ir „pagal jėgas“ prisidėti prie infliacijos nacionalinėje ekonomikoje pakurstymo. Kai juos vėl išrinks – infliaciją nesunkiai bus galima „nurašyti“ pabrangusių dujų ir kitokiems pasauliniams procesams. (Niekas juk neprašys paaiškinti, kaip švedai, austrai, lenkai ar slovėnai, irgi įsivėlę į tuos „pasaulinius procesus“, sugeba turėti infliaciją du kartus lėtesnę nei mūsiškė).
Tų pasaulinių procesų, skatinančių infliaciją, dabar tikrai pagausėjo. Spartus didžiųjų Azijos valstybių ekonomikos augimas, didindamas gyventojų pajamas pakurstė paklausą žaliavoms ir žemės ūkio produkcijai pasaulyje. Pastarosios paklausą dar labiau ima didinti intensyvėjantis jos naudojimas visai naujai paskirčiai – energijai ir degalams gaminti. Naujų naftos ir dujų išteklių atradimas ir paruošimas eksploatacijai atsilieka nuo jos paklausos didėjimo – kainų augimas vėlgi neišvengiamas. Dar – JAV yra pirmoji valstybė, jau pajutusi naują infliacijos veiksnį: iš Kinijos importuojamų prekių kainos pradeda kilti. Tos kainos mažėjo keletą metų ir palaimingai veikė bendrą vartojimo kainų indeksą visose Kinijos prekes importuojančiose šalyse. JAV nuo 2007 m. antrojo ketvirčio jos ėmė gan staigiai kilti. Žinoma, savo vaidmenį čia suvaidino ir JAV dolerio silpnumas, bet pagrindinė priežastis kita – pašėlęs ūkio augimas sukėlė įtampą Kinijos darbo rinkoje, ėmė didėti atlyginimai ir kinų gamintojai savo užkariautose rinkose jau ir gali, ir turi atsargiai didinti savo prekių kainas.
Tarptautinėje rinkoje konkurencija visada didesnė nei atskiroje nacionalinėje rinkoje. Kuo atviresnė šalis prekybai, tuo didesnės jos galimybės slopinti infliaciją importo pasiūla. Bet jei ir pasaulio rinkoje kyla infliaciniai procesai, įsiliejimas į tarptautinius prekių mainus jau nebepadės (juolab bandymas pasitraukti iš jos). Jei 2005 m. mūsų eksportuojamų prekių kainos padidėjo 10 proc., o importuojamų – 9 proc., tai 2006 m. vaizdas jau kitoks: eksportas pabrango 5 proc., importas – 8 proc.
Lietuva turi ir dar vieną kainų lygio kilimo „pagalbininką“ – ES vidaus rinką, kurioje be kliūčių vyksta prekių ir daugumos paslaugų mainai. Jei prekės gali laisvai judėti rinkoje, pasiekdamos bet kurį jos norintį pirkėją, tokių prekių kaina netrunka išsilyginti. Ji skirsis tik tiek, kiek skiriasi jos transporto kaštai bei jos pateikimo galutiniam vartotojui (pirkėjui) sąnaudos ir apyvartos (PVM) mokesčiai toje šalyje.
Mūsų ekonomikai infliacijos spartėjimas yra kelissyk grėsmingesnis nei didesnių valstybių ekonomikoms, nes sukelia rimtą pavojų eksporto plėtojimo galimybėms ir, iš čia, tolesniam ekonomikos augimui. Su sąlyga, jei darbo našumas nebeaugs taip sparčiai, kaip augo dar prieš porą metų, ir gaminama produkcija nebus sparčiau keičiama į visai kitokią (tai reiškia – jei nepagausės inovacinių investicijų į ekonomiką).
Keičiasi ir euro įvedimo reikalai. Jam kelią į Lietuvą užkirto infliacija. Šiai dabar įsibėgėjant, apie eurą reikėtų nustoti galvoti; nebent būtų galima pas ką nors paprašyti, kad infliacija dar labiau paspartėtų ir visose be išimčių ES šalyse. Neįsileisime euro, nes nenorime kad imtų didėti prekių kainos, šaukėme visi tie, kas pritarėme euro priešininkams. Gėdinga tokių skeptikų kompromitacija darsyk parodė, kad kai reikia sumąstyti ryšį tarp dviejų ar juolab trijų ekonominių procesų, mes, planinės ekonomikos ir visame kame mus globojusios bekraštės valstybės vaikai ir anūkai, verčiau pritarsim kokiam gerklingesniam rėksniui nei pagalvosim patys. Bet tai jau kita istorija.
