„Mano gyvenimas dabar sukasi apie ramybę, įsiklausymą, aplinkos stebėjimą, apie visko, kas vyksta, sugėrimą ir supratimą, pajautimą, pačiupinėjimą.
Ta ramybė pas mane ateina iš daugybės kiekio darbų. Aš priversta ją surasti, nes kitaip galiu greitai išnykti iš šito pasaulio. Aš jos ieškau būdama tarp didžiulio tempo ir pradedu ją atradinėti mažuose momentuose: arbatos puodelyje, pasisėdėjime važiuojant su spektakliu ir keliaujant autobusiuke. Tame momente pasidaro didžiulė ramybė – tame trumpame laike, kol aš važiuoju.
Tie momentai išsiplečia, jie tampa daug didesni ir prasmingesni, jeigu aš sąmoningai tą momentą suprantu, nes aš galiu užsidirbti, dirbti ir dirbti, o čia pasispaudžiu pauzės mygtuką ir tą momentą praplečiu. Tai yra ramybė“, – pasakojo aktorė.
Tarp realybės ir fikcijos
Ir tą pauzės mygtuką Ineta sugeba paspausti dažnai – sustabdo laiką ir mėgaujasi ramybe netgi vaidindama spektakliuose.
„Visai neseniai buvo toks labai gražus momentas. „Domino“ teatre su draugėmis vaidinau „Žavias ir pavojingas“. Ten yra vienas momentas, kai jau beveik finalas ir mes visos esame po didžiulio, didžiulio konflikto, ir yra tokia tyla. Aš esu scenos gale, labai gerai matau savo koleges ir matau sėdinčius žiūrovus ir tas visas akis. Ir man tuo momentu visą laiką taip norisi akyse įjungti tokį fotoaparatą ir sąmonėje įamžinti tą akimirką, nes tas momentas labai atspindi mūsų profesijos esmę.
Tai, kas vyksta tuomet, yra labai tikra. Žinau, kad po poros sekundžių pradės verkti Gabija (kolegė spektaklyje – red.), tada kita apsiverks, tada dar kita. Tai yra tokie gyvi momentai, tokie jautrūs. Jie yra ir tikri, bet ir netikri ir tie patys žmonės, kurie sėdi toje salėje, jie irgi yra ir tikri, ir netikri.
Jie kaip ir tame, ką žiūri, bet tuo pačiu ir jie ir tie, kurie po to eis į parduotuvę pomidorų pirkti. Tas momentas, kai mes į vienas kitą žiūrime ir sąveikaujame, man yra labai prasmingas“, – nurodė pašnekovė.
Aktorystės raumuo
Ineta sako, kad aktorystė jai yra gyvenimo būdas ir ji namuose nenustoja būti aktore – čia ji ir ruošiasi vaidmenims, čia ateina įkvėpimas ir idėjos. Tad, panašu, kad jos darbas yra 24 valandas per parą.
„Tai vis tiek yra gyvenimo būdas. Aš tuo gyvenu, man tai yra gyvenimo dalis. Grįžtu namo ir nesakau: padirbu, o dabar nebedirbu. Tai vis tiek yra gyvenimo dalis. Kaip, jūs įsivaizduojate, aš sukuria parodijas? Jas reikia paruošti, o aš neturiu ofiso, į kurį ateičiau ir padirbčiau.
Parodijas reikia paruošti ir mano balsas man gali nuskambėti būtent taip kaip Erlicko bekepant blynus. Aš turiu nuolat bandyti tai. Tai yra kaip raumuo, jo neištreniruosi, jei jis bus tiesiog padėtas – jį reikia lavinti, lavinti, lavinti. O aš nuolat nekantrauju, smalsauju.
Man reikia kažką naujo sužinoti per dieną – jei aš kažko nesužinojau naujo, man ta diena yra visiškai tuščia. Aš turiu visą laiką kažką naujo sužinoti – paskaityti kažkokį lapą, sudalyvauti seminare, paskaityti nors puslapį, sentenciją kokią – kažką sužinoti naujo, kad užmigti kažką sužinojus“, – kalbėjo aktorė.
Pokalbis su paslaptinguoju vyru
Tad Stasiulytė ir domisi – domisi savimi, savo paskirtimi žemėje, moteriškumu ir savo sielos šauksmu. Ineta prisimena, kad ši dvasinė jos kelionė prasidėjo po pokalbio su vienu ją tarsi užbūrusiu žmogumi.
„Šešiolikos metų su teatru važiavau, tik neprisimenu kur. Tos kelionės metu susipažinau su vienu žmogumi, kuris man naktį, važiuojant autobusu, pasakojo kažkokius labai įdomius dalykus – ten buvo kažkas tokio įdomaus, kažkas tokio, ir aš taip ir neprisiminsiu kas, bet buvo labai įdomaus. Tada jis man pasiūlė perskaityti vieną knygą, po to – kitą, ir taip po truputį, po truputį aš susižinojau apie vienus dalykus, apie kitus, ir taip ir keliavau“, – pasakojo moteris.
Sąmoningas lietimas
Taip po truputį semdamasi žinių iš ją supančios aplinkos, Ineta pradėjo vesti seminarus moterims apie moteriškumą – tiesa, tai daro nedažnai, kada, kaip teigia aktorė, būna palankios tam dienos. Ir moterims ji pataria labai konkrečius dalykus.
„Pradėkime liesti sąmoningai, visą tai daryti. Pajausti, kokia yra knyga, kokia yra pėdkelnė, medis. Visą dieną darykime tai – viską, ką liečiame, jauskime. Ne taip, kad viską imu – taip, tą, ir tada grįždama namo pas vyrą visiškai kitaip jį paliesi negu šiaip. Viskas yra kitaip. Pradėkime nuo tam tikrų labai apčiuopiamų dalykų“, – dalinosi Ineta Stasiulytė.
Meilė Aktorė sako, kad ji gyvenime nesivadovauja nei krikščionybės nuostatomis, nei Rytų religijomis, nei kokia nors filosofija.
„Čia tik pavadinimai. O esmė ta pati – meilės pajautimas. Jeigu vienas žodis, man esmė būtų meilė. Į tą įeina ir santykiai, ir darbas, ir gyvenimas, ir santykis su savimi – viskas apie tai. O kaip iki to ateiti, galime pasirinkti. Mes pasirenkame, į ką tikėti ir taip gyvename, kad būtų mums paprasčiau.
Aš pati užaugau laisvoje dirvoje. Nebuvau įkalinta kažkokiose normose. Su močiute – taip, nueidavome į bažnyčią, visus poterius moku ir visas tas ceremonijas žinau. Man patinka nueiti ir į bažnyčią, man patinka nueiti ir į cerkvę, bet dėl to, kad ten yra tam tikra zona, tokia aura, kur yra susikaupimas, nusiteikimas, tarkim ramiai pasėdėti“, – nurodė I. Stasiulytė.
