Vilniaus reikšmė lietuvių istorijoje didesnė negu Varšuvos – lenkų, Minsko – baltarusių, Kijevo – ukrainiečių ar Maskvos – rusų. Užsieniečiai tai pastebi geriau negu mes patys. Timothy Snyderis į Lietuvos valstybės atsikūrimą XX a. žvelgia per Vilniaus politinės priklausomybės prizmę1.
XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje atgimusi lietuvių tauta užsibrėžė uždavinį – atkurti valstybę su sostine Vilniumi (o nuo Pirmojo pasaulinio karo pradžios – ir su Klaipėdos uostu). Įsitvirtinti Vilniuje buvo gal net sunkiau, negu sukurti valstybę. Juk istorinėje sostinėje lietuvių buvo tik saujelė, o riba tarp lietuviškai ir slaviškai (dažniausiai „po prostu“ – baltarusių ir lenkų kalbų mišiniu) kalbančių gyventojų, kaip daugiaamžės polonizacijos padarinys, jau buvo gerokai pasislinkusi į vakarus nuo Vilniaus ir Trakų2. Vilnius ir jo kraštas buvo kur kas labiau lenkiškas, žydiškas, rusiškas, net baltarusiškas negu lietuviškas. Todėl, siekdami Vilniaus, lietuviai negalėjo remtis per Pirmąjį pasaulinį karą labai išpopuliarėjusia tautų apsisprendimo teise. Po karo vykstant ginčams su Lenkija, lietuviai atmetė Vakarų valstybių siūlytą plebiscito Vilniaus krašte idėją ir rėmėsi istorine teise.
1897 m. Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenimis, Vilniuje buvo 138, 6 tūkst. gyventojų (be kariuomenės), kurie pagal gimtąją kalbą skirstėsi3: 61,0 tūkst. (44,0 %) − žydai, 46,6 tūkst. (33,6 %) − lenkai, 20,1tūkst. (14,6 %) − rusai, 5,4 tūkst. (3,9 %) − baltarusiai, 2,9 tūkst. (2,1 %) − lietuviai, 2,0 tūkst. (1,4 %) − vokiečiai, 0,6 tūkst. (0,4 %) − kiti.
O tarp beveik 3 tūkst. Trakų gyventojų lietuvių buvo tik 10! Iš 1,9 tūkst. savaveiksmių (turėjusių užsiėmimą) Vilniaus lietuvių 10 buvo dvasininkų, 41 dirbo valdžios įstaigose ir policijoje, 32 – švietimo ir auklėjimo sferoje, 6 – mokslo, literatūros ir meno įstaigose, 24 – sveikatos apsaugos sistemoje, 289 – pramonėje arba vertėsi amatais, 77 – transporto ir ryšių sferoje, 2 – kredito, 90 – prekybos ir visuomeninio maitinimo įstaigose, o daugiausia – net 784 (41 %) buvo padieniai darbininkai, tarnai ir tarnaitės.
Maždaug tokia pati Vilniaus gyventojų tautinė sudėtis išliko ir XX a. pradžioje. 1909 m. tarp 205,2 tūkst. Vilniaus (kartu su 7,3 tūkst. gyventojų turėjusia Naująja Vilnia) gyventojų lenkų buvo 77,5 tūkst. (37,7 %), žydų – 75,5 tūkst. (36,8 %), rusų (kartu su baltarusiais) – 37,3 tūkst. (18,3 %), lietuvių – 2,5 tūkst. (1,2 %). 1912 m. tarp 5,6 tūkst. Vilniaus prekybininkų lietuvių buvo 101, o tarp 824 pramoninkų – tik 9, visi smulkūs, samdę vos po kelis darbininkus.
1913 m. miesto valdžiai pavaldi komisija nekilnojamojo turto apmokestinimo reikalu surinko duomenis apie pastatus ir pajamas iš jų. Pagal šį šaltinį Vilniuje (be priemiesčių) buvo 5653 nuosavybės vienetai, kuriuos sudarė 10 680 gyvenamųjų namų ir 6955 negyvenamieji pastatai. Jie priklausė:
3382 gyvenamieji Vilniaus namai buvo mūriniai, 7053 (66 %) – mediniai, o 243 – mišrūs. Net 79,2 proc. gyvenamųjų namų buvo vienaaukščiai, 13,4 proc. – dviaukščiai, 7,4 proc. – triaukščiai ir aukštesni. Visuose namuose buvo 35,7 tūkst. butų, kurių 71,4 proc. buvo 1–2 kambarių. 24,9 proc. – 3–5 kambarių, 3,7 proc. – 6 ir daugiau kambarių. „Vilnius yra medinis, vienaaukštis su menka pramone, neturtingas miestas“, – apibendrino šiuos duomenis Przegląd Wileński žurnalistas.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Vilniuje lietuvių buvo kur kas mažiau negu Rygoje, Liepojoje, Peterburge ar Čikagoje.8 Vytauto Merkio teigimu, Vilniuje buvo plėtojamos pusiau amatininkiško pobūdžio pramonės šakos, reikalavusios tam tikros kvalifikacijos.9 Jos neturėję lietuviai kaimiečiai darbo ieškojo Liepojoje, Rygoje, Peterburge, o ypač Šiaurės Amerikoje, į kurią XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje emigravo daugiau kaip pusė milijono lietuvių. Ten buvo didesnis ir darbo užmokestis. O į Vilnių gyventi kėlėsi daugiausia žydai ir lenkai – Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos miestelių amatininkai, šio regiono valstiečiai.
Nepaisant to, XX a. pradžioje Vilnius tapo svarbiausiu lietuvių kultūrinio, visuomeninio ir politinio gyvenimo centru. Jame telkėsi negausi to meto lietuvių inteligentija: Petras, Jonas ir Antanas Vileišiai, Felicija ir Jonas Bortkevičiai, Andrius Domaševičius, Povilas Višinskis, Antanas Smetona (nuo 1902 m.), Jonas Basanavičius (nuo 1905 m.). Ilgiau ar trumpiau Vilniuje gyveno Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Jonas Jablonskis, kun. Juozas Tumas-Vaižgantas ir kt. Vilniuje pradėjo eiti pirmasis lietuvių dienraštis Vilniaus žinios (1905 m.), buvo įsteigta pirmoji lietuviška spaustuvė, pirmasis lietuviškas knygynas. 1905 m. gruodžio 4−5 d. čia įvyko pirmasis lietuvių tautos atstovų suvažiavimas (Didysis Vilniaus Seimas), o 1917 m. rugsėjį posėdžiavo Lietuvių konferencija, išrinkusi Lietuvos Tarybą, kuri 1918 m. vasario 16 d. paskelbė šalies nepriklausomybę. Vilniuje pradėta kurti Lietuvos Respublikos valstybinės valdžios įstaigas, sudaryta pirmoji Vyriausybė, paskelbta pirmoji Konstitucija.
Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, Vilniuje buvo daugvaldystė: svarbiausia valdžia vis dar buvo vokiečių rankose, bet jau veikė Lietuvos Taryba, susibūrė komunistinė Vilniaus darbininkų deputatų taryba, organizavosi lenkų legionai. 1919–1920 m. miestas ėjo iš rankų į rankas. 1919 m. sausio 1 d. iš Vilniaus pasitraukus vokiečiams ir Lietuvos vyriausybei (miesto komendanto pareigas ėjęs Kazys Škirpa dar spėjo Gedimino pilies bokšte iškelti lietuviškąją trispalvę), mieste įsigalėjo lenkų valdžia. Tačiau jau sausio 5 d. Vilnių užėmė Rusijos Raudonoji armija, paskui besitraukiančią vokiečių kariuomenę slinkusi į vakarus daryti „pasaulinės revoliucijos“. Jos priedangoje daugiau kaip 3 mėnesius mieste šeimininkavo Vinco Mickevičiaus-Kapsuko vadovaujama komunistinė Lietuvos liaudies komisarų taryba. 1919 m. balandžio 21 d. Vilnių užėmė prieš Rusiją kariavusios Lenkijos kariuomenė. Tačiau 1920 m. vasarą, perėjusi į kontrpuolimą, liepos 14 d. Vilnių vėl užėmė Raudonoji armija. Vykdant 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje pasirašytą Taikos sutartį, pagal kurią Rusija pripažino Lietuvai Vilnių ir jo kraštą (Vilniaus, Trakų, Švenčionių, Ašmenos ir Lydos apskritis), rugpjūčio 26 d. raudonarmiečiai pasitraukė iš Vilniaus, jo administravimą perdavę Lietuvos vyriausybei.
Tektų sutikti su istoriku Alfredu Sennu, kad „stebuklas prie Vyslos“ (lenkų pergalė prieš RA dalinius prie Varšuvos) išgelbėjo Lietuvos nepriklausomybę, tačiau kainavo lietuviams sostinę. Sulaužę 1920 m. spalio 7 d. Suvalkuose pasirašytą Lenkijos ir Lietuvos sutartį, lenkai jau po dviejų dienų užgrobė Vilnių.
Atplėštas nuo Lietuvos, jis tapo Lenkijos užkampiu. Mieste nevyko statybos, merdėjo pramonė. Kaip rodo lentelė, 1931 m. pabaigoje Vilnius turėjo gyventojų mažiau negu prieš Pirmąjį pasaulinį karą (1909 m. jų buvo 205,2 tūkst.).
Lietuvos Respublikos vidaus ir užsienio politikos, viso jos gyvenimo tarpukariu nesuprasime, jeigu ignoruosime faktą, kad svarbiausias tautos tikslas buvo atgauti Vilnių. Visose šalies Konstitucijose buvo straipsnis, kad LR sostinė yra Vilnius (Kaunas – laikinoji sostinė). Lietuva buvo vienintelė šalis be sostinės. 1923–1925 m. veikė masiškiausia šalyje Vilniui vaduoti sąjunga (VVS), turėjusi 30 tūkst. tikrųjų narių ir 600 tūkst. narių rėmėjų, leidusi žurnalą Mūsų Vilnius ir finansiškai rėmusi Vilnijos lietuvių veiklą. VVS šūkiai – „O, Vilniaus nepamiršk, lietuvi!“ ir „Mes be Vilniaus nenurimsim!“ tapo tautos ir visos šalies visuomenės šūkiais. Spalio 9-ąją – Vilniaus gedulo dieną – vidurdienį minutei būdavo nutraukiamas darbas visose įmonėse ir įstaigose, sustabdomas transportas, apmirdavo visas gyvenimas.
Vienu klausimu – Vilniaus – lietuviai buvo vieningi. Turbūt nebuvo lietuvių poeto, kuris nebūtų paskyręs bent posmo Vilniui:
O, Vilniaus neužmiršk, lietuvi!
Čia ne tiktai kad praeitis,
Čia tavo irgi ateitis!
Čia kova vedama už būvį!
(Maironis)
Vėliavos iškeltos plakas!
Renkas vyrai, žygis bus.
Už kalnų – karalių takas –
Vilnius vėl priglaus pulkus!
(Faustas Kirša)
Kad krūtinėje plazdėtų
Mano Lietuva,
O ant kalno Gedimino –
Mūsų vėliava.
(Salomėja Nėris)
O kai aš užaugsiu, tai narsiai kariausiu,
Gedimino kalne vėliavą iškelsiu.
(Liaudies daina?)
Vilnius buvo užvaldęs plačiausių gyventojų sluoksnių, visos tautos sąmonę. Didysis tautos atgimimo dainius Maironis šaukė:
Prakeiktas amžių amžiais
To lietuvio vardas,
Kurs Vilniaus kada nors išsižadėt išdrįstų!
Vilnius lietuviams buvo tas pats kas žydams – Jeruzalė, vengrams – Transilvanija ar serbams – Kosovas. Beje, nostalgiją Vilniui jaučia ir lenkai, ir žydai, ir baltarusiai.
Petras Vaičiūnas rašė:
Ei, pasauli, būki rimtas ir teisingas:
Mes be Vilniaus nenurimsim!
Tačiau pasaulis buvo kurčias. Visos Europos ir pasaulio valstybės, net tarptautinės organizacijos pripažino Vilnių Lenkijai (Tautų Sąjunga 1923 m. vasario 3 d., o Ambasadorių Konferencija tų pat metų kovo 15 d.). Lietuvos bandymai iš naujo kelti Vilniaus klausimą Tautų Sąjungoje Vakarų valstybėms kėlė alergiją. Aukštas Prancūzijos diplomatas Ch. Seydoux, 1926 m. rudenį Lietuvos užsienio reikalų ministrui pasiskundus dėl pažeistų Lietuvos teisių į Vilnių, tėškė: „Džiaukitės, kad dar jums iš viso leidžiame gyventi, ir nekalbėkite apie reikalavimus. Jeigu ir toliau ardysite taiką Europoje, šita galimybė gali būti iš jūsų atimta. Palikite ramybėje Tautų Sąjungą.“ Tas pats prancūzų diplomatas buvo sakęs, kad Lietuva pavojingai žaidžia su ugnimi.
Lietuvos politikų, nusivylusių Vakarų valstybėmis, kurios lietuvių ir lenkų konflikte rėmė Varšuvą, žvilgsnis nukrypo į Vokietiją ir į Rusiją, ypač į rytinę kaimynę, kuri buvo ginčijamos teritorijos siuzerenas iki Pirmojo pasaulinio karo, be to, Lietuvos priešo priešas, ir kuri vienintelė rėmė Lietuvos kovą už Vilnių. „Kieno padedami mes galėtume atgauti Vilnių?“ – 1924 m. klausė Smetona ir atsakė: „Nė Ambasadorių Konferencijoje, nė Tautų Sąjungoje Vilniaus klausimas nebegali iš naujo kilti mums palankia prasme [...]. Vilniaus klausimas tegali iškilti tik per Rusiją [...]. Rusai gali arba karu, arba įstoję į Tautų Sąjungą pareikalauti Lenkijos sienų revizijos.“ Todėl, tautininkų vado nuomone, „reikalinga Lietuvai tam tikra reali politikos orientacija Rusijos linkui“. Dar atviresnis buvo kitas tautininkų atstovas Augustinas Voldemaras, tvirtinęs, kad „kelias į Vilnių eina per Maskvą“. Pakreipkime valstybės vairą į Rusijos pusę, − 1924 m. pradžioje kvietė pirmasis Lietuvių tautininkų sąjungos pirmininkas, Lietuvos šaulių sąjungos pirmininkas Vincas Krėvė-Mickevičius, – nes tik su jąja susitarę apginsime Klaipėdą [ją Lietuva atsiėmė 1923 m. pradžioje – L. T.] ir atgausime Vilnių.
Prorusiškoji (prosovietinė) užsienio politikos orientacija buvo būdinga visoms be išimties politinėms šalies jėgoms. Labai naudinga Lietuvai 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartis su Rusija buvo pasirašyta daugiausia Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų (nuo 1922 m. – Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga) ir Lietuvos socialdemokratų partijos pastangomis. 1925 m. rudenį derybas su Sovietų Sąjunga dėl Nepuolimo sutarties, patvirtinusios Vilniaus priklausomybę Lietuvai, pasirašymo pradėjo krikščionių demokratų vyriausybė, o užbaigė ir sutartį pasirašė Kazio Griniaus ir Mykolo Sleževičiaus vyriausybė, sudaryta 1926 m. gegužę, valstiečiams liaudininkams ir socialdemokratams laimėjus Seimo rinkimus15. 1931 ir 1934 m. ši Nepuolimo sutartis buvo pratęsta, Lietuvą valdant tautininkams.
Kritiškais momentais Sovietų Sąjunga paremdavo Lietuvą. 1923 m. balandžio 5 d. nota Maskva pareiškė savo nepritarimą Tautų Sąjungos ir Ambasadorių Konferencijos nutarimams priskirti Vilnių ir jo kraštą Lenkijai17. 1927 m. rudenį labai paaštrėjus Lietuvos santykiams su Lenkija ir kilus lenkų „žygio į Kauną“ pavojui, SSRS užsienio reikalų liaudies komisaras Georgijus Čičerinas lapkričio 21 d. įspėjo Lenkijos pasiuntinį Maskvoje, kad agresija prieš Lietuvą būtų laikoma pirmuoju Sovietų Sąjungos užpuolimo etapu, o po kelių dienų Lenkijai buvo įteikta oficiali SSRS nota18. Sovietų Sąjunga parėmė Lietuvą ir 1938 m. kovo mėnesį. Pradinis Lenkijos ultimatumo Lietuvos vyriausybei variantas reikalavo, kad Lietuva oficialiai atsisakytų Vilniaus (pašalintų iš Konstitucijos straipsnį, kad Vilnius yra Lietuvos sostinė). Tik spaudžiama Maskvos, Paryžiaus ir Londono, Lenkijos vyriausybė apsiribojo reikalavimu užmegzti diplomatinius santykius.
Atrodo, Alfonsas Eidintas yra sakęs, kad, jei ne 1940 m. okupacija, tai Rusiją (Sovietų Sąjungą) būtų galima laikyti geriausiu tarpukario Lietuvos kaimynu („broliai“ latviai plaukė Lenkijos politikos farvateryje).
Kodėl „socializmo šalis“ rėmė „buržuazinę“ Lietuvą? Politikoje, kaip žinome, nėra nei simpatijų, nei antipatijų, yra tik interesai. Pagrindinė ir, matyt, vienintelė Maskvos paramos Lietuvos Respublikai priežastis – jos suinteresuotumas, kad nebūtų sureguliuotas Lietuvos ir Lenkijos konfliktas, nes jis trukdė sudaryti Lenkijos vadovaujamą antisovietinį Rytų Europos valstybių bloką. Trečiajame dešimtmetyje Maskvos planuose Lietuvai buvo skiriamas dar ir „tilto“ į Vokietiją vaidmuo.
Smetonai, kaip įžvalgiam politikui, be abejo, kėlė nerimą vienpusė užsienio politikos orientacija, jos priklausymas nuo Maskvos. Tokias Prezidento abejones, tam tikrą jo svyravimą išreiškė Stasio Lozoraičio, „realisto“, „profesionalo“, kuris, pasak Vytauto Žalio, „pasiūlė naują Lietuvos užsienio politikos koncepciją“, paskyrimas 1934 m. vasarą užsienio reikalų ministru. Lozoraičio „naująjį kursą“ nusako šūkis: „Nepriklausomybė svarbiau už Vilnių!“22, t. y. išsižadant Vilniaus, reikia normalizuoti santykius su Lenkija ir kartu su ja bandyti atsispirti bendriems abiejų šalių priešams – į Klaipėdą besikėsinančiai Vokietijai ir Sovietų Sąjungai. Didžiausia Lozoraičio klaida ta, kad jis neįvertino Vilniaus reikšmės lietuvių sąmonėje. Šūkis „Nepriklausomybė svarbiau už Vilnių!“ neįveikė šūkio „Mes be Vilniaus nenurimsim!“ Todėl Lozoraičio „naujasis kursas“ buvo tik epizodas tradicinėje – antilenkiškoje ir prosovietinėje – Lietuvos politikoje.
Smetona pasirodė esąs įžvalgesnis strategas ir geresnis psichologas negu naujasis jo užsienio reikalų ministras. 1936 m. kovo 24 d., t. y. pačiame neviešų derybų su Varšuva įkarštyje, savo paskaitoje „Apie lietuvių tautą ir jos paskirtį“ Prezidentas išdėstė dvi principines nuostatas: 1) „Užmegzti Lietuvai santykius su Lenkija bet kuria kaina, kad ir išsižadant Vilniaus, būtų neišmintinga ir pavojinga“, nes tam pasipriešintų lietuvių tauta; 2) „Mažai tautai, sprendžiant gyvybinius reikalus, reikia išlaukti tinkamo meto ir turėti užtarėją, kuris turėtų interesą padėti.“
„Lietuva tol bus gyva, kol eis Vilniaus keliu. Vilniaus išsižadėjusi, niekam ji nebus reikalinga – nei sau patiems, nei pasauliui, ir bus kaimynų išdraskyta ir praryta“, – ar ne pranašiškas buvo šis Mykolo Biržiškos numatymas?24
Kai 1938 m. kovo 17 d. Lietuva priėmė Lenkijos ultimatumą, ir valstybė, ir tauta patyrė pažeminimą. Nors Varšuvos reikalavimuose Vilnius nebuvo minimas25, o 1938 m. gegužės 12 d. įsigaliojusioje naujojoje šalies Konstitucijoje liko straipsnis, kad Vilnius – Lietuvos sostinė, tačiau visuomenė ultimatumo priėmimą pagrįstai suvokė kaip Vilniaus išsižadėjimą. Tuo labiau kad rudenį vyriausybė uždarė Vilniaus vadavimo sąjungą ir Vilniaus fondą. Nustojo eiti žurnalas Mūsų Vilnius, o iš žiniasklaidos dingo šūkis „Mes be Vilniaus nenurimsim!“ ir daina „Į Vilnių, į Vilnių...“ 1938 m. spalio 9-ąją pirmą kartą oficialiai nebuvo minima Vilniaus gedulo diena. Spalio 8 d. laikraščių ir žurnalų redaktoriams buvo įsakyta „reikšti kuo didžiausio santūrumo svarstant Vilniaus krašto reikalus [...], vengti bet kokių komentarų, kuriuose pasireikštų užgauliojimų ar keršto tendencija, o taip pat teritorinio statuso revizijos reikalavimai“26. 1939 m. sausio 25 d. Kaunas ir Varšuva susitarė dėl Lenkijos konsulato Klaipėdoje, o Lietuvos – Vilniuje atidarymo. O juk savam, nors jis ir užgrobtas, kraštui konsulas neskiriamas.
Kapituliacija Lenkijai buvo politinės ir moralinės krizės šalyje pradžia. „Dabartinio režimo vyriausybė atvedė užsienio politiką prie katastrofos, o kraštą įstūmė į depresiją, pesimizmą ir apatišką nesidomėjimą tautos ir valstybės reikalais, − buvo rašoma nelegaliame gruodžio 10 d. Vytauto Didžiojo universiteto studentų atsišaukime. – Vilnių ir Klaipėdą [joje siautėjo vietiniai naciai, užgaulioję ir net mušę gatvėse lietuvius – L.T.] prisiminęs, lietuvis pergyvena gėdą. Tauta be garbės gyventi negali.“ Kauno gatvėse karininkai nedrįso žiūrėti praeiviams į akis. Prasidėjusią krizę gilino tolesnė kapituliacijų grandinė, atvedusi šalį į gėdingąją 1940 m. birželio 15-ąją, lėmusią beprasmišką ir net nusikalstamą kraujo liejimą 1941 m. vasarą ir pokario metais.
Jokia kita valstybė per tokį trumpą laiką nepatyrė tiek daug išbandymų, likimo smūgių kaip Lietuva 4-ojo dešimtmečio pabaigoje.
1939 m. rugpjūčio 23 d. kartu su Nepuolimo sutartimi pasirašytame slaptajame protokole Vokietija ir SSRS pripažino Lietuvos interesus Vilniaus krašte29. Ar tai reiškia, kad lietuviai už Vilniaus atgavimą turi būti dėkingi Molotovo–Ribbentropo paktui? Ne, nes 1939 m. rugpjūčio 23 d. dokumente buvo pakartota tai, dėl ko Lietuva susitarė su Maskva jau prieš 19 metų.
Ir karo išvakarėse, ir jam prasidėjus, Berlynas ne kartą siūlė Lietuvai atsiimti Vilnių, tačiau Lietuvos vyriausybė, pritariant ir opozicijai, paskelbė šalies neutralumą.
Didelį spaudimą Lietuvai, kad ji neitų į Vilnių, darė Prancūzija ir Anglija. Britų pasiuntinys Kaune Thomas Prestonas netgi turėjo parengtą karo paskelbimo Lietuvai notą30. Ta pačia kryptimi, tačiau dėl kitų priežasčių, veikė ir SSRS atstovas Nikolajus Pozdniakovas, pataręs Lietuvos užsienio reikalų ministerijos vadovams „nekišti pirštų tarp durų“. Rugsėjo 5 d. Jono Černiaus vyriausybė nutarė jokiomis aplinkybėmis nesiųsti kariuomenės į Vilnių.
Žygio į Vilnių šalininkai buvo voldemarininkai, radikalieji tautininkai, o ypač Lietuvos pasiuntinys Berlyne Kazys Škirpa.
Pasak politinės policijos pranešimų, nuostata, kad Lietuva turinti susigrąžinti savo sostinę, tautoje buvo vyraujanti: IX. 1 d. – „Tiek inteligentai, tiek darbininkai, ypač šauliai, savanoriai ir buvusios Vilniui vaduoti sąjungos nariai, nori, kad Lietuva nepraleistų progos atsiimti Vilnių [...]. Giliau protaujančių žmonių tarpe galvojama daug šalčiau [...]. Pašauktųjų į kariuomenę atsarginių nuotaika gera. Jie beveik visi pasiryžę, reikalui esant, ginti savo kraštą“; IX. 2 d. – „Karinga nuotaika, ypač jaunų vyrų tarpe, smarkiai plečiasi. Visi pasirengę stoti į kariuomenę ir todėl kiekvieną valandą laukiama mobilizacijos. Jokio nusiminimo nerodoma. Kai kurių vietovių šauliai ir jaunalietuviai viešai reiškia nepasitenkinimą, kad Lietuva iki šiol nepasinaudojo proga atsiimti Vilnių.“32 O štai kaip apibūdintos rugsėjo 17 d. į kariuomenę pašauktų vyrų nuotaikos: „Panevėžio apylinkių atsarginiai į paskyrimo vietas vyko pakilia nuotaika ir dainuodami, nes daugelis buvo įsitikinę, kad tuojau bus vaduojamas Vilnius [...]. Biržų apskrities atsarginių nuotaika labai gera. Vietos ūkininkai noriai ir rūpestingai atliko visas prievoles [turima galvoje arklių ir vežimų rekvizicija – L.T.]. [...] Rokiškio apskrityje pašauktų atsarginių nuotaika buvo pakili. [...] Užnemunės ūkininkų tarpe mobilizacija ir rekvizicija jokio nepasitenkinimo nesukėlė, nes visi buvo įsitikinę, kad ruošiamasi žygiuoti į Vilnių.“
Rugsėjo 17 d. SSRS kariuomenei peržengus rytinę Lenkijos sieną (Vilniuje ji buvo po 2 dienų), ministras pirmininkas Jonas Černius kalbėdamas per radiją pareiškė, kad Lietuva Vilniaus problemą spręsianti tik taikiu būdu34. Visuomenė buvo nuvilta. Atsisakymas žygiuoti į Vilnių buvo suvoktas kaip dar viena vyriausybės kapituliacija. Žmonėms, beveik 20 metų kartojusiems „Mes be Vilnius nenurimsim!“, Smetonos „šimtaprocentinio neutralumo“ politika neatrodė nei logiška, nei morali ir kažin ar buvo politiškai išmintinga. Juk neutralumo Lietuva vis tiek neišsaugojo, tiktai paaukojo jį ne Berlynui, o Maskvai. Beje, rimtesnių karinių Lenkijos jėgų Vilniuje nebuvo, ir lietuviai būtų galėję susigrąžinti jį patys, be vokiečių paramos. Nesiryždama atsiimti Vilnijos pati, Lietuvos vyriausybė ją, apipešiotą (7 tūkst. km2, t. y. tik ketvirtadalį 1920 m. liepos 12 d. sutartimi pripažintos teritorijos) ir apiplėštą, priėmė iš Stalino rankų. Politiniu ir moraliniu požiūriu tai ne tas pats.
Kai Lietuvą pasiekė žinia apie 1939 m. spalio 10 d. Maskvoje pasirašytą „Vilniaus bei Vilniaus srities Lietuvos Respublikai perdavimo ir Lietuvos – Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartį“, Mykolas Römeris savo dienoraštyje rašė: „Toji „savitarpio“ pagalba greičiau primena vienos šalies okupaciją arba vasalinę priklausomybę, apdraustą bazėmis [...]. Už atgauto Vilniaus širmos stovi svetimos įgulos, [...] eventualaus sovietų karo su Vokietija židiniai, arba, neduok Dieve, Lietuvos paglemžimo bazės.“ O mirties patale gulėjęs Mykolas Sleževičius, išgirdęs apie sutarties pasirašymą, pasakė: „Nebėra nepriklausomos Lietuvos.“ Liaudis savo požiūrį į spalio 10 d. sutartį išsakė talpia fraze: „Vilnius – mūsų, o mes – rusų.“
Tačiau klysta tie, kurie mano, kad savo nepriklausomybe Lietuva sumokėjo už atgautą Vilnių. Trijų Baltijos šalių okupaciją ir aneksiją 1940 m. nulėmė geopolitinis faktorius ir Molotovo–Ribbentropo paktas. Kad ir kokią politiką būtų vykdžiusi (sakysim, labiau provakarietišką ir antisovietinę, atsisakiusi Vilniaus ir draugavusi su Lenkija, kaip tą darė Latvija ir Estija), su Vilniumi ar be Vilniaus (nuo XX a. pradžios į Vilnių pretenzijas reiškė ir baltarusiai, o 1939 m. spalio 19 d. Minsko radijas pranešė, kad Raudonoji armija išvadavo baltarusių miestą Vilnių), Lietuva 1940 m. vis tiek būtų tapusi SSRS respublika.
Spalio 27 d. pasirašius Maskvoje Lietuvos–SSRS valstybinės sienos aprašymo protokolą, iš įvairių Lietuvos kariuomenės rūšių sudaryta gen. Vinco Vitkausko vadovaujama Vilniaus rinktinė ties Širvintomis ir kitose vietose peržengė administracijos liniją ir pradėjo žygį į Vilnių. Spalio 28-osios rytą priešakinės Lietuvos kariuomenės dalys jau buvo Vilniaus priemiesčiuose ir, žygiuodamos Laisvės (buvusia A. Mickevičiaus) gatve, pasiekė Katedros aikštę. Čia karius sveikino Vilniaus lietuvių komiteto pirmininkas Konstantinas Stašys, taip pat gudų, lenkų krajovcų, rusų, žydų ir totorių atstovai. Po kalbų nuaidėjus Lietuvos himnui, sugaudė Vilniaus bažnyčių varpai. Jiems pritarė Laisvės varpas Kaune ir visos Lietuvos bažnyčių varpai.
Lietuvos kariuomenės įžengimo į Vilnių antrosios dienos iškilmės prasidėjo pamaldomis Aušros Vartuose, kur pirmą kartą po 19 metų skambėjo maldos ir giesmės lietuvių kalba. Pamaldose dalyvavo ir Gedimino pulko karių garbės kuopa su vėliava, kurioje 19 metų buvo įrašyta „O, Marija, grąžink mums pavergtą Vilnių“. Tos pačios dienos 14 val. 15 min. Gedimino kalne iškilo didžiulė Lietuvos trispalvė. Ją pasveikino 21 patrankos šūvis, visos Lietuvos bažnyčių varpai ir minios giedamas Lietuvos himnas39.
„Visa Lietuva dėkoja Aukščiausiajam“, „Džiaugsmo banga ritasi per kraštą“, „Istorinės valandos Vilniuje“, – tomis dienomis skelbė laikraščių antraštės.
Lietuvos politikos Vilniuje ir Vilniaus krašte gaires nužymėjo Respublikos Prezidentas Smetona lapkričio 29 d. kalbėdamas Seime: per 20 okupacijos metų Vilnius nutolo nuo Kauno ir visos Lietuvos. „Dabar tenka Vilnių gydyti vėl į Lietuvos kūną, kad sveikas su juo sugytų.“ Lietuvos valstybė, suteikdama vilniečiams lygias teises, laukia iš jų jei ne nuoširdumo, tai bent lojalumo. „Lietuva tenkins vilniečių reikalus, gerbs jų kultūros savybes, kiek tatai žada mūsų pagrindiniai įstatymai, žinos betgi, jog Vilnius – Lietuvos sostinė, jog [tautinės] mažumos privalo taikintis į dauguomenę – į lietuvių tautą [...]. Vilniaus privilegija bus gauti daugiau lėšų iš mūsų bendro aruodo.“
Spalio 27 d. Respublikos Prezidentas paskelbė įvedamąjį įstatymą, skelbusį, kad Vilniuje ir Vilniaus krašte veikia Lietuvos teisės nuostatai; teisėta mokėjimo priemone, greta lito, laikinai paliekamas Lenkijos zlotas; aukščiausiąją Vilniaus valdžią – burmistrą su jo padėjėju ir 12 narių Miesto tarybą laikinai skiria Lietuvos Respublikos Ministrų Taryba. Labai svarbus buvo šio įstatymo punktas, kad Lietuvos piliečiais gali būti asmenys, 1920 m. liepos 12 d. gyvenę Vilniuje ir Vilniaus krašte, taip pat šių asmenų vaikai. Tai reiškė, kad okupacijos laikotarpiu iš kitur, daugiausia iš Lenkijos, į Vilniją gyventi atvykę asmenys ir jų vaikai negalės pretenduoti į Lietuvos pilietybę.
Tą pačią spalio 27 d. buvo paskelbtas ir Vyriausybės įgaliotinio Vilniui ir Vilniaus kraštui įstatymas, pagal kurį Respublikos Prezidento skiriamas Įgaliotinis turėjo prižiūrėti visų valstybės ir savivaldybių įstaigų darbą, tvirtinti jų viršininkų skyrimą, atleidimą ir kt.42 Pirmuoju Įgaliotiniu buvo paskirtas žinomas tautininkų partijos veikėjas, buvęs Kauno miesto burmistras Antanas Merkys, o nuo lapkričio pabaigos, Merkiui tapus Ministrų Tarybos Pirmininku, – vicepremjeras krikščionis demokratas Kazys Bizauskas.
Lenkijos vyriausybė, vykdydama Vilnijos polonizaciją, skatino migraciją iš lenkiškų vaivadijų į Vilnių. Prie to prisidėjo ir pigiausias visoje Lenkijoje pragyvenimas. Lietuvos Raudonojo Kryžiaus duomenimis, iki 1940 m. gegužės 15 d. Vilniuje buvo užregistruota 87 tūkst. ateivių (tarp jų 55,4 tūkst. savaveiksmių asmenų, kiti – vaikai), t. y. atvykusių į Vilniją po 1920 m. liepos 12 d.43. Vien tarp Stepono Batoro universiteto personalo buvo 2,9 tūkst. ateivių (kartu su vaikais), tarp geležinkelininkų – net 13,7 tūkst., tarp pensininkų – 4,3 tūkst.
Išsvajotasis Vilnius Lietuvai ekonominiu atžvilgiu buvo sunki našta. Per 20 lenkų okupacijos metų miestas buvo labai apleistas, jame pastatyta tik viena didelė gamykla (radijo aparatų fabrikas „Elektrit“) ir vos keli didesni namai. 1939 m. Vilnius turėjo net mažiau gyventojų negu prieš Pirmąjį pasaulinį karą, o Kaunas per tą patį laikotarpį išaugo trigubai. Raudonoji armija, prieš perduodama Vilnių Lietuvai, jį apiplėšė. Į SSRS buvo išgabenta modernesnių įmonių įrengimai, Turniškėse lenkų pradėtos statyti elektrinės žemės kasimo mašinos, 97 garvežiai, 1,5 tūkst. vagonų ir kitokio turto.
Vilnių perėmus Lietuvai, dauguma įmonių nedirbo. Prie veikiančių maisto parduotuvių nuo vidurnakčio rikiuodavosi ilgiausios eilės, tačiau duonos užtekdavo ne visiems. Kartu su Lietuvos kariuomene į Vilnių atvyko „Maisto“ ir „Pienocentro“ sunkvežimiai. Ištuštėjusios parduotuvės vėl pakvipo kumpiais, rūkytomis dešromis, sviestu, cukrumi ir kitais maisto produktais. Gatvėse prie kariuomenės lauko virtuvių nutįso ilgos eilės išbadėjusių vilniečių, kuriems veltui buvo dalijama karšta sriuba ir duona, net 20–25 tūkst. porcijų per dieną.
Vilniečiai būgštavo, kad kartu su Lenkijos valstybe dingo ir jų santaupos: juk zlotai realios vertės neturėjo, buvo virtę makulatūra. Tačiau Lietuvos vyriausybė, atsižvelgdama į sunkią Vilnijos gyventojų padėtį ir siekdama palankiau juos nuteikti, ryžosi aukai ir labai palankiomis sąlygomis supirko dalį jų turėtų zlotų (iki 300 zl.), už 1 zlotą mokėdama 50 centų. Zlotų keitimo operacija Lietuvos iždui atsiėjo per 20 mln. Lt. Kaupiant lėšas Vilniaus krašto atkūrimui, buvo priimtas Vilniaus paskolos įstatymas46. Remiantis juo, Finansų ministerija išleido 50 mln. litų vertės paskolos lakštus, kuriuos per pusę metų privalėjo išpirkti visų Lietuvos įmonių ir įstaigų darbuotojai, kiti gyventojų sluoksniai, išskyrus ūkininkus.
