Primename, kad tokiu pačiu rezultatu mūsiškiai laimėjo ir Portugalijoje, tad bendras abiejų rungtynių rezultatas buvo 2:0 Lietuvos naudai.
Nors lietuviai susikūrė nemažai progų, tačiau tik vienas įvartis pasiekė tikslą. 50 minutę Fedoras Černychas sėkmingai pasiuntė kamuolį į vartus, o tai jam padėjo padaryti puikų perdavimą atlikęs Pijus Širvys.
„Maribor“ klubui Slovėnijoje atstovaujantis gynėjas sakė, kad šįkart vienas kertinių dalykų buvo išsaugota ramybė.
„Išanalizavome savo žaidimą, padarytas klaidas. Daug buvo tokių neišprovokuotų klaidų Portugalijoje, kai žaidėme išvykome, tai stengėmės žaisti ramiau, prasukti kelis kartus tą kamuolį, kad jie pavargtų.
Tikrai mes esame ir fiziškai stipresni, tad jie anksčiau ar vėliau pavargs ir atsidarys tų erdvių“, – po rungtynių kalbėjo P. Širvys.
Paklaustas, apie idealų perdavimą, padėjusį Lietuvai žengti į priekį, žaidėjas šyptelėjo ir išdavė, iš kur išmoko atlikti tokius veiksmus.
„Fedoras pats išmokinęs tokius perdavimus atlikinėti, – šypsojosi lietuvis. – Jis žino pats geriausiai, kaip tai padaryti. Tiesiog pamačiau jų laisvą bėgantį į tarpą, šį kartą pavyko atlikti gerą perdavimą ir džiaugiuosi, kad jis realizavo.“
„Tikrai turėjome ir daugiau tų momentų ir būtų tos rungtynės lengvesnės, greičiau pasibaigusios, jei būtume realizavę tą, ką sukūrėme. Manau, kad tikrai buvo pakankamai gerų progų, kad įmuštume ir varžybos būtų pasibaigusios anksčiau“, – pridūrė jis.
Vienas kėlinys dešiniame krašte, kitas – kairiame su rezultatyviu perdavimu. Nutarėme, kad esi lietuviškas Joao Cancelo. Ar priimtum tokį komplimentą?
Tikrai priimčiau (šypsosi).
Kuriame krašte pačiam geriau žaisti?
Šiaip nėra didelio skirtumo. Galbūt, kai atakuoji, geriau kairėje, bet šiaip net su treneriu kalbėjome, kad su Justu galime pasikeisti, jei norime. Justas irgi žaidžia savo klube kartais kairėje, tai manau, kad ir jam, ir man nėra didelio skirtumo.
Ar prieš seriją būtumėte patenkinti tokia eiga, kurią gavote per šitas rungtynes?
Sunku pasakyti. Tikslas buvo praeiti į kitą etapą, aišku, įvykdėme tikslą. Galėjome momentais šiek tiek ramiau sužaisti baudos aikštelėje paskutinėje fazėje ir gal būtume dar labiau patenkinti, bet tikslas įvykdytas. Aišku, galėjo būti geriau, bet esame patenkinti.
Po praeitų rungtynių treneris minėjo, kad buvote susierzinę. Ar pavyko šiandien išlaikyti ramybę, galbūt padėjo savi fanai?
Taip, tikrai. Žaidžiame namuose, čia – mūsų namai, palaikymas nuostabus. Tikrai tie žiūrovai mums labai svarbūs.
Išėjome į aikštę ir sakėme prieš rungtynes, kad čia – mūsų namai, mes turime juos apginti ir įrodyti savo žaidimą.
Dabar lauks Kipras, Kosovas ir Rumunija. Kaip vertintum varžovus?
Faktas, kad geriau žaisti nei prieš nykštukines šalis D divizione. Jie bus mūsų lygio, galime likti ir pirmi, ir paskutiniai. Čia viskas nuo mūsų priklauso.
Jei žaisime taip, kaip praeitais metais, kaip žaidėme šiandien, manau, tikrai galime pakovoti ir dėl išėjimo į B divizioną.
Įprastai Lietuva žaidžia antru numeriu, o dabar tiek pirmame susitikime, tiek dabar žaidėte pirmu numeriu.
Tikrai buvo geriau šiandien, matėte ir jūs visi. Nežinojome, ko tikėtis. Pirmos rungtynės, žaidėme pirmu numeriu, nežinome, ko tikėtis iš varžovų. Šiandien buvo tikrai ramiau, išanalizavome, kur galėjome geriau, kad ramiau žaistume.
Aš asmeniškai pripratęs žaisti pirmu numeriu, mes klube visada žaidžiame, tai tikrai nėra kažkas naujo. Faktas, rinktinėje dažniau žaidi antru numeriu, reikia prie to prisitaikyti, bet matosi, kad šiandien buvo kitoks vaizdas.
Dvi pergalės iškovotos, bet kokias pamokas galite iš šių mačų pasiimti?
Pamokos yra tokios, kad reikia tikėti tuo, ką darome, ką treneriai prašo iš mūsų. Tikrai, jei darysime, ką jie prašo, matosi, kad rezultatas ateis.
Didžiausia pamoka turbūt išmokta tai kantrybė, kad reikia kantriai laukti ir atsidarys tie plotai. Prasukti penkis kartus tą kamuolį ir jie anksčiau ar vėliau pavargs. Mes esame geresnė komanda, geresni žaidėjai individualiai, žaidžiame geresniuose klubuose. Tas ir įvyko.
Gaila tik tiek, kad anksčiau būtume pabaigę, būtume didesnę šventę sirgaliams įteikę.
Smagiau žaisti, kai turite favorito etiketę, ar be jos?
Sunku pasakyti. Visada yra sunku žaisti už rinktinę, nėra čia silpnų komandų.
Gvidas Gineitis iš kampo, atrodo, visada kamuolį pristato ten, kur reikia. Kiek tas svarbu?
Galbūt neišnaudojome tų standartų, galėjome geriau susikurti. Treniruotėse dirbome, Gvidas tikrai paduoda ten, kur reikia. Galbūt kažkiek nesisekė su blokais, neišvedėm to reikiamo žaidėjo į zoną.
Kai turi tokį žaidėją kaip Gvidas, tikrai malonu, nes žinai, kad ten atskries kamuolys, tiesiog reikia atsilaisvinti. Neišpildėme. Kažko tokio pavojingo ir nesusikūrėme.
Kiek rinktinė susilipdė per šitą laikotarpį?
Manau, kad mes susilipdėme praeitais metais. Tikrai turėjome gerų stovyklų, tai kažkokio papildomo susilipdymo nereikia. Yra tik keli nauji žaidėjai, bet jie irgi ne nauji, jie visiems pažįstami, tai manau, kad didelis darbas pernai nuveiktas.
Šiemet tokio didelio susilipdymo nebuvo. Visi pažįstami, tie patys juokeliai. Tiesiog vieni kitų labai pasiilgę buvome, tos pirmos dienos buvo su visų šypsenomis veiduose.
Dažnai nerimaujama dėl tų rinktinės pertraukų, kad žaidėjai susitraumuos, negalės pasirodyti klubuose. Kiek iš tikrųjų svarbu ištrūkti iš klubo į rinktinę?
Svarbu, nes atstovauji savo šaliai, savo gimtinei. Čia yra didžiausias pasididžiavimas.
Kad yra rizika, tai faktas. Tu nebūni dvi savaites, jie be tavęs treniruojasi, žaidžia draugiškas rungtynes, tai galbūt treneriai nėra labiausiai patenkinti, kai išvyksti dviem savaitėms be jų.
Faktas, kad ir man bus sunku grįžus, nes žaidžiame penktadienį, tai sunku irgi. Reikės viską nuo nulio rodyti. Bet čia yra rinktinė ir negali niekada atsisakyti už ją žaisti.
