Eurokomisarė Dalia Grybauskaitė apsisprendė siekti Lietuvos prezidento posto. Kelis pastaruosius mėnesius pagrindinė gandų intriga buvo – drįs ar nedrįs D. Grybauskaitė sujaukti mūsų politikos „strateguotojų“ numatytus rinkiminius scenarijus.
Galima nujausti, jog apsisprendimą lėmė ne tik ambicijos, bet ir didžiulis visuomenės spaudimas jai rodomu pasitikėjimu. Tokio pasitikėjimo nebuvo sulaukęs joks Lietuvos politikas, jokio Lietuvos politiko visuomenė nebuvo taip ryžtingai kvietusi įsikurti prezidentūroje. Taip yra šiuo metu, o kaip bus vėliau – pažiūrėsim. Apsisprendimu D. Grybauskaitė sutvirtino atsakingos europinio lygio pareigūnės ir politikės įvaizdį. Užsiminus apie jos įvaizdį, dera pastebėti, kad tame įvaizdyje gausu natūralių asmenybinių bruožų, o tokia dermė tarp Lietuvos politikų didelė retenybė. Na, jei nekreipsime dėmesio į tuos politikus, kurie savo įvaizdį kuria iš sceninių ar reklaminių vypsulių.
Nemenkas D. Grybauskaitė privalumas, kad jai teko galimybė ištrūkti kuriam laikui iš vietinės politinės terpės ir į ją pažvelgti iš europinės politikos bei politinės kultūros aukštumos. Iš ten geriau matyti užsienio partneriams neįžiūrimi vidiniai korupciniai žaidimai, kuriuose nacionaliniai interesai svarbūs tik dėl savo kainos bei paklausos. Tad niekas nenustebs dėl įnirtingos jos juodinimo kampanijos – kaip kitaip sutrukdysi pasiekti rinkimų finišą. A. a. Vytauto Pociūno žūtis ir jo atminimo dergimo operacija, kurią suplanavo ir vykdė vadinamieji kolegos, parodė, kaip žemai yra puolęs mūsų politinis elitas, aukščiausiu lygiu stojęs ginti dergėjų. Deja, ir dalis žiniasklaidos, pasirengusios pagal pelningą užsakymą purvais drabstyti „strateguotojams“ neįtikusius ar jiems pavojų keliančius žmones. Ypač tuos, kuriems dar rūpi mūsų valstybės ir piliečių interesai.
Pastaruoju metu viešumoje rodėsi ženklų, kad D. Grybauskaitei nevertėtų veltis į parodomąsias vietinės politines kovas - juk eurokomisarė rinkėjams ruošiamą farsą neabejotinai paverstų tikru politiniu vyksmu. Be to, su jai parodytu didžiuliu visuomenės pasitikėjimu nori nenori tektų skaitytis. Tas pasitikėjimas galėtų smarkiai apriboti „strateguotojų“ savivalę, o sykiu ir paskatinti visos politinės korupcinės sistemos pertvarką. Čia jau priklausytų nuo pačios prezidentės požiūrio į demokratijos plėtrą, pilietinės visuomenės saviugdą ir kitus dalykus. Kadangi antras prezidento vertimas per tokį trumpą laiką jau būtų aiškus „perviršis“, tad beveik neįmanomas, - D. Grybauskaitę reikėtų „versti“ per rinkimų kampaniją. „Užversti“ skandalais, teismais. Ypač teismais – juk gyvename teisinėje valstybėje.
Tačiau užkulisiniai priešininkai turi atsižvelgti į vieną svarbią aplinkybę. Žmonės šiuo metu vis labiau niršta, visuomenėje kaupiasi socialinių nerimastingos agresijos židinių, galinčių prasiveržti smurtu. Tad D. Grybauskaitės „užvertimas“ gali sukelti dalies visuomenės įtūžį. Juk mažai kas patikės teisininkų išvadomis, neleidžiančiomis visuomenės geidžiamai politikei užimti prezidento postą. Tos išvados būtų suvoktos kaip politinės korupcinės sistemos veikėjų pastangos neleisti piliečiams išreikšti savo valią. Toks demonstratyvus akibrokštas gali sukelti masinius atsakomuosius veiksmus, nukreiptus prieš pačią korupcinę sistemą.
Visuomenė su D. Grybauskaite sieja tokius didelius lūkesčius, kad galima tikėtis, jog prezidento rinkimų kampanijos metu visuomenei mažiau rūpės net įsibėgėjančios krizės apraiškos. Suprantama, krizė niekur nedings, neišnyks kaip sapnas, tačiau visuomenei labiausiai rūpės atvesti D. Grybauskaitę į Prezidentūrą ir šitaip įgyvendinti savo svajonę. O jau vėliau – kas bus, tas bus. Tad su D. Grybauskaite žmonėms ir krizę pakelti gali būti lengviau jau vien dėl to, kad rinkimai atliks ne tik, sakytume, terapinį, bet ir visuomenę konsoliduojantį vaidmenį – mes rinkome ir mes išrinkome.
Tačiau pati pretendentė nežada lengvinti gyvenimo – ji atvirai pripažįsta krizę tik pradėjus siausti. Tikrieji sunkumai dar prieš akis. Ji žino, ką sako. Juk šiuo metu pasaulyje nėra tokių ekonomikos bei finansų srities protų, kurie pasakytų, ką reikėtų daryti. Kol kas net nesuvokiama, kokios apimties yra ta pasaulinė krizė ir kokie sisteminiai pokyčiai mūsų laukia. Jei manome, kad gyventi politinės korupcinės sistemos, neatsakingos vartojimo narkomanijos ir visiškai „išsilaisvinusio“ pasaulinių bankų išvaginėjimo sąlygomis nebeįmanoma gyventi, tai nori nenori teks pripažinti būtinumą keistis iš esmės ir baigti melstis „BVP augimo“ stabui.
Kol kas pasaulis negali išsilaisvinti iš ekonomikos ir visokių kitokių „augimų“ ideologijos, kitaip tariant, finansinio spekuliacinio kapitalo laisvės pančių. Tie pančiai ir verčia be atodairos pumpuoti mokesčių mokėtojų pinigus į privačius bankus. Kad ir kokios ideologijos laikytųsi D. Grybauskaitė, jai turėtų padėti ne tik puikus europinių ir pasaulinių finansinių užkulisių išmanymas, bet ir užtarnautas europinių institucijų bei politikų pasitikėjimas. O pasitikėjimas šiuo metu – pats didžiausias ir veiksmingiausias kapitalas.
