Atostogų romanas, tęsinys. Ankstesni epizodai: pirmas, antras, trečias, ketvirtas, penktas, šeštas, septintas, aštuntas, devintas, dešimtas, vienuoliktas, dvyliktas.
- Laertas buvo raguotas, galime formuluoti ir taip. Antiklėjos, Odisėjo motinos tėvas Autolikas norėjo pavogti Sizifo karves. Tiesą sakant, jas ir pavogė - parsivarė galvijus į savo aptvarus, tačiau Sizifas greitai nutvėrė vagį, nes savo galvijų kanopas buvo pažymėjęs specialiu ženklu. Regis, viskas galėtų ir baigtis – galvijai susigrąžinti, garbė nenukentėjusi, tačiau Sizifas buvo ne šiaip sau kerštingas, o niekšingai kerštingas. Norėdamas nubausti tėvą, jis savo taikiniu pasirinko Autoliko dukrą. Pasivertė Antiklėjos jaunikiu ir pasimylėjo su ja. Vėliau Antiklėja buvo skubiai ištekinta už Laerto, kuris, ko gero, taip ir nesužinojo, kad augina ne savo sūnų.
Man patiko jo pasakojimo stilius. Kai klausausi taip kalbančių žmonių, visuomet jaučiuosi protingesnis. Kartais atrodo, kad aš lygiai taip pat mąstau, ir lygiai taip pat gerai galėčiau pasakyti, nes vos išgirdęs kokią mintį tuojau pat galiu pripažinti, kad galvoju identiškai. Ir visą laiką tai žinojau, tik niekad nešaudavo į galvą pasakyti. Žinoma, sumauta iliuzija. Ją sugriauti labai lengva – pamėgini kam nors perpasakoti, ką girdėjai, ir nė velnio neišeina. Arba išeina viskas komiškai, miglotai, be to svaraus aiškumo ir tikslumo.
- Labai daug žymių vyrų, kurie nešioja ragus, - pasakiau, norėdamas išblaškyt nejaukią pauzę, kuri pakybo ore, kai Larsas vėl nutilo. – Laertas raguotas, šventasis Juozapas raguotas... – Nutilau ir aš, nes nebegalėjau prisiminti jokio įžymaus asmens, kuris būtų raguotas. Regis, ką tik galėjau išvardyti krūvas visokiausių nevykėlių, kurių žmonas tvarkė kas tik netingėjo, o štai kai reikia – nieko neprisimenu. Galvoje tuščia. Hitleris? Jis ir vedęs tebuvo vos keletą valandų. Stalinas? Buvo toks šlykštus, kad žmona nusižudė, ką jau čia apie ragus. Iš bėdos gal Mozė tiktų, bet jam ragus pripaišė dėl vertėjų klaidos.
- Taip, Laertas buvo raguotas, - vėl prakalbo danas, - tačiau tai tik viena iš versijų. Štai galbūt dėl to raštelyje ir kalbama, kad Odisėjas negali būti gudresnis už tėvą, tai yra, už Sizifą. Be to, ir Antiklėjos, Odisėjo motinos tėvas Autolikas buvo vagis ir sukčius – nėra ko kito laukti iš Hermio sūnaus. Beje, versija, kad Odisėjas buvo Sizifo sūnus labiau tinka ir antrajai laiško eilutei – „Kur tik jis žengia, visur neapykantą sėja“ – Odisėjas pirmasis antikos herojus, kuris kovoja ne tik jėga, bet ir smegenimis. Nežinau, kodėl čia minima neapykanta, - jeigu tai laiškas, adresuotas tau, - Larsas kreipėsi į mane, - vadinasi, kažkokiu būdu turėtų būti susijęs su tavimi. Bet jeigu tvirtini, kad saloje tik kelios dienos ir nieko čia nepažįsti, atsakymas į šį klausimą tampa keblesnis. Jeigu tai būtų homeriškasis Odisėjas, viskas paprasta – šio vardo šaknis siejama su veiksmažodžiu „pykti“, „neapkęsti“. Kas tavęs neapkenčia, Odisėjau? - Larsas įsmeigė į mane tokį žvilgsnį, tarsi mėgindamas kiaurai mane pamatyti kažką, kas tūno man už nugaros ir labai neapkenčia.
- Gerai, Odisėjas, Hermis, Laertas – visa tai labai puiku, mitologiška ir iškilminga, - prakalbos Sonia, kuri Larso klausėsi labai rimtai ir matėsi, kad dega nekantrumu toliau klausyti šių paistalų. Aš beveik neabejojau, kad tai paistalai. Visos Larso spėlionės ir interpretacijos neturėjo jokio realaus pagrindo. Bet kodėl mane norėjo kažkas pagrobti? Ir kodėl nepagrobė, o paliko šį kvailą raštelį. Kažkas žaidžia literatūrą? O gal čia koks nors TV šou? Nesąmoningai apsižvalgiau, akimis ieškodamas mus filmuojančių kamerų.
- Su Odisėju aišku, - pakartojo Sonia, - tačiau ką reiškia Juodasis drakonas, ir dar negyvas? Ar tai irgi mitologija? O gal jis kaip nors susijęs su grota, kurioje mes lankėmės?
- Nežinau, ar tai susiję su grota, nors, manau, kad taip, - atsakė Larsas. – Bet štai su tavo minėtais homeritais tikrai gali būti susijęs. Netgi mirtinai susijęs.
Prie stalo sėdintieji reikšmingai susižvalgė, o man norėjosi leptelėti ką nors bjauraus: labai jau ši scena priminė farsą.
- Beje, Sara, - kreipėsi Larsas į baro savininkę, - man Odisėjas pasakojo apie Sofijos dingimo istoriją, kurią jis išgirdo iš tavęs.
Sara patenkinta linktelėjo galva, man net pasirodė, kad jos pilną, romų veidą išmušė lengvas raudonis.
- Bet tu juk ne viską pasakei, - staiga pasakė Larsas tokiu tonu, lyg norėtų apkaltinti olandę melagyste.
Dabar Saros veidas iš tiesų pavirto dideliu tamsiai raudonu Helovyno moliūgu, kurio viduje švietė ne žvakė, o mažų mažiausiai atominė bomba.
- Taip, ne viską. Bet jūs nepamanykit, kad aš… - Sara nutilo, apžvelgė mus visus, Sonią, mane ir Larsą, ir sunkiai atsiduso. – Žinot, visos tos kalbos paprastai labai gąsdina svečius, o dabar dar ne sezono metas. Aš ir nenorėjau…
Bilstelėjo kavinės durys, ant slenksčio išdygo vyro figūra. Žmogui, pretenduojančiam nors į minimalų kiekį fantazijos negali nekelti susižavėjimo posakis – “išdygo”. Tau suteikiama galimybė įsivaizduoti žmogų, kaip kokią nors dilgėlę ar krapą išlendantį iš slenksčio ir didėjantį, akimirksniu užaugantį ligi normalaus ūgio. Tai turėtų būti įspūdingas ir kartu – siaubingas reginys. Žmogysta buvo ne iš fantazijų srities, nors tarpduryje atsirado labai netikėtai. Dar keisčiau, kad tai buvo Nikolajus – vienas iš Sofijos pasakotos istorijos apie dingusią sužadėtinę personažų. Lupus in fabula, būtų galėjęs pasakyti Larsas, tačiau jis nieko nepasakė, tik klausiamai žiūrėjo į Sarą. Pastaroji gūžtelėjo pečiais, palinkusi į priekį sušnypštė Larsui “palauk, be manęs nepasakok”, paskui sunkiai atsistojo nuo stalo ir pasuko prie prekystalio – Nikolajus stovėjo atsirėmęs į jį alkūne, nugara į mūsų stalelį.
- Aš jo čia niekad nesu mačiusi, - vis dar pašnabždom kalbėjo grįžusi prie stalelio Sara. – Niekada! Argi jums tai neatrodo keista?
- Gali būti, - linktelėjo Larsas, šnairomis žvilgtelėdamas į tolimajame kampe styrantį Nikolajaus profilį. – Nežinau, kiek čia yra tiesos, tačiau homeritai gali būti susiję su pastaruoju metu šioje saloje dingstančiais žmonėmis. Ir dažniausiai ne vietiniais, o turistais. Praėjusį rudenį, kiek žinau, tai buvo moteris iš Vokietijos. – Dabar Larsas nukreipė savo rudų akių vyzdžius į Sonią. Pastaroji šyptelėjo tarsi prasikaltusi, gurkštelėjo alaus, nunarino galvą:
- Vadinasi, damos pavojuje? Ir ką mums papasakos Larsas išmintingasis – istoriją apie Andromedą?
- Galima ir apie Andromedą, tačiau mes nebaigėme aiškintis laiško Odisėjui turinio. Aš kaip tik turiu keletą minčių dėl Juodojo drakono…, - pradėjo pasakoti Larsas, bet taip ir nebaigė. Į kavinę vėl atsivilko klientas, paskui dar vienas ir dar, Sara, stovėdama už prekystalio, maldaujamu žvilgsniu žiūrėjo į jai mielą, tai yra, į mūsų kompaniją tarsi prašydama neišduoti jos ir palaukti, kol visi lankytojai išsinešdins, bet kaip tyčia tą dieną „Poseidonas“ buvo labiausiai lankoma užeiga visame graikų salyne. Galiausiai buvo nutarta, kad susitiksime jos kavinėje ryt iš ryto, nes dabar ir Sara užsiėmusi, ir Larsas turįs darbo.
Mudu su Sonia likusią dienos dalį praleidome kartu – pietavome rytinėje salos pakrantėje, paskui ten pat ėjome į paplūdimį, kuris buvo kur kas geresnės būklės nei vakarinėje, maudėmės, kaitinomės, o kai ėmė temti – paslapčia bučiavomės, apsimesdami, kad tai draudžiamas veiksmas ir kad už tai nesunkiai galėtume patekti į ispaniškosios inkvizicijos nagus.
Atsisveikinęs su Sonia, pakeliui į viešbutį galvoje rutuliojau Larso samprotavimus apie Odisėją ir kitus veikėjus iš mitologinių miglų.
Viskas, apie ką jis pasakojo, vienaip ar kitaip siejosi su vaikų ir tėvų tema. Tokia analogija man kilo tik dėl to, kad ir mano tėvas dažnai mėgdavo spekuliuoti šia tema – tėvų ir vaikų tema. Anot jo, vaikai yra baisesni už teroristus. Jie nuolat rėkia, kad yra priklausomi nuo tėvų, tačiau iš tikrųjų yra visiškai atvirkščiai – tai tėvai yra vaikų įkaitai. Meilė, prisirišimas, stiprus nuosavybės jausmas – komplektas, kuris labai slegia tėvus, alina juos ir varžo. Vaikai tėvus pradeda mylėti, arba supranta, kad tai yra šis tas daugiau nei ėdalas ir lova, vėlai, tik persiritę per savojo gyvenimo vidurį, dažniausiai, kai patys tampa tėvais. Anot jo, vaikas yra uždelsto veikimo bomba – jam gali bet kas ir net kada atsitikti, ir joks tėvas negali savo vaiko nuo to apsaugoti. Vaikas gali susirgti, gali tapti melagiu, šunsnukiu, vagimi, žudiku, politiku, - ir tėvas visa tai turi pakelti, ištverti ir netgi – nesiliauti mylėti. Nes jis nebegali liautis. Jis jau yra įnikęs į savo vaiką kaip į narkotikus. Todėl mano bičiulio, trenktojo filosofo mėgta cituoti Camus mintis, kad mes visuomet norimi mirties tų, kuriuos labiausiai mylime, mano tėvui niekad neatrodė kliedesys. Vaidindamas ekstremalą ir provokatorių jis dažnai primindavo rusų carą Ivaną Rūstųjį, nudėjusį savo sūnų Ivaną. “Jis sūnų užmušė iš meilės. Iš be galo stiprios meilės. Jo sūnus tik gėrė ir dulkinosi, ir tėvas prarado viltį. Gerai žinojo, kad toks sūnaus lėbavimas baigsis dar baisesniu nusikaltimu – sūnus vieną dieną įsinorės nužudyti tėvą. Taigi, galima sakyti, kad sūnaus nuodėmę jis prisiėmė sau – pats tapo žudiku, kad juo netaptų sūnus”, - samprotaudavo tėvas, gerokai nugėręs iš prancūziško konjako butelio, kurį jis labai mėgdavo, o motina ginčydavosi su juo iki pamėlynavimo, tačiau tėvui tai keldavo tiktai juoką. Ko gero, jis tyčia ją erzindavo.
Viešbutyje nebuvo nė gyvos dvasios. Gyventojų ne per daugiausia, o tie, kurie dar gyvi, tupi tavernose – turistai labai lengvai persiima vietiniais papročiais.
Taip, tėvas mėgsta erzinti. Tokia jo filosofija. Esą menininkas privaląs aštrinti situacijos dramatizmą. Kurti konfliktą net ir ten, kur jis visiškai nereikalingas. Bet erzinti ir konfliktuoti vis dėlto reiktų atsižvelgiant į aplinkybes, neperlenkiant lazdos. Anot jo, tokie perlenkimai dažniausiai baigiasi menininko žūtimi, o tai nepageidautinas efektas. Pavyzdžiui, Jėzus Kristus perlenkė, Sokratas perlenkė, Caligula perlenkė. Jie konfliktą su aplinką aitrino tiek, kad aplinka neapsikęsdavo ir pašalindavo konfliktuotoją kaip rakštį. Mūsų dienų pavyzdys, anot jo, yra Johnas Lenonas. Be abejo, man tai skambėdavo daugiau nei juokingai – Lenonas ir “mūsų dienos” nė velnio nedera tarpusavyje. Juk tai buvo prieš tvaną, bet jam tai atrodė įvykę tik vakar. Taigi, anot mano tėvo, Johnas persirūkęs žolės kartą leptelėjo, kad “Beatles” populiaresni už patį J.K., ir paskui turėjo už tai atsiprašyti. Kad ir kokia žvaigždė būtum, negali peržengti ribos, kurią tau auditorija leidžia peržengti. Neverta nė abejoti, kad kiekvienas iš tų krikščionių, kurie pasipiktino Lenono posakiu, mielai būtų suvaręs J.K. vinį į kepenis, jeigu tik būtų pasitaikiusi tokia proga, tačiau žvaigždei peržengti ribos jie negali leisti. Kadangi žvaigždė yra minios siekiamybė, idealas, aukštuma, kurios negali pasiekti ta pati sumauta minia. Todėl ji bent jau tokiu būdu gali žvaigždei atkeršyti, ji gali kontroliuoti ją – nustatyti ribą, kurios nevalia peržengti. Lenonas tą suprato, ir atsiprašė. Ir visiškai teisingai, anot mano tėvo.
O aš manau, kad be reikalo. Jis tapo tokiu pat prisitaikėliu, kaip ir mano tėvas. Niekad nemėgau tų saldžiai susišukavusių balalaikininkų iš Liverpulio.
Nėra šiame pasaulyje herojų, galvojau atsirakindamas kambario duris. Tingėjau praustis, tingėjau valytis dantis, buvau apsvaigęs nuo alkoholio, nuo Sonios, nuo per daug intensyvaus salos gyvenimo, griuvau į lovą net neuždegęs šviesos ir akimirksniu užmigau.
Nubudau dar neprašvitus, siaubingai norėjau į tualetą. Šlapinausi turbūt tris valandas, keletą sykių buvau užsnūdęs stovėdamas. Žvilgtelėjau į laikrodį – ketvirta ryto. Grįžęs prie lovos nusprendžiau nusirengti ir pamiegoti bent jau iki devintos – dešimtą susitarėm susitikti “Poseidone” pas Sarą. Atsisėdau ant lovos, praradau pusiausvyrą, loštelėjau atgal ir kai bandydamas nenugriūti ant nugaros, atsirėmiau ranka, delnas pataikė ant kažkokio daikto. Šalto ir stambaus. Mane perliejo šiurpas ir bloga nuojauta. Pašokau nuo lovos ir įjungiau šviesą – kairėje mano lovos pusėje gulėjo vyro lavonas su skyle kaktoje. Skylė buvo tokia didelė, kad iš siaubo medėjančioje mano smegenų erdvėje suskambo vienintelis žodis: ciklopas.
Bus daugiau
