Atostogų romanas, tęsinys. Ankstesni epizodai: pirmas, antras, trečias, ketvirtas, penktas, šeštas, septintas, aštuntas, devintas, dešimtas, vienuoliktas.
Larsas, - pagaliau paaiškėjo rašytojo iš Kopenhagos vardas, ir, žinoma, tik Saros dėka, - paėmė prikraigliotą raštelį, atsisėdo prie gretimo staliuko ir paprašė duoti jam šiek tiek laiko. Kodėl ir kaip jis atsidūrė Saros kavinėje „Poseidonas“, aš nežinau. Regis, kažkada per pusryčius minėjau, kad tai jauki skylė ir kad jos savininkė olandė. O gal jis ten atsirado ir atsitiktinai – padorių kavinių čia nedaug. Graikiškose tavernose nuolat groja klaiki muzika, ant sienų prikabinėta eklektiškų dirbinių, kuriuos pavadinti menu būtų per drąsu – dažniausiai tai kažkokios gipsinės ar net skardinės, įspaustinės reljefinės nesąmonės, žinoma, mitologinių monstrų stilizacijos ir panašus šlamštas.
Mano trenktasis filosofas aplinkai, kurioje ketindavo nusigerti, visuomet teikdavo ypatingą dėmesį. Anot jo, tai taip pat reikšminga, kaip ir tai, su kuo tu bendrauji prieš mirtį – ar su kokiu nors tave prievartaujančiu šunsnukiu, melagiu ir iškrypėliu ar su miela būtybe. Kai aš kartą paklausiau, ar kunigas įtrauktas į mielų būtybių sąrašą, jis tik piktai nusiviepė. Kadangi filosofas mirtiną nusigėrimą tapatino su mirtimi, tai, anot jo, labai svarbu su kuo geri, ką kalbi ir ką matai netgi tada, kai nieko nebematai. Esą paskutinės tavo minutės šiame pasaulyje ir yra ta nuotrauka arba videoklipas, kuris suksis prieš akis iki Paskutiniojo Teismo. Apie tai šnekėjęs dar Platonas – olos alegorija ir yra fotografijos ir kinematografo pranašystė. Nežinau, kokiu būdu amžinybė susijusi su kinu, bet aš nenorėčiau, kad mano amžinybė apsigyventų Saros bare. Tačiau po rytinio nuotykio jūroje ten buvo velniškai jauku.
Kai pagaliau atsipeikėjau, pasijutau gulįs ant kažko labai kieto, o galvą ir krūtinę skaudėjo taip, tarsi visą naktį būčiau gėręs odekoloną. Atsimerkęs pirmiausia pamačiau dangų, paskui, kad ir kaip atrodytų kvaila ir simboliška, laivą vaiduoklį, o galiausiai ir netoliese lėtai vaikštinėjančią ir telefonu tyliai šnekančią Sonią. Gulėjau žiūrėdamas į dangų, staiga apimtas totalios vienatvės jausmo. Pasijutau toks vienišas šioje saloje, vienišas visoje planetoje, kuri irgi lygiai tokia pat sala juodame visatos vandenyne, seniai užmiršta visų dievų ir herojų, lekia sukdamasi aplink savo ego nežinia kur, nežinia kodėl. Šūdas, konstatavo mano nusilpę smegenys. Taip galima susidirbti visas atostogas. Juk viskas prasidėjo labai gerai, o paskui viena nesąmonė po kitos.
Sonia pamatė, kad aš atsipeikėjau ir mėginu atsikelti, skubiai atsisveikino su pašnekovu ir sparčiu žingsniu priėjo prie manęs:
- Kaip tu? – paklausė ji pasilenkusi.
- Velniškai kietas meilės guolis, - atsakiau nelabai susigaudydamas, ar man reiktų piktintis, ar džiaugtis, kad vis dar gyvas. Buvau tikras, kad tai Sonios darbas. Kodėl ji taip su manim pasielgė? Norėjo nudėti, bet neužteko drąsos? Tai kokio velnio reikėjo žaisti su kvailais migdymais – būtų trinktelėjusi buteliu per kaukolę ir išstūmusi į vandenį. Niekas nesuktų galvos – maudėsi išgėręs, nuskendo, sumautai tipiška padugnės turisto mirtis. O gal tai koks nors erotinis ritualas?
- Sonia, kale tu, - sušvokščiau piktai. – Ar malonu būti žmogžude?
Šiek tiek dešiniau nuo mūsų pakrantėje pakrypusi ant šono riogsojo sena, aplūžusi motorinė valtis. Anksčiau, bent jau kai aš vilkausi pro čia apžiūrėti ant kranto išmesto laivo, jos nebuvo.
- Jeigu keikiesi, vadinasi, viskas gerai, - linktelėjo Sonia ir parodė man raštelį, kuriame buvo prikraigliota kažkokių žodžių. – Tavo bičiulis Homeras paliko tau laišką.
- Tu ne Sonia, tu sirena, prakeikta sirena, - neatlyžau aš. Piktas buvau kaip šėtonas. - Iš pradžių saldžiausiu balsu kabini makaronus, o paskui iš aukos lieka tik kaulai ir oda ant uolų.
Apsičiupinėjau kaulus, regis, visi sveiki, išskyrus keletą nubrozdinimų ant dešinės rankos.
- Teisingai, kelkis, užteks tau čia drybsoti ant akmenų, - Sonia suėmė mane už rankos ir stipriai trūktelėjo. Niekad nepamanytum, kad pažiūrėti tokioje trapioje moters figūroje gali slypėti tokia jėga. Ji buvo stipri kaip... na, nežinau, kaip imtynininkas, mažų mažiausiai. Nors gyvenime nepažinojau nė vieno imtynininko. Štai beprotį filosofą pažinojau. Trenktą aktorių – irgi. Krūvą rašytojų, tėvo draugų, keletą pardavėjų, šveplą buhalterę, prasigėrusį cirko darbuotoją, net šunį, turinti tik tris kojas ir vieną akį. Imtynininko – nė vieno.
- Gerai, - nutraukė mano samprotavimus apie jėgą ir imtynes Sonia. – Varom iš čia, tau reikia atsigauti.
Iš tiesų, ne moteris, o deivė – ir meilė, ir mirtis ją lydi taip pat natūraliai, kaip žmogų diena ir naktis, ir negali už tai ant jos pykti. Nors aš vis tiek pykau. Gal ir ne ji visa tai padarė, bet kokio velnio lindėjo po vandeniu penkias valandas, kol kažkokie iškrypėliai mane viršuje nuodijo ir mėgino pagrobti. O gal net ir išžaginti ir panašiai.
Kol plaukėm atgal į uostą Sonia man trumpai papasakojo, kas atsitiko. Kai ji baigusi dugno tyrinėjimus išnėrė į paviršių, užsiropštė į denį ir nusimetė deguonies balionus, pamatė nuo „Adonio“ greitai nuplaukiančią motorinę valtį. Nieko neįtardama ji pakilo į viršutinį denį ir neradusi manęs, dėl viso pikto ėmė plaukti paskui valtį – iš karto susigaudė, kad aš ir ta valtis kažkaip galime būti susiję. Jeigu taip būtų atsitikę man, niekad nebūčiau pagalvojęs, kad turiu vytis kažkokią sumautą valtį. Jos pasakojimas skambėjo nelabai įtikinamai, nors kitokios versijos negalėjau sugalvoti.
- Kaip sušiktame nuotykių filme, - tik tiek tegalėjau pasakyti.
- Aš juos beveik pasivijau, galbūt dėl to jie ir paliko, tiksliau, numetė tave ant kranto, o patys spruko taku tarp uolų aukštyn.
Pagaliau Larsas prisėdo prie mudviejų su Sonia staliuko. Greitai prie mūsų prisijungė ir Sara. Kai mudu su Sonia atėjome į „Poseidoną“ ji atlėkė mūsų pasitikti ir iš karto nutempė prie dano, primygtinai liepdama su juo susipažinti. Lankytojų kavinėje nebuvo daug. Tiesą sakant, jų apskritai nebuvo, išskyrus mus. Pavasaris, turistų dar nėra, o graikai tokiu metu apskritai kojos nekelia į tavernas. Kažkodėl prisiėst ir prisigert jie nusprendžia devintą valandą vakaro. Devintą pradeda, antrą nakties baigia. Dvyliktą ryto pradeda darbą. Kaip funkcionuoja jų ekonomika – mįslė.
Larsas atrodė šiek tiek susijaudinęs, na, jei nesusijaudinęs, tai bent jau susidomėjęs, patenkintas savimi kaip mokytojas, kuris tuojau ketina silpnapročiams mokiniams atskleisti kokį nors įmantrų dėsnį.
- Taip, raštelis įdomus, netgi, sakyčiau, mįslingas, - linguodamas galvą pradėjo Larsas. Jis dar sykį pakėlė nuo stalo popiergalį ir perskaitė: „Odisėjas negali būti gudresnis už tėvą; kur tik jis žengia, visur neapykantą sėja; Juodasis drakonas negyvas, karalienė laukia karaliaus įkalinta oloje; kas pameta ginklą, nuo ginklo ir žūva; Homeras“
- Marazmas, - leptelėjau. Alkoholis ir Sonios nuoširdus (?) dėmesys bei rūpestis pamažu pataisė nuotaiką. – Homeras tai tas pusprotis iš paplūdimio, aš tau pasakojau, - kreipiausi į Larsą, nors lygiai tą patį buvau pasakęs ir Soniai.
- Aš girdėjau, kad kažkurioje iš salų veikia tokia sekta Homeritai, - staiga nei iš šio nei iš to pasakė Sonia, įdėmiai žiūrėdama į Larsą.
- Nemanau, kad tai kaip nors susiję su Homeru, - gūžtelėjo pečiais danas. – Tu ko gero turi galvoje himjarus arba himjaritus, arabus, gyvenusius dabartinio Jemeno teritorijoje, regis į pietryčius, nors, bijau suklysti, gal ir į pietvakarius nuo Sanos miesto. Nieko bendro su Homeru jie neturi, nors pirmą sykį Plinijaus „Gamtos istorijoje“ paminėti trečiame amžiuje prieš mūsų erą. Painiava kyla tik dėl to, kad graikiškuose šaltiniuose jie minimi kaip homeritai.
- Kuo čia dėti arabai ir senas aklas kvailys iš paplūdimio, - įkišau savo trigrašį.
- Ar tu tikras, kad jis aklas, - atsikirto Sonia.
Na, taip, aš nesu tikras, bet tai dar nereiškia, kad... Žodžiu, neturėjau ką atsakyti. Larsas ir nelaukė mano atsakymo. Man teliko išgert į Homero sveikatą.
- Apie Homerą pakalbėsim vėliau, pirmiausia išsiaiškinkim dėl Odisėjo. Ar tai tikras tavo vardas? - paklausė manęs danas. Kadangi pasą buvau palikęs viešbutyje, pasakiau, kad galiu duoti kelnes pristumti – labai tikras vardas.
- OK, - linktelėjo danas. – Manau, kad šis raštelis ne šiaip kvailystės, o labai turiningas pranešimas tau, Odisėjau. Beje, ar tu esi tikras, kad tavo tėvas yra tikrasis tavo tėvas, - vėl paklausė danas ir dabar aš jau supykau.
- Kas, čia po velnių, per gestapo filialas? Tikras netikras, tikras netikras! Kaip, po velnių, jis gali būti netikras? Žinoma, aš juk nestovėjau šalia, kai buvau gaminamas, bet jeigu dabar pradėsi malti šūdą, kad aš buvau įvaikintas ir iš tiesų esu arabas, aš su tavim paprasčiausiai net nebesisveikinsiu, - pasakiau Larsui ir išdidžiai pažvelgiau į Sonią. Sonia vaipėsi ir visaip rangėsi ant kėdės vaizduodama šokančią sultono sugulovę iš haremo.
- Nepyk, nenorėjau tavęs įžeisti. Klausiu tik dėl to, kad būtų mažiau dviprasmių. Tuojau paaiškinsiu. Raštelyje parašyta – „Odisėjas negali būti gudresnis už tėvą“. Jeigu autorius turėjo galvoje ne tave ir tavo tėvą, vadinasi, jis šneka apie „Odisėjos“ herojų Odisėją – Laerto ir Antiklėjos sūnų, Itakės karalių, Penelopės vyrą ir taip toliau. Niekur nerasime liudijimo, kad Laertas būtų buvęs labai gudrus. Tačiau anot kai kurių Sizifo mito versijų, Odisėjo tėvas buvo kaip tik Sizifas, o ne Laertas. Prisimenate, Sizifas buvo gudrus sukčius ir šunsnukis kaip reta: priešgyniavo pačiam Dzeusui, apgaule buvo įkalinęs jo į Hadą išsivesti atėjusios Tanatos, perkalbėjo Persefonę išleisti jį iš mirusiųjų karalystės, nes esą žmona neaukoja aukų dievams ir nepalaidoja jo su deramom apeigom, nors pats prieš mirtį taip liepė jai elgtis, puldinėdavo keliauninkus, žudydavo juos, prispausdamas dideliu akmeniu, kol galiausiai gavo, ko nusipelnęs – amžinai ridenamą akmenį, simbolizuojantį, kad dievus išdūrinėti nėra geras sumanymas. Tiesa, yra ir kita Sizifo vaizdavimo tradicija, kurioje jis traktuojamas kaip kilnus kovotojas su dievais, bet tai, matyt, labiau į kairę linkstančios tradicijos versija.
- Turi galvoje Camus? – staiga prabilo iki šio tylėjusi Sara.
- Jeigu turėsime galvoje, kad prancūzų intelektualai vienu metu buvo visiškai suidiotėję ir žavėjosi rusiškuoju bolševizmu...
Larsas nutilo, tarsi būtų užmiršęs apie ką kalbėjo.
- Laertas buvo raguotas, - atsargiai priminiau jam, jis žvilgtelėjo į mane, pritariamai palingavo galva ir lyg niekur nieko tęsė:
Bus daugiau
