Atostogų romanas, tęsinys. Ankstesni epizodai: pirmas, antras, trečias, ketvirtas.
Kai man buvo keturiolika metų, buvau priverstinai gydomas nuo alkoholizmo. Tėvas nervinosi ir norėjo mane užmušti. Kaip tu drįsti, šaukdavo jis, bet nieko nedarydavo, net nenusijuosdavo diržo, kad priluptų mane. Manau, jis paprasčiausiai bijojo, kad būsiu talentingesnis girtuoklis, negu jis – rašytojas. Arba atvirkščiai. Niršo, bet nieko nedarė, nes nuolat buvo pasinėręs į depresijas ir įvairiausias fobijas: kartais pats bijodavo žmonių, o kartais pareikšdavo, kad žmonės turėtų jo bijoti.
Motina tylėdavo, laikydavo vemiančią mano galvą virš klozeto ir tylėdavo, tačiau jos galvoje jau buvo subrendęs klastingas planas: nenorėdama, kad mano išstypusį, gležną kūnelį žvėrys gydytojai prifarširuotų chemijos, nuvedė mane pas burtininką. Tiesą sakant, aš ir nebuvau tikras alkoholikas – šiaip, išgerdavau su draugais vieną kitą butelį vyno arba ko nors stipresnio. Didelė tragedija. Bet burtininkui motina prikabino makaronų, kad mane reikia gelbėti ir jis paskutinė viltis. Pilvotas senis taukuotais marškiniais ir tokiom kiaulės akimis, kad žvelgiančiam į jas imdavo svaigti galva, išsitraukė kažkokį dalykėlį, panašų į ekskrementų gabalą, kabantį ant rankomis pintos virvutės, makalavo man prie akis, kažką bambėjo, liepė žiūrėti, užsimerkti, atsimerkti, vėl nežiūrėti, spaudė smilkinius ir kraipė prakaituotais delnais galvą, kol galiausiai sušuko kažką panašaus į „chalgalai“ ir pasakė, kad aš daugiau niekada nebeimsiu į burną nė lašo. Motina verkė iš laimės, suplojo krūvą žalių ir net ranką jam pabučiavo.
Tuo metu, kai atkurtoji respublika dar tik stojosi ant molinių kojų, apyvartoje buvo popiergaliai su faunos nuotraukomis. Banknotai papuošti meškos, briedžio, zuikio portretais, bet daugiausia banknotų buvo su asilo fizionomija. Dievaži, tai atrodė kaip vaikų žaidimas smėlio dėžėje – užsieniečiai myždavo į kelnes matydami, kaip lietuviai už prekes vieni su kitais atsiskaito saldainių popierėliais. Todėl normalūs žmonės pripažindavo tiktai „dolcus“.
Kad ir kaip būtų, motina be reikalo išmetė pinigus į balą. Aš tą patį vakarą prisitvojau iki pažaliavimo. Prisiekiu Nikės biustu – buvau žalesnis už lagaminą, prikimštą „baksų“. Nuo to laiko į visus burtininkus žiūriu atsainiai. Į burtininkus, egzorcistus, psichoterapeutus ir kitokius prašalaičius, kurie lupa iš žmonių pinigus naudodamiesi jų silpnybėmis, iš kurių didžiausia - mirties baimė.
Galėjau nekreipti dėmesio į Homero samprotavimus, galėjau pasišaipyti ir pasiųsti jį, tačiau taip niekad nebūčiau sužinojęs, kas už viso to slypi. Mano tėvas taip pat labai nemėgo šios velniavos. Anot jo, visos tos mistinės, ezoterinės, alcheminės, tamplieriškos ir kitokios marazmatinės istorijos visuomet ko nors siekia. Dažniausiai – pasinaudoti prietaringu žmogaus tamsumu ir išvilioti iš jo pinigų. Tuo naudojasi ir rašytojai, ir kino pramonė ir įvairūs burtininkai, pranašai, horoskopininkai ir kiti padugnės. Tačiau kiekvienas jų turi sugalvoti kokią nors savo versiją, turi kaip nors savaip, autentiškai pritaikyti senovės žinias, su kuriomis ryšys seniai prarastas, ir pritaikyti jas šiuolaikiškomis sąlygomis, suderinti su skepticizmo užkrėsta sąmone, kad ji patikėtų.
Talentas šiais laikais – ne kokių nors ypatingų sugebėjimų turėjimas, tereikia tik mokėti įtikinti kitus, kad tu tų sugebėjimų turi. Ir kuo didesnę minią įtikini, tuo turtingesnis gali būti. Na, kartais ir nelaimingesnis. Nelygu, ko savo įtikinėjimais sieki.
Tačiau visos tokios teorijos ir misticizmai nieko verti, jeigu už jų nestovi tiesos troškimas, anot mano tėvo. O kas yra tiesa, klausdavau jo. Klausk Poncijaus Piloto, atsakydavo jisai ir lįsdavo į savo prirūkytą darbo kambarį. Tipiški intelektualo išsisukinėjimai.
- Ar esi matęs filmą „Kaip nudobti kaimyno šunį“? – pasiteiravau rašytojo iš Kopenhagos, kurio vardo iki šiol taip ir nepaklausiau. Vis nepasitaikė proga.
- Ne, - atsakė jis, siurbčiodamas šaltą arbatą, nes valgyti gyros griežtai atsisakė.
- Ten yra toks tipas, scenaristas, kuris viename vakarėlyje kitam tipui, tokiam dramaturgui aiškina, kad jo prodiuseriai reikalauja rašyti įdomius dialogus, tačiau žmonės realiame gyvenime kalba neįdomiai, nes žmonės kvaili. Iš kur aš ištrauksiu įdomių pokalbių, jeigu žmonės durniai, šaukia jis ir atrodo visa tai gana sumautai, tačiau aš su tokia idėja visiškai sutinku, - išdrožiau monologą nesiliaudamas kramtęs Čaplino batais trenkiančios mėsos.
Danas nieko neatsakė, tik kryptelėjo galvą į šalį, tarsi klausytųsi, ką tarpusavyje tarškia du sukriošę graikai.
- Labai teisinga mintis, - tęsiau aš, nesulaukęs jo atsako. - Rašytojai apgaudinėja žmones. Žmonės kvaili ir niekad nekalba taip, kaip parašyta romanuose, filmuose ir kitur. Pavyzdžiui, štai šie du graikai – nesuprantu nė žodžio, bet galiu prisiekti, kad jie mala šūdą, kalba jau penkias valandas ir nieko padoraus nepasako. Tačiau jeigu rašytojas parašytų taip, kaip iš tikrųjų kalba žmonės, jį apšauktų asilu, nemokančiu atspindėti realybės. Paradoksas, tiesa? - triumfuodamas klausiamai įsispitrėjau į daną.
Man patiko mintis, nors ji buvo ir ne mano. Kažkur perskaičiau ir pamiršau, kas autorius. Tiesą sakant, o kurios mintys čia yra mano? Sakydamas čia, turiu galvoje savo paties galvą. Arba dano galvą. Arba kvankštelėjusio Homero, ar šitų dviejų senių graikų galvas. Juk tai viso labo tik silpnesni ar stipresni retransliatoriai, antenukės, priimančios ir toliau siunčiančios iš kur nors pavogtas, kieno nors jau perduotas minteles. Kas buvo pirmos minties autorius, niekas nežino ir nesužinos. Juk negalėjo nulipusi nuo medžio beždžionė imti ir leptelti kokio nors žodžio. Įsivaizduokit beždžionę, kuri išsidrebia iš medžio ir sako: fiat lux! Arba: I love rocken roll! Košmaras! Mėginu galvoje prisijaukinti tokį vaizdą ir man net nugara pagaugais nueina. Jeigu beždžionė pasitaikytų lietuvė, būtinai būtų leptelėjusi: blt! Ir kituose regionuose ką nors panašaus, etnografiško. Tik jau ne tokį žodį, nuo kurio viskas prasidėtų. Vadinasi, Dievas yra. Ir Visatos Big Bang buvo jo lepteltas žodis, nuo kurio prasidėjo visi kiti žodžiai ir mintys, kurias mūsų galvučių antenukės retransliuoja vienos kitoms. Nuo tokių marazmų man paprastai dingsta apetitas.
- Tu neteisus, - staiga pasakė danas ir aš vos nepaspringau keptomis bulvytėmis. Po velnių, nejaugi jis skaito mano mintis? Žiūri į galvą ir viską mato, tarsi mano galva būtų akvariumas, o mintys joje – egzotiškos tropikų žuvytės.
- Jie kalba labai konkrečiai, - pasakė danas, tebežiūrėdamas man į kaktą, kuri ėmė rasoti kaip akvariumo stiklas. Dar kiek, ir suskils, ir visos žuvytės pasipils tiesiai ant stalo. - Jie kalba apie Ožkos įlankoje esantį Juodojo Drakono grotą. Jeigu teisingai supratau, jis kažkur netoliese, vakarinėje salos pakrantėje, už keleto kilometrų nuo miestelio. Štai tas žilaūsis senis juodais marškiniais tvirtina, kad grotas jau seniai užvirtęs akmenimis, o kitas sako, kad dar prieš dešimtį metų, grįždamas valtimi iš žvejybos jis matęs juoduojančią groto angą uolos papėdėje. Kadangi jį galima pamatyti tik iš jūros pusės.
Nežinau, kaip tai susiję, tačiau faktas, kad danas nepritarė mano teorijai apie nesąmones kalbančius žmones, man padėjo apsispręsti: po šešių dienų, kai stos pilnatis, tris naktis iš eilės antrą valandą ryto pajūryje (Viešpatie, ten tokie akmenys!) turėsiu susijungi su moterimi ir už tai gausiu krūvą šlamančių. Žinoma, prieš tai dar reiks Homero daug ko paklausti, kas ir kaip. Ar ji bent graži, paklausiau iš viešbučio kambario išeinančio Homero. Karalienė, nutaisęs pompastišką balsą atsakė senis. Kažkodėl mano galvoje šmėstelėjo aštuoniasdešimtmetė Elžbieta II.
- Ką darytum, jeigu tau beveik nepažįstamas žmogus pasiūlytų už menką paslaugą didelę sumą pinigų? – paklausiau dano.
Jis pasiteiravo, ar didelė suma ir kokia paslauga. Nenorėdamas leistis į smulkmenas pasistengiau atsakyti kuo neaiškiau: suma verta neblogo buto, o paslauga erotinė. Tada jis patylėjo, pažiūrėjo atidžiai į mane ir visiškai rimtai pasakė:
- Užsisakyčiau nekrologą. – Akimirką patylėjo ir vėl tokiu pat akmeniniu veidu pridūrė: - Juokauju.
Mano azartas po jo žodžių tik dar labiau sustiprėjo. Gali būti, kad smalsumas buvo stipresnis nei baimė. Arba atvirkščiai – baimė buvo tokia didelė, kad net nebeatrodė reali. Kad ir kaip nemėgčiau savo tėvo, bet kartais aš jam pritariu: būna prakeiktų akimirkų, kai norisi sužinoti, kas už viso to slypi – ar tiesos troškimas, ar neviltim alsuojanti tuštuma.
Bus daugiau
