Ištekėdama už sportininko ji žinojo, kad ilgus metus teks „gyventi ant lagaminų“. Praėjusiais metais šeima buvo apsistojusi Graikijoje, Salonikuose, o šiemet, R. Rutkauskui pasirašius sutartį su „Cep Lorient“ klubu, teks apsigyventi Prancūzijos krantus skalaujančioje Atlanto pakrantėje.
Vos muzikinę karjerą pradėjusi Vasha už krepšininko ištekėjo praėjusių metų rugpjūtį. O tų pačių metų spalį pora jau sūpavo savo pirmagimę, kurią pavadino išskirtiniu Adrijos vardu. Atlikėja sako, kad jai nebuvo sunku persidėlioti prioritetus. Didžiausias dėmesys ir meilė šeimai – neįkainojama gyvenimo dovana.
- Ar nepasiilgstate muzikinės veiklos?
- Negaliu pasakyti, kad pasiilgau, tačiau nėra taip, kad man to nereikėtų. Į viešumą lendu: radusi laiko dalyvauju įvairiuose renginiuose, filmuojuosi televizijos laidose. Nesu dingusi. Kalbant apie muzikinę karjerą, koncertus, jų jau seniai nebuvo. Tiesiog neradau tam laiko, buvau išvykusi gyventi svetur. Jeigu man esant Lietuvoje atsiranda kokių filmavimų ar prireikia padainuoti vieną-dvi dainas, visuomet sutinku. Nesu įjungusi „stop“ rėžimo.
- Kaip manote, ar gyvenant „ant lagaminų“ įmanoma susikurti pelningą muzikinę karjerą (reguliariai koncertuoti, užsidirbti iš to)?
- Jei iš tiesų to nori ir atkakliai sieki, viskas įmanoma. Tačiau dabar mano prioritetas yra šeima, vyro karjera. Tiesą sakant, man vyro karjera yra svarbesnė už mano. Manau, kad tai tęsis artimiausius dešimt metų.
- Minėjote, kad dažnai lankotės viešuose renginiuose. Esate jauna mama. Ar nesulaukiate piktų komentarų neva palikusi Adriją lekiate į vakarėlius?
- Gal jų ir būna, tačiau niekuomet neskaidau. Mama jau seniai išmokė to nedaryti. Tiesą sakant, man visiškai vienodai, ką kiti žmonės galvoja. Kad ir išsiruošiu į kokį vakarėlį ar susitikimą su bičiuliais, visuomet žinau, kad mano dukra saugiose rankose – su mano mama ar močiute.
- Dažnai tėvams su atžalomis išvykstant svetur, kenčia seneliai, kuriems tenka išsiskirti su vaikais ir anūkais. Kaip jaučiasi jūsų mama?
- Na, taip, ji močiutė, tačiau neleidžia jos taip vadinti (juokiasi). Pastaruoju metu mes nemažai laiko praleidome kartu. Dabar, kai vyras yra išskridęs, mama man labai padeda. Net gyvenu pas ją. Negaliu pasakyti, kad nesinori ištrūkti, kiek pailsėti. Aišku norisi. Tačiau žinau, kad praėjus kelioms savaitėms ir vėl imsiu ilgėtis. Visgi jau nebe pirmas kartas, kuomet tenka išsiskirti ilgesniam laikui, todėl tikiu, kad viskas bus gerai, išgyvensime. Tiesą sakant, nesuprantu, kaip suaugę žmonės gali gyventi pas tėvus. Nepalaikau tokios idėjos. Juk prasideda trintis ir santykiai ne taip džiugina.
- Ilgesniam laikui išsikraustote jau nebe pirmą kartą. Kiek lagaminų vešitės šįkart?
- Tikrai mažiau nei anuomet skrendant į Graikiją. Dukra jau paaugusi, jai prireiks mažiau daiktų. Be to, praėjusį kartą pasimokiau – žinau, kad visko galima įsigyti ir išvykus svetur. Kai pirmą kartą keliavau, nežinojau, ko gali prireikti. Atrodė, kad viską gali įsigyti tik čia, Lietuvoje. Bijojau nerasti reikiamų daiktų. O šiemet apsiribosiu ties 2-3 lagaminais.
- Ar jums pačiai prie širdies toks gyvenimo būdas? Galbūt jau norėtųsi visam laikui apsistoti vienoje vietoje?
- Kažkada tikrai norėsiu, nes jau be proto užkniso. Tikrai užkniso gyventi ant lagaminų, nes taip gyvenu nuo 6-erių. Nuo tada, kai mes su tėvais persikraustėme į Vilnių. Kadangi tėvų darbovietės būdavo Kaune, tekdavo kartu su jais važinėti. Tie lagaminai taip niekuomet ir nesibaigė. Ir dabar tėvai gyvena Kaune, o aš daugiausiai laiko praleidžiu Vilniuje. Taip ir tampausi su lagaminais tarp miestų. O dabar dar sezono metu tenka vykti į vis kitą šalį.
- Ar jau išsirinkote vietą, kur ateityje norėtumėte gyventi?
- Aišku, į Lietuvą grįžti smagu. Juk čia mano namai. Tačiau vilioja kitas klimatas ir gyvenimo galimybės. Mieliau rinkčiausi vietą, kurioje nėra tokios šaltos žiemos. Norint šalčių, visuomet gali grįžti į gimtinę. Graikijoje buvo smagu. Ypač tokiu niūriu, šaltu metu kaip dabar, miela prisiminti Salonikus.
