Paklausta, ar tatuiruotes būtų galima laikyti nekalta kūno puošyba, Inovatyvios dermatologijos centro gydytoja Giedrė Tamulytė atkerta griežtai: „Tikrai ne“. Kalbėdama apie galimas tatuiruočių rizikas specialistė išskyrė ne vieną aspektą.
„Kūno piešiniai nėra taip paprastai nupiešiami ant odos. Dažas yra suleidžiamas į vidurinį odos sluoksnį. Tatuiravimo metu yra naudojami įvairūs dažai, kurie taip pat naudojami gamyboje ar spaudoje. Jie sudėtyje turi įvairių metalų ir kitų priemaišų. Be to, pigmento sudėtis gali skirtis priklausomai nuo to, kur daroma tatuiruotė – profesionalioje studijoje ar savadarbių“, – pabrėžė ji.
G. Tamulytė neslėpė, kad tam tikrais atvejais, jei asmuo yra alergiškas tatuiruočių rašalo sudėtinėms medžiagoms, po procedūros gali išsivystyti įvairaus sunkumo alerginės reakcijos, dermatitai, neretai gali prisidėti ir infekcija.
Anot specialistės, tas pats galioja ir kalbant apie permanentinį makiažą, kurio metu taip pat naudojami įvairaus tipo dažai. „Be to, nuo dažų priklauso, kaip laikysis jų spalva, prastesnės kokybės gali iš rudos pasidaryti žalsvos, melsvos ir panašios spalvos“, – pridūrė gydytoja.
Taip pat ji priminė, kad minėtoji infekcija gali atsirasti, jei procedūra atliekama nesilaikant sterilumo tatuiravimo ar piešinio priežiūros metu.
„Reikėtų nepamiršti, kad tatuiruoti ant apgamų negalima. Dėl pigmento galima nepastebėti apgamo ar kitų pigmentinių odos pakitimų, dėl to gali būti maskuojami net odos piktybiniai pakitimai“, – kalbėjo gydytoja.
Pašnekovė pabrėžė, kad kuo didesnis tatuiruočių kiekis ir dydis, kuo daugiau naudojama skirtingų rašalo spalvų, tuo didesnė rizika vystytis alerginėms reakcijoms, granulominiams odos pakitimams ir kitoms komplikacijoms.
Negana to, specialistai įspėja dėl kitų sveikatai pavojingų ligų, kuriomis galima užsikrėsti tatuiruojantis, – tai ir ŽIV, hepatitai B, C.
G. Tamutytės pastebėjimu, šiomis ligomis rizika užsikrėsti yra didesnė, jei tatuiruotė daroma ne profesionaliame, sertifikuotame tatuiruočių salone.
Rašalas kaupiasi limfmazgiuose
Pasiteiravus apie istorijas, kai tatuiruočių turinčių asmenų limfmazgiuose buvo rasta nemažai rašalo, gydytoja patvirtino, kad taip iš tiesų gali nutikti.
„Kadangi tatuiruotė mūsų organizmui yra svetimkūnis, imuninės ląstelės puola pigmentą, todėl dalį jo neša į limfmazgius ar net į toliau esančius vidaus organus. Literatūroje yra aprašyta atvejų, kai tatuiruočių pigmento rasta net smegenų dangaluose“, – pastebėjo gydytoja.
Visgi, paklausta, ar dėl šios priežasties tatuiruotės gali būti siejamos su vėžiniais susirgimais, G. Tamulytė neslėpė, kad nors šiomis temomis ir yra daug įvairių publikacijų, dar trūksta nepaneigiamų mokslinių įrodymų, kurie sietų tatuiruotes su vėžiniais susirgimais.
Medikė pasakojo, kad dažniausiai sulaukiama pacientų su alerginėmis ar granulominėmis reakcijomis. Visgi pati dažniausia priežastis – noras šalinti tatuiruotę.
Pašalinti pavyksta ne visada
Jos pastebėjimu, kadangi dažnai tatuiruotės yra daromos dėl emocijų, noro išsiskirti, pažymėti gyvenimui svarbius įvykius, nenuostabu, kad sulaukus brandaus amžiaus ir idealams pasikeitus neretai šiuos piešinius norima pašalinti.
„Yra nustatyta, kad penktadalis pasidariusiųjų tatuiruotes gailisi tai padarę ir nori jas pašalinti. Pastaraisiais metais Danijoje atlikto tyrimo metu nustatytos įvairios tatuiruočių šalinimo priežastys, kurias galima suskirstyti į keletą grupių. Tai – socialinis atstūmimas, piešinio pokyčiai (prasta tatuiruotės kokybė ar jos išblukimas, pigmento slinkimas į aplinkinius audinius), asmeniniai veiksniai (atsibodę piešiniai, subrendimas, jos susijusios su buvusiais partneriais, ištatuiruotos nenorimos detalės, pvz., vardai, tekstai) ir kita“, – vardijo G. Tamulytė.
Pašnekovės teigimu, galima būtų išskirti du dažniausius laikotarpius, kuomet pacientai nori šalintis tatuiruotes. Vienas jų – laikas iki pusės metų arba praėjus maždaug dvidešimt metų nuo tatuiruotės pasidarymo.
„Jei tatuiruotė daryta ekspromtu, dėl emocinių paskatų ar po didesnio suvartoto alkoholio kiekio, pasikeitus partneriui ir panašiai, tuomet tokius odos piešinius norima pašalinti gana greitai, pavyzdžiui, net po kelių dienų ar savaičių.
Tačiau neretai pasitaiko ir tokių atvejų, kai jaunystėje padarytus piešinius norima pašalinti sulaukus brandos, praėjus maždaug dviem dešimtmečiams nuo tatuiruotės darymo procedūros. Neretai konsultacijos metu patys pacientai retoriškai klausia: „Ką aš tada galvojau?“ – pasakojo gydytoja.
Gydytoja atkreipė dėmesį, kad nors Lietuvoje kol kas vis dar vyrauja tatuiruočių darymosi kultas, užsienyje situacija šiek tiek pasikeitusi – ten žmonės daugiau tatuiruotes šalinasi nei darosi.
Vis dėlto, ne viskas taip paprasta, pastebėjo specialistė, mat tatuiruotės šalinimas ne visuomet yra sėkmingas.
„Pasidaryti tatuiruotę yra paprasčiau nei ją pašalinti. Tatuiruočių šalinimas lazeriu yra skausmingas. Dažniausiai šalinimo procedūrą reikia kartoti kelis kartus, vidutiniškai nuo 4 iki 15 kartų. Lazeris tatuiruotės dažą suskaido į daugybę mažų dalelyčių, kurias fagocituoja odos imuninės ląstelės ir jos keliauja į limfmazgius. Todėl neretai gali likti dažo taškeliai atokesnėse odos srityse nuo tatuiruotės“, – sakė G. Tamulytė.
Jos aiškinimu, šalinant tatuiruotes odos sritis pabąla arba pagelsta, atsiranda paraudimas, patinimas, po kelių minučių – mažos kraujosruvos, o dar vėliau gali atsirasti šašeliai, mėlynės.
„Tai yra normalūs odos pokyčiai, kurie yra neišvengiami siekiant kokybiškai pašalinti odos piešinius. Tačiau ne visos tatuiruotės gali būti šalinamos, juo labiau ne visuomet yra prognozuojamas geras rezultatas.
Visiškai tatuiruotės pašalinamos tik trečdaliui pacientų (gali likti tatuiruotės „šešėlis“, išblukusi tatuiruotė ir pan.), tačiau apie 85 proc. pacientų galutiniais rezultatais yra patenkinti. Geresni rezultatai būdingi senoms, išblukusioms, vienspalvėms tatuiruotėms.
Žalios spalvos pigmentas yra pašalinamas sunkiausiai. Juodos spalvos tatuiruotės yra pašalinamos lengviau nei spalvotos tatuiruotės. Kiekvienai spalvai reikalingi skirtingi lazerio parametrai, ir ne visi lazeriai turi kelioms spalvoms tinkamus parametrus, todėl spalvotos tatuiruotės pašalinamos sunkiau“, – pasakojo ji.
Pataria nesekti tendencijomis
Jei jau žmogus pasiryžo pasidaryti tatuiruotę, paprašyta patarti, į ką būtina atkreipti dėmesį, kad ši procedūra būtų kuo įmanoma saugesnė, pašnekovė visi pabrėžė, kad gydytojas dermatologas, kaip odos specialistas, patartų nesidaryti tatuiruotės, nežaloti odos, nesekti tendencijomis.
„Keičiasi ne tik pačios tatuiruotės, bet ir žmogaus identitetas, kūno suvokimas ir panašiai. Kadangi daug žmonių nori pašalinti tatuiruotes, rekomenduojama gerai pasvarstyti prieš jas darantis.
Neatsitiktinai Europos dermatovenerologų draugija 2014 m. paskelbė kampaniją siekiant šviesti visuomenę apie tatuiruočių šalinimo sudėtingumą, informuoti, kad tai nėra prieinama visiems ir visur, reikalingi parengti specialistai bei specifinė įranga“, – pridūrė gydytoja.
