Ateinantys rinkimai bus neeiliniai dėl kelių priežasčių. Visų pirma, juose nebedalyvaus šiuo metu antrąją savo kadenciją baigiantis Michailas Saakašvilis. Antra, po rinkimų įsigalios naujoji Gruzijos konstitucija, pagal kurią daugiausia politinės galios teks nebe prezidentui, o ministrui pirmininkui. Trečia, kaip ir praėjusiuose parlamento rinkimuose, tarpusavyje varžysis nebe viena stipri partija ir silpna susiskaldžiusi opozicija, o dvi apylygės politinės jėgos ir keletas marginalinių partijų.
Be dviejų pagrindinių partijų kandidatų, rinkimuose varžytis žada ir mažesnių partijų atstovai – Darbo partijos lyderis Šalva Natelašvilis, nuolatinė M. Saakašvilio kritikė ir marginalinės opozicijos vedlė Nino Burdžanadzė, Krikščionių demokratų lyderis Giorgijus Targamadzė ir kiti. Tačiau jų šansai tapti valstybės galva ne ką didesni už nulį, o pagrindinė kova vyks tarp M. Saakašvilio (Jungtinio nacionalinio judėjimo, JNJ) ir B. Ivanišvilio (koalicija „Gruzijos svajonė“, GS) stovyklų.
Kovo mėnesį Nacionalinio demokratijos instituto (NDI, JAV finansuojamos nevyriausybinės organizacijos) vykdyta apklausa parodė, kad ateinančiuose prezidento rinkimuose balsuoti planuoja vos du trečdaliai (68 proc.) Gruzijos piliečių. Iš jų 60 proc. prezidento poste norėtų matyti „Gruzijos svajonės“ kandidatą ir vos 10 proc. rinktųsi Jungtinio nacionalinio judėjimo kandidatą. Tiesa, apklausos metu nė viena iš partijų dar nebuvo paskelbusi savo kandidato.
Dabartinė valdančioji partija GS savo kandidatą įvardijo prieš porą mėnesių. Partijos vadovo Bidzinos Ivanišvilio favorito, dabartinio švietimo ministro Giorgijaus Margvelašvilio kandidatūra nesulaukė jokio kitų partijos narių pasipriešinimo. Tiesa, toks sprendimas buvo gana netikėtas, nes ilgą laiką realiausiu šios partijos kandidatu buvo laikomas patyręs politikas, dabartinis krašto apsaugos ministras Iraklijus Alasanija.
NDI apklausos duomenimis, G. Margvelašvilio darbą palankiai vertina kiek mažiau nei trečdalis (29 proc.) respondentų. I. Alasanijos reitingai kur kas aukštesni – jo veiklą palankiai vertina 42 proc. apklaustųjų.
I. Alasanija niekada neslėpė savo ambicijų dalyvauti prezidento rinkimuose – dėl šjų jis ir buvo nubaustas: ne tik netapo oficialiu partijos kandidatu, bet ir prarado vicepremjero postą, kuris atiteko naujajam B. Ivanišvilio favoritui G. Margvelašviliui.
Pasak politikos žurnalo „Tabula“, GS kritikai teigia, jog milijardierius premjeras silpnesnį kandidatą pasirinko tyčia, kad po rinkimų nereikėtų dalytis valdžia, ir kartu parodė, kas laukia tų, kurie nešoks pagal jo dūdelę. Tiesa, pats B. Ivanišvilis žadėjo pasitraukti iš Gruzijos politinės arenos po šių rinkimų, jei M. Saakašvilio kandidatas pralaimės.
JNJ paskutinėmis birželio dienomis įvardijo keturis galimus kandidatus į prezidento postą. Tai Davitas Bakradzė, Zurabas Džaparidzė, Giorgijus Baramidzė ir Šota Malašchija.
Nors galutinai partijos kandidatai paaiškės tik liepos pabaigoje, realiausiu JNJ kandidatu į prezidento postą laikomas D. Bakradzė. Jau minėta NDI apklausa parodė, kad jis yra mėgstamiausias JNJ politikas – 48 proc. apklaustųjų teigė mėgstantys šį politiką. Palyginimui: kad palaiko M. Saakašvilį, per apklausą nurodė tik 25 proc., o kitą partijos kandidatą, G. Baramidzę – 19 proc. apklaustųjų. Davitas Bakradzė 2008–2012 metais buvo parlamento pirmininkas, o šiuo metu yra parlamento opozicijos vadovas.
Giorgijus Baramidzė šiuo metu yra Gruzijos parlamento vicepirmininkas ir į parlamentą yra išrinktas jau ketvirtai kadencijai. Tiesa, per praėjusius rinkimus jis vienmandatėje apygardoje pralaimėjo GS kandidatui, o į parlamentą pateko pagal partijos sąrašą. 2008–2012 m. šis politikas vadovavo Euroatlantinės integracijos ministerijai.
Zurabas Džaparidzė yra Laisvojo universiteto (Free University) dėstytojas, mokslų daktaras, į Gruzijos parlamentą išrinktas pirmą kartą. Šota Malašchija šiuo metu antrą kadenciją posėdžiauja Gruzijos parlamente.
Iki liepos mėnesio pabaigos regioniniai Jungtinio nacionalinio judėjimo skyriai išsirinks vieną kandidatą iš šių keturių.
Čia reikėtų paminėti, kad JNJ politines kortas gerokai sumaišė dabartiniai valdantieji. Prieš 2012-ųjų parlamento rinkimus realiausiais M. Saakašvilio įpėdiniais buvo įvardijami dabartinis Tbilisio meras Gigis Ugulava ir buvęs vidaus reikalų ministras, vėliau – ir premjeras Vano Merabišvilis. Šiuo metu abiejų politikų laukia teisiamųjų suolas – G. Ugulavai pareikšti kaltinimai dėl finansinių machinacijų, o V. Merabišviliui – dėl naudojimosi tarnybine padėtimi, neadekvačių policijos pajėgų panaudojimo išvaikant opozicijos protestuotojus 2011 gegužės mėnesį (žuvo du žmonės, daugybė sužeistų) ir dėl sąsajų su viena garsiausių pastarųjų metų kriminalinių bylų Gruzijoje – Sandro Girgvlianio nužudymo. 28 metų S. Girgvlianis buvo pagrobtas ir nužudytas Tbilisio priemiestyje iškart po to, kai įsivėlė į kivirčą viename miesto centre esančių barų su ten gimtadienį šventusia Gruzijos politikos grietinėle, tarp jų buvo ir tuo metu vidaus reikalų ministro pareigas ėjusio V. Merabišvilio žmona. Nors žudikai ir buvo nubausti, jie kalėjo vos trejus metus, o nužudytojo šeima ir dalis visuomenės vis dar įsitikinusi, kad žmogžudystė įvyko ne be V. Merabišvilio žinios.
Be šių pareigūnų, teisėsaugos dėmesio sulaukė ir daugiau JNJ narių. Birželio pabaigoje finansų policija suėmė, tačiau netrukus paleido, 30 Tbilisio savivaldybės narių ir darbuotojų.
Šiuos veiksmus JNJ vadina politine raganų medžiokle ir kaltina B. Ivanišvilį nešvariais politiniais žaidimais. Tiesą pasakius, dabartinė Gruzijos politikos arenos padėtis primena veidrodinį praėjusių rinkimų atspindį. Prieš praėjusius rinkimus valstybės auditoriai dėl nelegalaus finansavimo baudė „Gruzijos svajonę“, o dabar to paties likimo sulaukė ir JNJ.
Apibendrinant galima teigti, kad ateinančiuose rinkimuose didžiausią reikšmę turės ne pačios asmenybės, nes nei vienos, nei kitos partijos kandidatai neturi didelio publikos palaikymo, o už jų stovinčios pagrindinės politikos figūros – B. Ivanišvilis ir M. Saakašvilis. Ir nors naujasis prezidentas bus labiau simbolinė, o ne realią politinę galią turinti figūra, spalio pabaiga bus dar vienas atskaitos taškas šios valstybės politinėje istorijoje – arba JNJ sugrįžimas, kas šiuo metu atrodo beveik neįmanoma, arba galutinis GS jėgos įtvirtinimas, po kurio M. Saakašvilis ir Rožių revoliucija taps praeities etapu, į kurį atsigręžiama nebebus.
Pagal naująją Konstituciją po 2013 m. spalio rinkimų Gruzijos prezidentas
· bus oficialus Gruzijos vadovas ir oficialus valstybės atstovas užsienio politikoje, bet savarankiškai nei užsienio, nei vidaus politikoje dalyvauti negalės;
· vadovaus karinėms pajėgoms, bet dėl kariuomenės vadovybės skyrimo turės gauti vyriausybės pritarimą;
· skelbs rinkimus, teiks malonę nuteistiesiems, spręs su pilietybe ir politiniu prieglobsčiu susijusius klausimus, skirs apdovanojimus ir titulus, valstybės vardu galės pasirašyti sutartis su Gruzijos stačiatikių bažnyčia;
· negalės atšaukti galiojančių teisės aktų;
· galės skelbti karą, nepaprastąją padėtį šalyje ar sudaryti taikos sutartis, bet visiems šiems sprendimams turės pritarti parlamentas;
· daugumą dokumentų turės pasirašyti kartu su ministru pirmininku.
Šaltiniai: civil.ge, tabula.ge, dfwatch.ge, messenger.com.ge.
