Lingailė Juknevičiūtė ne išimtis. Žavi mergina jau ilgus metus siekia savo svajonės ir tarnauja kariuomenėje. Pati ji juokauja, kad kosmetinėje turi kur kas daugiau kamufliažinių dažų, o ne kosmetikos.
Lingaile, kai pirmąjį kartą rašiau tavo vardą, iškart padariau klaidą. Ar dažnai sulauki komentarų dėl neįprasto vardo?
Taip, tiesą pasakius, su tuo susiduriu gan dažnai, retai kas iš pirmo karto teisingai ištaria ar atsimena mano vardą. Nuostabos dažnai pastebiu žmonių veiduose, dažniausiai man prisistačius, vėliau seka žodžiai „O, pirmą kartą girdžiu tokį vardą“. Vardo atsiradimo istorija irgi ganėtinai paprasta, kaip mama sako, aš jį tiesiog atsinešiau, nes gimiau kovo 21-ąją, o tą pačią diena yra ir mano vardadienis, ir gimtadienis.
Kaip pati apibūdini savo profesiją?
Pati gal neįvardinčiau to taip oficialiai, nes visa tai man daugiau gyvenimo būdas nei profesija. Manau, šitoje vietoje daugelis kareivių turėtų su manimi sutikti. Tai kasdienybė, kuri reikalauja nuolatinės disciplinos, saviugdos, fizinės ištvermės bei sugebėjimo prisitaikyti skirtingoje aplinkoje, prie skirtingų aplinkybių.
Kiek laiko jau tarnauji? Kaip gimė meilė kariuomenei?
Kariuomenėje tarnauju apie 8 metus. Pradžioje tarnavau kaip karė savanorė, o dabar jau ketvirti metai esu profesionalioje kariuomenėje. Pirmas žingsnis, supažindinęs mane su karyba, buvo dar vaikystėje, kai vasaromis važiuodavau į sukarintas stovyklas. Jau tada užsidegiau noru gyventi tuo ir išmokti kuo įmanoma daugiau.
Galutinis apsisprendimas įvyko 18-os, tada, manau, galutinai susiformavo mano požiūris, mčstymas ir suvokimas, kas gyvenime yra prioritetas. Man tai – mano šeima, jų saugumas. Todėl maniau ir vis dar manau, kad sugebėti apginti save ir kitus, prisidėti bent trupinėliu prie to, kad kažkas aplinkui galėtų jaustis saugiau ir tvirčiau, man yra asmeninis laimėjimas ir vertybė.
Mano charakteris gana sudėtingas, esu be galo užsispyrusi ir, pripažinsiu, su manimi kartais nebūna labai lengva net man pačiai, jau nekalbu apie aplinkinius, tačiau tik šis mano būdo bruožas ir leidžia pasiekti visų gyvenime užsibrėžtų tikslų ir judėjimo į priekį, atsikratant visų savo baimių, kurios galėtų kada nors pakišti koja.
Kaip atrodo tavo įprasta diena?
Yra du variantai: kasdienė tarnyba dalinyje arba kai būnu pratybose. Kasdienė veikla prasideda rikiuote, tada dažniausiai seka sportas ir paskaitos, per kurias nuolatos mokomės arba atnaujiname savo įgūdžius, kad galėtumėm teisingai vykdyti savo pavestas užduotis.
Kita dalis šiek tiek įdomesnė ir ne tiek monotoniška. Tai – pratybos. Dažniausiai pratybos trunka nuo 1 iki 3 savaičių. Jose mes vykdome savo užduotis, kadangi tarnauju specifiniame – Juozo Vitkaus inžinerijos – batalione, kovinėj kuopoje, tai mes ne tik atliekame pėstininko pareigas, bet, kaip ir inžinieriai specialistai įrenginėjame kliūtis, kasame apkasus, sprogdiname, vykdome įvairias kitas pavestas užduotis. Mažai ilsimės, daugiau darbuojamės.
Daugelis merginų bijo kariuomenės, mano, kad ten yra nepakeliamai sunku. Ar pati susidūrei su sunkumais?
Bijoti čia nėra ko, jei esi užtikrinta, ko nori, ir turi tikslus, kurių nenustoji siekti. Čia gali bijoti tik savo silpnumo, o nepakelti gali tik nekilnojamų daiktų, visa kita yra tavo galvoje... Bet taip, kartais būna tokių akimirkų, kad susimąstai, kodėl tai taip sunku... Tačiau pakeli nosį ir judi paskui savo kolegas į priekį.
Kariuomenė tuo ir žavi, kad tu nuolatos gali realizuoti save skirtinguose vaidmenyse, čia nuolat tave supa žmonės, kurie palaiko ir motyvuoja, kai sunku.
Mano pareigos man neleidžia atsipalaiduoti nei minutei. Aš turiu nuolatos sau ir kolegoms įrodyti, kad galiu. Galiu atlikti visas pavestas man užduotis be jokių pasiteisinimų ir žengti kartu su visa komanda lygiai. O tokių dalykų, kaip savaitę išgyventi be dušo ar iškęsti šaltį ir drėgmę, dulkes ir vėją – nebelaikau sunkumais, nes prie visko išmokau prisitaikyti gerų ir kompetentingų vadų dėka.
Ar nebuvo sunku sustiprėti fiziškai?
Jeigu mano kūno kultūros mokytoja skaitys šį sakinį, neabejoju, juoksis balsu. Aš buvau visiškai nesportuojanti ir rinkdavau dvejetus iš kūno kultūros pamokų...
Unikali asmenybė – ne visi sugeba gauti krūvą dvejetų iš fizinio rengimo. Niekada nejaučiau meilės sportui. Netgi pradėjusi tarnauti savanorių pajėgose aš nesportavau. Tačiau, bėgant laikui, supratau, jog be fizinio pasiruošimo mano svajonė tęsti tarnybą nueis šuniui ant uodegos, nes silpnas čia – nereikalingas. Juk tu nesugebėsi atlikti savo užduočių, ne gana to, tapsi našta savo komandai.
Pati pradžia buvo be galo sunki, reikėjo daug lipti per save, tačiau jau minėjau – esu per daug užsispyrus, kad leisčiau sau ramiai gyventi žinodama, kad galėjau kažką pakeisti, tačiau to nepadariau.
Ar nepasiilgsti sijonų ir suknelių?
Labiausiai pasiilgstu jų po ilgo buvimo miškuose... Tada grįžusi kokias tris dienas puošiuosi, net eidama į kiemą kavos atsigerti. Tokia ta moteriška prigimtis visgi. Bet iš esmės laiko yra po darbo ar savaitgaliais.
Žinote, esu girdėjusi pasisakymų – esi kariškė, bet darbe neturi pamiršti, kad esi moteris. Absoliučiai nesutinku. Manau, čia yra būtent ta vieta, kurioje tu turi pamiršti, jog esi moteris, ir priauginti nagai, ir raudonos lūpos čia nedera. Kariuomenė – ne podiumas išsiskirti. Mes vadovaujamės statutu ir turim griežtas taisykles, kurios visiems vienodos.
Mėgstu juokauti, jog kariuomenė yra feminisčių rojus, tai, dėl ko jos tiek kovoja – lygybė su vyrais čia 100 procentų egzistuoja. Uniforma man yra gražiausias rūbas, ji visada garbingai pakabinta, net jei visi drabužiai aplink neturės savo vietos ir mėtysis padrikai, ji bus padėta saugiai. Ji man ne tik drabužis, bet įrodymas viso, ko siekiau ir apie ką svajojau.
Tu taip pat atsikratei nemažai svorio, pasikeitei. Kaip nusprendei to imtis?
Buvau priversta pradėti smarkiai sportuoti ir ruoštis fiziniams normatyvams, kai tvirtai apsisprendžiau tęsti karinę tarnybą kaip profesionalė ir siekti savo užsibrėžtų tikslų. Įsivaizduokite žmogų, kuris padaro 3 atsispaudimus (kai jų reikia bent 20), 20 atsilenkimų (kai reikia apie 60) ir nenubėga nei kilometro, plius sveria apie 80 kilogramų. Perspektyva ne pati geriausia.
Kurį laiką sportavau savarankiškai, tačiau akivaizdžių rezultatų tai nedavė. Vėliau atsirado galimybė sportuoti su treneriu ir, neslėpsiu, jis pastatė mane ant kojų, nukrito daug svorio, sustiprėjau fiziškai. Nežinau, gal yra žmonių, kuriems tiesiog kažkokiais mistiniais būdais pasiseka papulti į kariuomenę ir be fizinio pasirengimo, tačiau aš tikrai ne tas variantas. Dėjau daug pastangų vien normatyvų išlaikymui, jau nekalbu apie tai, kokios užduotys ir kiek ištvermės reikalaujanti tampa tavo kasdienybė. Man fiziškai silpnai būti tiesiog nebegalima, todėl ir toliau tobulinu savo fizinį pasirengimą.
Ką patartum toms, kurios norėtų tarnauti, tačiau bijo, kad nesugebės?
Nuoširdžiai patarčiau nustoti svajoti ir pradėti veikti. Kai tikrai nori, spaudi iš savęs maksimumą, kad tai įgyvendintum. Svajoji, bet bijai? Reiškia, kad tu nenori, o baimei čia vietos nėra. Čia ne ta vieta, kur gali abejoti, svarstyti, nepasitikėti savimi ir tiesiog tikėtis romantikos ar gražių nuotraukų. Nėra čia romantikos, kaip gražioje fotografijoje. Čia purvas, šaltis drėgmė, karštis, ilgos distancijos ir sunkios kuprinės. Čia viskas viename. Čia viskas tikra. Čia sunku ir psichologiškai, ir fiziškai.
Mūsų prigimtis kitokia, mes jautresnės, silpnesnės. Tu turi būti stipri visomis prasmėmis: pirmiausia, viduje, o tada išorėje. Ir tik tada, kai tu padarysi viską, ir žinosi, kad dabar aš galiu ir nebebaisios man jokios kliūtys, neabejosi savimi – ateik, mes tavęs laukiame! O jeigu norite tik gražios nuotraukos gamtoje su užmaskuotu veidu, parašykite, paskolinsiu maskuojamųjų dažų, jų turiu daugiau nei kosmetikos kosmetinėje.
