Pirminis šokas, vieną lapkričio rytą išgirdus, kad Vilniuje nukrito lėktuvas, netrukus užleido vietą emociniam atoslūgiui. Paaiškėjo, kad sostinės oro uosto prieigose įvykusios „Swiftair“ krovininio lėktuvo „Boeing 757“ katastrofos pasekmės galėjo būti nepalyginamai skaudesnės, jeigu jis būtų nukritęs tankiai apgyvendintame sostinės rajone, ant kokio daugiabučio ar ligoninės.
Kadangi oro sąlygos buvo geros, o, sprendžiant iš pirminės informacijos, prie oro uosto artėjęs lėktuvas skrido per žemai, kartu su kitų tikėtinų katastrofos priežasčių aptarinėjimu pasklido ir sąmokslo teorijos apie galimą diversiją: sprogimą, sukeltą gaisrą ar lėktuvo elektronikos sugadinimą.
Tokias prielaidas energingai išsklaidė jau pirmieji į įvykio vietą atvykę aukšti teisėsaugos tarnybų pareigūnai, paraginę nedaryti su sabotažu siejamų prielaidų. Esą veikiausiai lėktuvas nukrito dėl techninio gedimo ar pilotų klaidos, nors nebuvo atmesta ir teroristinio akto galimybė.
Nepraėjus nė mėnesiui paaiškėjo, kad sąmokslo teorijas katastrofos dieną gesinę pareigūnai pasižymėjo gera įžvalga. Teisingumo ministerijos Transporto avarijų ir incidentų tyrimo skyriaus atstovai pranešė, kad, atlikus sudužusio lėktuvo savirašių duomenų analizę, jokių neteisėto įsikišimo požymių nenustatyta.
Kadangi Generalinė prokuratūra atlieka ikiteisminį tyrimą dėl transporto priemonių, juose esančių įrenginių netinkamos priežiūros ar remonto ir dėl tarptautinių skrydžių taisyklių pažeidimo, pernelyg įtarių asmenų fantazavimai apie galimą sabotažo aktą turėjo gėdingai subliūkšti ir užleisti vietą racionalioms prielaidoms apie tikėtiną lėktuvo gedimą arba pilotų klaidą.
Kita vertus, dar reikia sulaukti tarptautinės tyrėjų iš Vokietijos, Ispanijos ir JAV grupės išvadų, todėl tuoj po katastrofos viešai pareikštą Bundesvero generolo Carsteno Breuerio, Vokietijos kariuomenės generalinio inspektoriaus, nuomonę, jog tai galėjo būti Rusijos bandymas rasti silpnų, pažeidžiamų vietų NATO šalių infrastruktūroje, neigti dar ankstoka.
Tariamas fantazijas apie galimą „Rusijos ranką“ vėl atgaivino neseniai įvykęs naujas incidentas, kai iš Londono skridęs „Ryanair“ lėktuvas nesugebėjo nusileisti Vilniuje ir buvo priverstas grįžti atgal.
Priežastis – GPS ryšio sutrikimai. Bendrovei „Oro navigacija“ paskelbus, kad virš Lietuvos skridusių lėktuvų įgulų pranešimų apie GPS ryšio trikdžius skaičius 2023–2024 m. išaugo daugiau nei 6 kartus, nuo 124 iki daugiau nei 800, sąmokslo teorijų tamsoje ėmė ryškėti daug kam nepažįstamos tikrovės kontūrai.
Pasirodo, vien šių metų sausio 1–17 d. buvo užfiksuoti 234 pranešimai apie GPS signalų trukdžius danguje virš Lietuvos.
Trukdžių gniaužtuose
ktyvėjančių GPS trukdžių informacinis kontekstas ir incidentai kitų su Rusija besiribojančių valstybių oro erdvėje verčia kitomis akimis pažvelgti ir į 2024 m. lapkričio 25 d. įvykusią „Boeing 757“ lėktuvo katastrofą Vilniuje. Sausio viduryje Norvegijos spauda pranešė, kad Rusija stiprina elektroninį karą prieš šią šalį, pasitelkdama ne tik GPS signalų blokavimą, bet ir jų klastojimą.
Pirmasis GPS signalo klastojimo (angl. spoofing), arba keitimo, atvejis Norvegijoje buvo užfiksuotas bendrovės SAS keleivinio lėktuvo skrydžio iš Oslo į šalia sienos su Rusija esantį Kirkenesą metu.
Artėjant prie oro uosto lėktuvo kapitonas pastebėjo, kad GPS navigacinė įranga perduoda neteisingus duomenis: jo teigimu, GPS signalai buvo suklastoti ir rodė neteisingą geografinę poziciją. Tokius signalus gavusi lėktuvo navigacinė įranga galėjo apskaičiuoti klaidingą lėktuvo trajektoriją leidimosi metu.
Pasak SAS įgulos vado, pilotams sunku aptikti tokias klaidas. Jis priėmė sprendimą nesinaudoti GPS navigacijos duomenimis ir sėkmingai nutupdė lėktuvą. Tai, kad pirmąjį GPS signalų klastojimo atvejį Norvegijos valdžia įvertino labai rimtai, patvirtino kitą dieną po incidento į Kirkenesą atvykęs Norvegijos gynybos ministras ir šalies kariuomenės vadas.
Specialistų teigimu, vadinamoji GPS klastojimo ataka paprastai vykdoma pasiuntus į orlaivį teisingą poziciją nurodantį, bet šiek tiek galingesnį, nei perduoda palydovai, GPS signalą, o po to pamažu, kad nebūtų pastebėtas manipuliavimas, koordinatės kreipiamos į šalį. Kad tokia ataka būtų sėkminga, jos vykdytojas esą turi tiksliai žinoti orlaivio buvimo vietą, nes imituojamas GPS signalas privalo atitikti iš palydovų gaunamų tikrųjų GPS signalų vėlinimo laiką.
Ar tai, su kuo prieš kelias savaites Norvegijoje susidūrė į Kirkenesą skridusio lėktuvo įgula, kartais nebuvo prieš du mėnesius išbandyta Vilniuje? Gal surengti GPS signalų klastojimo atakai, lėktuvo įrangai perduodant klaidingus duomenis, nebūtini kariniai radarai, elektroninės kovos kompleksai?
Gal pakaktų kompaktiškos radioelektroninės įrangos diversinės grupės, tamsoje Liepkalnio rajone laukiančios artėjančio „Boeing“, automobilyje? Ir kas Lietuvoje aptiks „neteisėto įsikišimo“ pėdsakus šitaip „nuvertus“ lėktuvą? Tokie klausimai nebeatrodo neverti dėmesio.
Jeigu aviacijos ekspertų teiginiai, kad pilotai gali saugiai skraidyti išvis be GPS įrangos, nes yra kitų navigacijos sistemų, visiškai nekeltų abejonių, ko gero, jau seniai būtume žinoję ir apie GPS atakų Lietuvoje mastą, ir apie jų keliamą pavojų, jau būtume sėkmingai jas atrėmę ir pamiršę.
Be to, nebekiltų klausimų ir dėl entuziastingų pastangų mūsų kariuomenei nupirkti kuo daugiau dronų, kurie remiasi ta pačia GPS sistema, prasmingumo.
Tereikia pažvelgti į GPS trikdžių virš Lietuvos žemėlapį, kuris sudaromas remiantis virš mūsų valstybės skrendančių lėktuvų duomenimis, ir pamatytume, kad Lietuva iš Rusijos Kaliningrado srities ir Baltarusijos yra tvirtai suimta GPS trukdžių replėmis.
Mūsų padangėje tarsi sukasi GPS trikdžių ruletė: vieni gali išlošti ir be problemų atskristi, o kitiems gali tekti grįžti atgal ar rizikuoti leidžiantis. Kas laimės, o kam nepasiseks, sprendžiame ne mes. O Lietuvos, kariaujančios su Rusija politinį, diplomatinį, ekonominį ir informacinį karą, valdžia, regis, tik dabar pradeda suvokti, kad jame būna ne tik pergalių, bet ir pralaimėjimų. Tik pasakyti apie juos tiesą, pripažinti, kad mūsų šalis yra svetimuose GPS trukdžių gniaužtuose, matyt, jai per sunku.
„Einame nelaimingų atsitikimų keliu“
Buvęs specialiųjų operacijų pajėgų karininkas, gynybos ir saugumo ekspertas Aurimas Navys, paklaustas, kodėl Lietuvos vadovai dėl civilinės aviacijos saugumui pavojų keliančių GPS signalų trukdžių ir su jais susijusių incidentų elgiasi taip, tarsi nematytų dramblio kambaryje, sureagavo kitu klausimu.
„Tai gal to dramblio jie iš tikrųjų nemato? Juk tie klausimai yra logiški, iš tikrųjų racionalūs, todėl verčia užduoti dar vieną – gal jie neturi galimybių pamatyti? O gal viskas ten gerai? Tai vienas dalykas. Kitas – jeigu vis dėlto mato, tai gal nenori gąsdinti visuomenės? Ką mes dėl to galime padaryti? Jeigu nieko, tai kam apie tai kažką kalbėti, ar ne? Nes atsiras, kas ims ir paklaus – o kodėl jūs nieko nedarote? Tai tikrai rimtas klausimas.
Kodėl niekas nieko nedaro? Juk keliama didelė grėsmė aviacijos saugumui, dėl GPS signalų klastojimo turime problemų ir Baltijos jūroje: laivai praneša, kad yra ne ten, kur turėtų būti pagal gaunamas GPS koordinates.
Gal tiesiog paprasčiau parašyti straipsnį, kaip padarė laikraštis „The Washington Post“, paskelbęs, kad kabelių pažeidimai Baltijos jūroje buvo tik kažkokie nelaimingi atsitikimai, o ne Rusijos sabotažo aktai? Gal ir klaidingų GPS koordinačių siuntimo atvejai yra tiesiog kažkokie nauji neatitikimai?“ – svarstė pašnekovas.
.Navio teigimu, jam sunku pasakyti, kodėl tylima, nes turbūt bet kuris protingas žmogus supranta, kad kuo daugiau žinome apie konkrečią situaciją, kuo adekvačiau ją vertiname, tuo geriau galime pasiruošti pasekmėms.
„O jei nenorime to matyti, tada kyla klausimas, ar mes apskritai galvojame apie savo gynybą?
Jei pažvelgtume į bendrą tendenciją, kuri dabar, ko gero, jau yra visiškai išryškėjusi NATO šalyse, tai ją būtų galima apibūdinti taip: geriau nieko nesakyti, geriau neskelbti, kad kažkas vyksta, nes, neduok Dieve, dar kas nors ims ir paklaus – tai gal mus jau užpuolė? O jeigu užpuolė, tai gal reikia 5-ąjį NATO sutarties straipsnį aktyvuoti? Ar gal 4-ąjį, jei čia ne ginkluotas užpuolimas? O gal tiesiog neerzinkim tos Rusijos? Neeskaluokim konflikto? Tokie klausimai – retoriniai. Aš negaliu į juos atsakyti“, – pridūrė gynybos ir saugumo ekspertas.
Paprašytas pasvarstyti, gal vienas iš galimų GPS ruletės virš Lietuvos stabdymo būdų galėtų būti vakarietiškas elektroninės kovos kompleksas, saugantis Klaipėdos jūrų uostą ir galintis retsykiais GPS trukdžių „antklodę“ „užmesti“ ir ant Kaliningrado srities, šitaip imantis atsakomųjų veiksmų, A. Navys atsakė, kad priemonių reaguoti į GPS signalų trikdymą Lietuvos teritorijoje yra.
„Žinoma, kad esama galimybių reaguoti, bet tai, kas pasakyta, įvardijama kaip eskalacija, puolamoji operacija. Bet mes gi nesiruošiame nieko pulti, mes tik ginamės. Žiūrėkite: kažkas nutraukė mūsų jūrinius kabelius. O mes sakome, jog dabar rūpinsimės, kaip juos atstatyti.
Nors, mano manymu, pirmiausia reikėtų rūpintis, kad jų nenutrauktų, nes ir atstatytus vėl nutrauks. Bet jeigu pagrindinis mūsų uždavinys – galvoti apie tai, kaip juos atstatysime, o ne kaip užkirsime kelią tokiems „nelaimingiems atsitikimams“, tai niekur toli nenueisime. Tai bus žalia šviesa Rusijai.
Dabar NATO laivai patruliuoja jūrinių komunikacijų rajonus Baltijoje. Bet kokia to patruliavimo prasmė? Suprasčiau, jei NATO karo laivai galėtų stabdyti įtartinus laivus ir tikrinti juos. Bet jie tiesiog „patruliuoja“!
Aš taip šuniuką vedžioju parke. Matyt, irgi galėčiau sakyti, kad patruliuoju. Toks atsakymas į sabotažą visiškai neadekvatus“, – teigė A.Navys.
Jis atkreipė dėmesį ir į tai, ar apskritai esama techninių galimybių išvengti GPS ir kitų radijo spektro dažnių signalų blokavimo. Atsakymas esą paprastas: jeigu galėtume to išvengti, trikdžių nebūtų. „Kadangi tokios galimybės neturime, įkišame galvą į smėlį ir sakome, kad neeskaluosime situacijos.
Kai nieko nedarome arba kai mūsų veiksmai rodo, jog esame silpni, kai dreba kinkos, o delniukai ima prakaituoti, tai skatina kitą pusę eiti toliau. Kito pasirinkimo ta teroristinė valstybė neturi. Ji paskelbė karą ne Ukrainai, o Vakarams. Vienintelis būdas jai išlikti – tik eiti toliau. Ir kai mes jokio rišlaus atsako, išskyrus kinkų padrebinimą ar šuniuko pavedžiojimą parke, neduodame, tai tampa paskatinimu“, – sakė A. Navys.
Jis sakė esąs linkęs manyti, kad pirminės tyrimo dėl Vilniuje nukritusio lėktuvo išvados, jog tai buvo nelaimingas atsitikimas, ko gero, pagrįstos.
„Bet apskritai reikia pripažinti, kad mes einame nelaimingų atsitikimų keliu. Matyt, tai dėsninga. Kai tas nelaimingas atsitikimas pavirs miestus lekiančiomis raketomis, tada jau aiškiai pamatysime ir tą dramblį kambaryje, ir suprasime, kaip jis čia atsirado. Vakarų strategija – pralaukti Putiną.
Suformuotas požiūris, kad už viską atsakingas jis. Ir jeigu jis anksčiau ar vėliau pasitrauks nuo valdžios, tai esą mes vėl laimingai gyvensime, vėl prekiausime su Rusija, pirksime jos dujas ir naftą. Panašūs signalai siunčiami ir iš naujosios JAV administracijos: esą jei Rusijai ir Ukraina susitars dėl taikos, bus galima panaikinti arba sumažinti sankcijas Maskvai.
O kaip tada Ukraina? Kaip Vakarų šalys? Kaip mes? Būdas išeiti iš tos situacijos – parodyti, kad mes čia esame ir kad kovosime už savo šalį ir už Ukrainą. O jei mes to neparodome, jei sakome, kad kažkur vyksta, o gal ir nevyksta, GPS signalų slopinimas, gal tokie atvejai – tik nelaimingi atsitikimai, tai grojame tą pačią užsakytą muziką. Ir aš labai tikiuosi, kad ji nevirs gedulingu maršu“, – vylėsi A. Navys.
Teigia, kad atsakas duodamas
„Tas atsakas duodamas jau seniai, tai nėra nauji dalykai“, – teigė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys, dimisijos generolas leitenantas Arvydas Pocius, priklausantis Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijai. Anot jo, šią problemą reikia vertinti hibridinio karo kontekste, kai įvairiose srityse bandoma trukdyti ir kenkti ne tik Lietuvai, bet ir kitoms NATO valstybėms.
„Kiekviena NATO šalis, tarp jų ir Lietuva, turi tam tikras kibernetinės kovos institucijas. Mes, pavyzdžiui, turime prie Krašto apsaugos ministerijos veikiantį Nacionalinį kibernetinio saugumo centrą. Jis koordinuoja elektroninės kovos priemones Lietuvoje ir konsultuoja įvairias institucijas, ministerijas, bankus. Žinome apie bandymus įsilaužti į mūsų valstybės institucijų tinklus.
Taigi, priemonių imamasi, bet, aišku, konkretesnius veiksmus turėtų komentuoti specialistai. Kiek man žinoma, taip pat iš ankstesnės patirties, elektroninė kova vyko visą laiką ir tebevyksta. Yra puolimas, yra ir gynyba, kontrpuolimas. Šios kovos neriboja valstybių sienos. Kibernetinė erdvė visiems prieinama, todėl, be abejo, turime saugotis patys, ir kiekviena institucija, susijusi, tarkime, su keleivių ar svarbių krovinių pervežimu, turėtų užtikrinti tokios veiklos saugumą, ir prireikus kreiptis paramos į atitinkamų Lietuvos institucijų specialistus“, – sakė A. Pocius.
Seimo narys pridūrė, kad su radijo ryšio trikdžiais susiduria ne tik civilinės institucijos.
„Šiauliuose veikia NATO oro policijos misija ir mūsų kariuomenės aviacijos bazė. Jų saugumui užtikrinti, žinoma, irgi turi būti imamasi tam tikrų priemonių, ir tai yra daroma. Kariškiai turi savo veikimo erdvę, o civilinės institucijos taip pat turi tuo rūpintis, bendradarbiaujant galima pasiekti geresnių rezultatų“, – teigė A. Pocius.
Tik žiedeliai...
Nepriklausomybės Akto signataras Algimantas Norvilas, daugybę metų ne tik kultūros ir politikos, bet ir aviacijos pasauliui artimas žmogus, GPS trukdžių Lietuvos padangėje problemą apibūdina paprastai.
„Rusija vykdo hibridinį karą. Prieš kaimynus, prieš ES ir NATO. Įrodyti, kad vienu ar kitu GPS trukdžių atveju buvo penkioms minutėms ar valandai kažkas įjungta, praktiškai neįmanoma. Patvirtinti, kad buvo įjungtas rusiškas radioelektroninės kovos kompleksas, nepaprastai sunku.
Antras dalykas: čia kol kas tik žiedeliai. Dar tik bandymai, testavimai. Uogelės gali sunokti vėliau. Ukrainos kare radioelektroninių trukdžių priemonės – kasdienybė. Jas, veikiančias vos kelių šimtų metrų spinduliu, montuoja ir ant tankų.
Tokios priemonės nuolat tobulinamos. O kad jos veiktų pakankamai dideliu atstumu, mažiausiai kelių dešimčių kilometrų spinduliu, turi būti naudojama galinga aparatūra. Ji turi tiksliai „pataikyti“ į tuo metu veikiantį radijo ryšio sistemos dažnį.
Toks nutaikymas – iš tikrųjų sudėtinga procedūra, tačiau rusai ją naudoja ir prieš lėktuvus, ir prieš laivus. Buvo pasirodžiusi žinia, kad GPS trikdžiai buvo užfiksuoti prie Danijos ir Anglijos krantų, kai pro juos plaukė rusų vadinamieji šnipinėjimo traleriai. Tad GPS sistemos trikdymas yra viso NATO aljanso problema“, – sakė A. Norvilas.
O tai, kad, pasak signataro, Lietuvoje apie ją mažai kalbama, turbūt reiškia, kad sąmoningai nenorima gąsdinti žmonių.
„Tikiuosi, kad mūsų aviacinės įgulos yra ruošiamos tokiems dalykams, kad jos mokomos apsieiti be GPS, be tam tikrų kitų navigacijos priemonių, galų gale vizualiai vykdyti skrydžio ar tūpimo užduotis. Aišku, viskas labai priklauso nuo oro sąlygų. Nors, pavyzdžiui, Vilniuje nukritusio „Boeing“ atveju jos buvo visiškai palankios naktiniam skrydžiui. Bet jeigu buvo įvesta paklaida...
Juk iš tolo matėsi, kad lėktuvas eina per žemai, kažkur 100 m ribose. Labai atidžiai peržiūrėjau visus vaizdo stebėjimo kamerų įrašus.
Mano nuomone, lėktuvas jau artėdamas prie oro uosto skrido per žemai, o paskui, trajektorijos viduryje, lyg suvirpėjęs smigo dar šiek tiek žemyn. Ką čia gali pasakyti? Jau įpusėjo glisadą, kuri ir šiaip jau buvo neteisinga, ir staiga dar sumažino aukštį... Kaip rodo karo praktika Ukrainoje, aparatūra, kuri gali perduoti orlaiviui klaidingas GPS koordinates, telpa į lengvojo automobilio saloną ar bagažinę.
Kas žino, gal tą naktį kažkur Liepkalnyje stovėjo kokia mašinėlė? Tai galėjo būti paprasčiausias testavimas, ruošimasis“, – svarstė pašnekovas.
Paklaustas, ką, jo manymu, rodo iškart po šios katastrofos pasigirdę pareigūnų raginimai neskubėti daryti išvadų, nepulti įtarinėti Rusijos, A. Norvilas atsakė, kad toks skubėjimas, jo manymu, išduoda mūsų neįgalumą „surasti galus“.
„Čia iš tikrųjų turėtų būti pasitelktos aukštosios technologijos: visi radijo signalai, kokia bebūtų jų kilmė, yra susekami, tik reikia turėti reikiamą įrangą. 100 proc. garantuoju, kad Lietuvoje jos nėra.
Matyt, nėra noro pagalvoti apie priemones, kurios fiksuotų elektromagnetinio spinduliavimo erdvę, ją prižiūrėtų. Kita vertus, palydovinės navigacijos sistemas apgaudinėjančią aparatūrą sunku susekti. Įsimetei į radijo imtuvą panašų aparatą į automobilį – ar kas patikrins, ar kas supras, kas tai? Juo labiau, jeigu veikia ir įprastinių radijo stočių diapazone.
Šiandien karas persikėlė į visiškai kitas plotmes, civilinei aviacijai iš tikrųjų reikia labai rimtai pergalvoti, ką su tuo daryti. Jau pasirodė pranešimų, kad amerikiečiai ruošia civilinei aviacijai skirtą visiškai autonomišką navigacijos įrangą, valdomą dirbtinio intelekto. Ji nepriklausys nuo jokių išorinių daviklių, ryšio trukdymo priemonių“, – sakė signataras.
Juo labiau kad GPS ruletė gali iškreipti ne tik koordinates.
„Ji gali pakeisti ir kitus signalus, kuriuos lėktuvo įgula glisados trajektorijoje gauna iš oro uosto nusileidimo tako aparatūros. Ir jeigu tą sistemą staiga kažkas tau išmuša iš po kojų... Kas būtų, jeigu leidžiantis kopėčiomis staiga imtų ir pradingtų trys apatinės pakopos? Turbūt nukristumėte“, – spėjo A. Norvilas.
Sakyti tiesą ar tylėti?
Psichologas, psichoterapeutas, socialinių mokslų daktaras Gediminas Navaitis, paklaustas, kas geriau – ar kad valdžia sakytų tiesą visuomenei apie grėsmes, ar kad dėl visų šventos ramybės jas nutylėtų, atsakė, jog tai iš tikrųjų rimtas klausimas.
„Kiek valstybės valdžia yra apsisprendusi pateikti mums tiesą, ir kiek užsiima „psichoterapine veikla“ mus ramindama? Pavyzdys dėl aviacijos tikriausiai nėra labai tikslus ir tinkamas, nes šiuo atveju, be viso kito, kalbame apie techninius dalykus, apie kuriuos turėtų spręsti specialistai. Valdžios institucijos yra mūsų piliečių pasamdytos, kad dirbtų jiems. Mes turbūt nelabai norėtume, kad mus aptarnaujantieji mums meluotų. Tačiau bendrasis atsakymas ne visada yra pakankamai tinkamas visiems atvejams.
Palyginkime tai su klausimu, ar ligoniui reikia pasakyti visą tiesą apie jo būklę, ypač jeigu jis serga nepagydoma liga. Galėtume pateikti argumentus „už“, kad žmogus turi žinoti apie savo baigtį.
Lygiai taip pat būtų galima sakyti, kad gal jam būtų geriau to nežinoti, nes dar likusį laiką gal praleis maloniau, ir optimizmas galbūt kažkiek prailgins jo gyvenimą. Tikrasis atsakymas, matyt, būtų toks: su kiekvienu žmogumi reikia elgtis individualiai. Būtų labai paprasta, jei galėtume apie visą visuomenę pasakyti: darykime taip arba kitaip, tačiau ji susideda iš skirtingų žmonių, ir tai, kas tinka vieniems, gali visai netikti kitiems.
Jei diskutuotume apie vieną kartą – ar galima sumeluoti, nutylėti, nepasakyti visos teisybės, švelniau apibūdinti – galėtume ir pritarti, ir paprieštarauti. Bet kai kalbame apie nuolatinę politiką, tada nekyla jokių abejonių, kad reikia visuomenei pasakyti visą tiesą, kiek tai įmanoma“, – sakė G. Navaitis.
Anot jo, svarstant apie tai, sakyti ją ar nesakyti, ne mažiau svarbu, kiek mes pasitikime valstybės institucijomis. „Jeigu jos mums meluoja, mūsų pasitikėjimas jomis nėra didelis, ir tai, ko gero, tampa dar didesne problema, nei tai, kad dalis žmonių nerimauja. Šiaip jau turėtume pripažinti, kad pasitikėjimas didele dalimi mūsų valstybės institucijų yra nepakankamas.
Todėl tai leistų kiek performuluoti klausimą: o ką gi turi daryti valstybės institucijos, kad pasitikėjimas jomis augtų? Bent vienas iš atsakymų yra žinomas: tai skaidrumas ir viešumas. Ir kadangi pasitikėjimas valstybe yra svarbesnis dalykas, nei tikimybė, kad atsiras keletas, keliolika ar keli šimtai žmonių, kurie pareikš daugiau nebeskraidysiantys lėktuvais, nes nežinia kas su jais gali nutikti, tai bendrasis principas mums leidžia pasirinkti tiesos sakymą, o ne bandymą ją nutylėti“, – apibendrino pašnekovas.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
