Akivaizdu, kad protestuok neprotestavęs, o pasaulis eis savo vaga - t.y. jis globalės. Bet kokios riaušės, muštynės ar tylūs protestai, pilietinio nepaklusnumo akcijos čia nepadės.
Globalizacija, kurios ženklai yra “McDonalds” užkandinės, “Coca-Cola” ir “Microsoft” produkcija, tapo mūsų kasdienybe. Pasaulis sumažėjo - komunikacijų dėka jis tapo pasiekiamas ranka. Mūsų draugai ir pažįstami iš įvairių pasaulio kampelių kasdien atakuoja elektroniniais laiškeliais, papasakodami, kas atsitiko jų šalyje. Tai yra svarbu, nes, reikia pripažinti, didieji laikraščiai turi savų interesų ir dažnai pateikia vieną reiškinio pusę, nutylėdami kitus aspektus. O be to, ne taip lengva suprasti, kas ir kaip vyksta kitoje kultūroje, kitoje civilizacijoje. Tačiau globalizacija nėra vien tik laisvas ir neįpareigojantis žinių dalijimasis. Globalizacija - tai ir didžiuliai ekonominiai svertai. Būtent su jais ir kovojo arba tarėsi kovoję antiglobalistai Genujoje. Jie teigė, kad tokia pasaulio vizija, kurią siūlo G-8, tarnauja turtingoms šalims. O jų pagalba vadinamosioms besivystančiomis šalims neatneša jokios naudos.
Keletą pokarinių dešimtmečių raidos specialistai bemaž sutartinai pripažino, jog modernizacijos sėkmę laiduoja keturi veiksniai: pakankamas užsienio investicijų kiekis, spartus šiuolaikinių technologijų diegimas, konkurencijos principais grįsta tarptautinė laisvoji rinka ir pamatinių Vakarų civilizacijos principų plitimas.
Remdamiesi tokia nuomone, dauguma turtingiausių šalių pradėjo itin plataus masto modernizavimo programas trečiajam pasauliui, apie kurį šiomis dienomis taip kalbama. Vis dėlto, nepaisant visų pastangų suteikti trilijonines paskolas ir kitokią pagalbą, tokios politikos rezultatai daugiau nei apgailėtini. Paskutinio XX amžiaus dešimtmečio viduryje vos 358 milijardieriai disponavo tokiu kapitalu, kurį turėjo valstybės, kuriose gyveno 45 proc. viso pasaulio žmonių. 1993 metų duomenimis, iš 32 trilijonų dolerių, tuomet sudariusių bendrąjį viso pasaulio vietinį metinį produktą (GDP - Gross Domestic Product), vos 5 trilijonai teko menkai išsivysčiusioms šalims, kuriose gyveno per 80 proc. visų pasaulio gyventojų. 1960 m. 20 proc. žmonijos kontroliavo 70 proc. viso turto, o praėjus trims dešimtmečiams, t.y. kai buvo įgyvendinamos minėtos programos menkai išsivysčiusioms šalims, tie patys 20 proc. turėjo jau 83 proc. turto. Taigi turtingieji tampa dar turtingesni, o vargšai dar labiau nuskursta.
Tad teisus ispanų žurnalistas Marti Olivella, jau daugelį metų besidomintis šiomis problemomis, kuris specialiai “Omnitel Laikui” atsiuntė tokį komentarą:
Kapitalistinė ir neoliberali globalizacija nekelia sau tikslo išspręsti fundamentalius žmonijos poreikius ir lūkesčius. Tuo tarpu antiglobalistinis judėjimas atskleidžia mažumos galią, kuri kontroliuoja pasaulį ir jį išnaudoja savo naudai. Šiame judėjime yra tokių, kurie renkasi dialogo kelią, ir yra tų, kurie kovojo su kapitalizmu kitomis priemonėmis, įskaitant ir smurtą. Kaip ir kiekviename “anti” judėjime jie dirba kartu, tačiau turi skirtingus tikslus. Smurto šalininkai yra lengvai manipuliuojami įvairių jėgų ir yra labiausiai pastebimi žiniasklaidos.
Man nuostabiausia, kad nėra alternatyvių socialinių-ekonominių modelių. Štai kur problema.
Ir su tuo reikia sutikti, nes dabartinė pasaulio raida iškelia daugiau klausimų nei atsakymų. Tad kokiame pasaulyje norime gyventi, kokius pasirinkti modelius - mūsų kartai iškelti klausimai. Ir negalima manyti, kaip kad sakė premjeras A. Brazauskas, jog mums tai dabar ne tiek svarbu. Svarbu. Dar ir kaip.
