Baigėsi Didžiojo aštuoneto (G-8) šalių vadovų susitikimas, traukęs visų dėmesį: žurnalistų, teroristų, globalistų, antiglobalistų, pacifistų, Popiežiaus ir mano kaimyno Antano. Kokie rezultatai?
Nuožmūs gatvių susirėmimai, per kuriuos žuvo vienas demonstrantas, o sužeista beveik 300 žmonių, policijos reidas, per kurį buvo suimta beveik 100 antiglobalistų, įskaitant ir Lietuvos pilietį. Taip pat numatyta, jog kitas G-8 susitikimas vyks Kanadoje, o Rusija surengs konferenciją klimato klausimais. Kas dar? Patenkintas Putinas savo santykiais su Bushu ir, be jokios abejonės, - bendras baigiamasis Genujos susitikimo pareiškimas.
“Padėtis daugelyje besivystančių šalių - ypač Afrikoje - reikalauja ryžtingų pasaulinio masto veiksmų. […] Esame pasiryžę pasiekti, kad globalizacija tarnautų visiems mūsų piliečiams, o ypač pasaulio neturtingiesiems. Įtraukti neturtingiausias šalis į pasaulinę ekonomiką yra pats tikriausias būdas padėti įgyvendinti esminius jų siekius”, - sakoma pareiškime.
G-8 nepaskelbė jokių naujų skolų nurašymo iniciatyvų, tačiau nurodė, kad 23 neturtingiausioms šalims jau dovanota iš viso 53 mlrd. dolerių skolų. “Mes privalome pratęsti šį procesą”, - sakė vadovai pareiškime. Anksčiau Genujos susitikime galingiausių pramonės šalių vadovai jau paskelbė iniciatyvas, kuriose numatoma įgyvendinti detalų Afrikos plėtros planą ir įsteigti bendrą forumą su šio neturtingiausio pasaulio žemyno vadovais. Be to, G-8 vadovai paskyrė 1,3 mlrd. dolerių naujam pasauliniam kovos su AIDS, maliarija ir tuberkulioze fondui.
Be abejo, tokia retorika, tokie sprendimai buvo nulemti itin didelio ažiotažo, protestuotojų teigimo, kad globalizacija tarnauja tik turtingiesiems. Jie kritikuoja, jog, nepaisant gražių žodžių, globalizacija tarnauja tik turtingoms valstybėms (kai kas apskaičiavo, jog tai naudinga tik 225 šeimoms), o neturtingos valstybės - ypač Afrikoje - taip ir negali išbristi iš skurdo.
Pateiksiu tik keletą skaičių, verčiančių susimąstyti. 1,3 milijardo žmonių vadinamosiose besivystančiose šalyse gyvena skurde. 200 milijonų žmonių tokiame pat skurde gyvena industrinėse valstybėse. 1,3 milijardo žmonių trūksta geriamo vandens. 900 milijonų suaugusių asmenų yra beraščiai. 800 milijonai žmonių kenčia alkį, 500 milijonų iš jų chroniškai neturi ko valgyti, 175 milijonai - vaikai iki 5 metų. Taigi ką sako šie skaičiai? Pirmiausia tai, kad pasaulis ypač susiskaidęs: vieni gyvena pertekliuje (taip galime apibūdinti ne saujelę pasaulio turčių, bet vidutinį vakarietį), o milijonai kituose kontinentuose neturi nieko panašaus. Kokia išeitis? Pasaulio galingieji, o ir šiaip piliečiai mano, jog išganymas ateis augant ekonomikai bei primetant Vakarų modelį kitoms civilizacijoms. Kai visur bus įtvirtinta rinkos ekonomika, vartotojiška visuomenė, tuomet ir bus pasiekta palaiminga gerovė. Tačiau ką tai reiškia?
Yra apskaičiuota, kad jei, pavyzdžiui, Indijoje kas nors įstengtų garantuoti visiems gyventojams pasiekiamą vidutinį Vakarų šalių gyvenimo lygį su visais jam priklausančiais šaldytuvais, televizoriais, automobiliais ir kita prabanga, tai Žemės energijos atsargų užtektų vargais negalais porą mėnesių. Jei koks pilietis mano, kad jas galima kompensuoti kokiais nors moksliniais laimėjimais, vadinasi, jis per daug prisižiūrėjo aštuntojo dešimtmečio mokslinės fantastikos filmų. Jeigu pasižiūrėsime į chronologiją, pamatysime, kad per paskutinius šimtmečius žaibiškai auga tiek gyventojų skaičius, tiek Žemės išteklių naudojimas.
Štai 1600 metais pasaulyje iš viso tebuvo 500 milijonai gyventojų, - kasmet jų padaugėdavo po 0,3 procento. XVIII amžiuje prieš industrinę revoliuciją buvo 800 milijonai. O po to prasidėjo didelis augimas. XIX amžiuje gyventojų skaičius padvigubėjo iki 1,6 milijardo, o per XX amžių - patrigubėjo. Manoma, kad šio amžiaus viduryje Žemėje gyvens 10 milijardų gyventojų. Lygia greta padidėjo ir produkcija. 1900 metais buvo pagaminama už 0,6 tirlijono JAV dolerių, o 1990 metais - už 15 trilijonų. Akivaizdu, jog taip ilgai negali tęstis. Šie skaičiai akivaizdžiai rodo - jei norime pritaikyti vakarietišką modelį, Vakarų standartus likusiam pasauliui, tuomet išsivysčiusiose šalyse pragyvenimo lygis turės kristi. Tačiau kas norės jo atsisakyti? Ar kada nors pasaulio galingieji ryšis sumažinti savo piliečių (vadinasi, savo rinkėjų) pragyvenimo lygį dėl kažkokių neaiškių Afrikos valstybėlių gyventojų? Sunku įsivaizduoti.
Tačiau klausimas iškyla kitas. Ar problema neslypi kiek giliau. Vakarai primeta savo progresyvų modelį likusiam pasauliui. Kapitalizmas ieško naujų rinkų - jis įsiveržia į kitas civilizacijas, griauna jų vertybines sistemas ir kuria sau naujus vartotojus. Deja, tokia strategija yra pasmerkta, nes Žemės ištekliai riboti.
Būtent todėl kalbama, jog vakarietiškas progresyvus pasaulio modelis žlugo. Be jokios abejonės, urime jausti moralinę atsakomybę už tuos, kurie badauja, kurie neturi pastogės. Privalu užtikrinti minimalų pragyvenimo lygį visoje planetoje. Tačiau ar visur būtina įvesti kapitalistinę logiką: pirk, greičiau sunaudok, išmesk ir dar nusipirk.
Globalizacijos klausimai sudėtingi. Tačiau apie juos reikia galvoti, nes Lietuva irgi yra įtraukta į šį procesą. Ir tikriausiai ne tas pats, kaip mes gyvensime. O todėl apie tai reikia galvoti ir diskutuoti.
