Pramogų pasaulio atstovas ir buvęs šioks toks žurnalistas duria pirštu vienam iš buvusių premjerų į krūtinę, kažką sakydamas. Ekspremjeras tarsi kiek nuolankiai linkteli, abu atsisveikina, ir „pramogautojas“ išeina iš kultūrinio renginio, kuriame visi-turėjo-būti.
Visi ir buvo, ir nebuvo įmanoma nepastebėti „pramogautojo“, kuris anksčiau linksėjo salėje į visas puses, galantiškai „labą vakarą“ ar „malonu jus matyti“ pakeisdamas į „ministre“, „premjere“ ir pan. – beveik kaip kokiame angliškame filme apie karalienės Elžbietos ir Blaire‘o nesutarimus, kurių nepaisydami oficiozinėje aplinkoje vieni į kitus atsigręždami kartodavo „Your Majesty“, „Minister“. Net gėrėjausi, kaip lietuvaičiui taip natūraliai ir gražiai tai pavyksta – be lašo mėgdžiojimo ir be žagrės kelnių kišenėje.
Bet netyčia išvystas dūris į eks-premjero krūtinę grąžino į mūsų erdves. Jis galėjo reikšti nuo „padarysime, kaip ir tarėmės“ iki „tu man žiūrėk!“. Vieno įsakymas, kito paklusimas. Būtų suprantama, jei žiūrėtume etimologijos – „ministras“ reiškia tarną, patarnautoją bažnyčioje (lot. minus – mažiau), o veiksmažodis „minister“ (ministeriauti?) reiškė patarnauti prie stalo. Bet etimologijos neabejotinai abu aptariamieji objektai nežinojo. Jie žinojo dabartines to žodžio konotacijas: ministras gali daug, gauna nemažai, gali duoti dar daugiau ir daug kas jam nerūpi. Nes šeimininkai, t.y. rinkėjai, jo nepasieks per aibes pavaldinių. Etimologinės vertikalės viršus ir apačia taip apsikeičia vietomis, žemiausią iškeldama aukščiau kitų. Bet ne visų. Virš jo, kaip buvo matyti iš gesto, lieka šou ir media pasaulis.
Ar gestas abiems buvo natūralus ir priimtinas? Ar jam rastis netrukdė ir 20-30 metų amžiaus skirtumas tarp pašnekovų (šou pasaulis visada jaunesnis)? Ar priklausymas šou erdvei ir yra leidimas elgtis su kitais laisvai, nevaržomai – o tuo pačiu ir aniems bandyti prilygti tam šauniam pramogų blizgesiui, nesvarbu, kiek tau metų ir kokios tavo pareigos. Šis ministras tam pakluso. Kaip beveik ir visi kiti. Noriai eidami į patyčių egzekucijas scenoje, ožiais bliaudami per „Auksinio svogūno“ ceremonijas, puošdamiesi kupetomis vietoj šukuosenų, linksmai kirsdami rankomis su šou ir viso kito verslo „dyleriais“ žurnalo nuotraukai, kuri turėtų išreikšti amžinos draugystės ar sėkmingo projekto pradžią. Jie manėsi taip „nusileisią“ iki „liaudies“, susiliesią su ja, paklusią jos žaidimams vardan to populiarumo, pabūsią šiltais, mielais, „saviakais“. Už tą bendravimą „su liaudimi“ jie šiandien gauna dūrius į krūtinę ir epitetus „mažiukas“ ar kelialapį velniop. Kaip tarnams ir priklauso.
Visgi vaizduotėje mėgindamas tą gesto situaciją pritaikyti kitiems žmonėms, keleto politikų joje neįsivaizduoju. Kaip ir kai kurių žurnalistų. Tame pačiame renginyje vyresnio amžiaus spaudos atstovas, susitikęs ministrą, ramiai ir šaltai linktelėjo, net išvengdamas rankos paspaudimo (ar nepaduodamas jos). Atstumas buvo išlaikytas, žinia perduota: „mes ir jūs – skirtingose pusėse, ir neaišku, kas čia kam tarnas“. Matyt, abu manė, kad kitas. Bet tokios žaidimo taisyklės. Jos reiškia ir kita: mes nesame susiję ir man iš tavęs nieko nereikia. Išskyrus tai, kad tu dirbtum savo darbą, pageidautina, gerai. Piršto dūris yra beveik fizinis susilietimas. Ir net simbolinis, kaip dūris špaga: tu jau esi pažeidžiamas ir aš sau leidžiu tai parodyti, atlikdamas šį judesį. Nes tu anksčiau man tai leidai – bendra užstale, „kietu“ anekdotu, iš kurio abu juokėmės ir bandėme jį pranokti savais, bendru bizniu. Nusileidome, apsinuoginome, kaip pirtyje. Carte blanche jau įteikta.
Ministras tai ištvers. Galbūt to gesto niekas (išskyrus mane) ir nematė, – o jei būtų pamatę? Nieko ypatingo, mes juk pažįstami, teisinsis. Gal net ministras pats nesuprato jo reikšmės, neatkreipė dėmesio. Jau nebe atkreipė, pramogautojas ne pirmas jį tujina ar taip atsisveikina. O ministras privalo būti draugiškas su žiniasklaida. Atsiprašau, jau nebe: šiandien jis turi būti draugiškas su šou verslu. Nes šis užėmė žiniasklaidos vietą: televizija yra žinia, kad tu esi, kad galbūt net kažką veiki ir turi iš bėdos tinkančią laidai žmoną, – o jau per kurią laidą tave rodo – nebesvarbu. Tiksliau, svarbu, kokie jos reitingai. Perfrazuokime McLuhaną, the show is the message. Kriminalinės laidos irgi tinka, nes – kuris dabar be nuodėmes... Ir jei šiandien visuose, TV ir kompiuterių ekranuose karaliauja ir taip prezidentinę kampaniją vykdo šou verslo karalius, tai ne išimtis ar atsitiktinumas. Tai išimtis būtų buvusi Šustausko laikais. Šiandien tai taisyklė, kurią per ilgus metus ir sukūrė jis pats ir jam paklusę bei ploję. Dabar jam toliau plojama, nes jis iš bet kokio politinio judesio kuria televizinį šou. Jei reitingai krenta – nesvarbu, šie – politiniai, o tokie šiandien beveik nieko nereiškia. Kai reikės, įsijungs visas TV mechanizmas, ir „tikrieji“, t.y. virtualieji reitingai kils kaip ant mielių. O kad jie reiškia gerokai daugiau už bet kokias pasitikėjimų apklausas – tam pavyzdžių per akis, nes virtualybė šiandien yra tikroji realybė, koreguojanti užekraninį gyvenimą.
Todėl jaunesnio pramogautojo dūris senam politikui į kaklaryšį itin tiksliai išreiškia šiandieninę situaciją: šou pasaulis „padarė“ politikus. Šou pasaulis daro kitus politikus. Šou verslas tapo politikos verslu. Suprantama, žodžio „politika“ etimologija (gr. polites, pilietis) išnyko. Vadinasi, jį greitai galima bus išbraukti iš varotosenos kaip nieko nereiškiantį. Nebent jis žymės verslininko darbovietės adresą.
