Čirškinti šonkauliukai, kepsniai iš nugarinės ar garuojantys vėdarai nuo seno puošia lietuviškos virtuvės stalą. Gal neverta skaičiuoti, kiek šeimų dar išgali kasdien nusipirkti nors puskilogramį šoninės. Kaip neverta siūlyti medžiotojų ir žemdirbių krašto gyventojams tapti vegetarais. Tikėtis, kad dauguma lietuvių greitai atsivers į islamą, irgi nėra prasmės.
Tačiau mėsos valgytojų krašte ji jau tampa prabangos preke. Kai parduotuvių lentynose kažkada beveik nebeliko jautienos, o jos kainą netrukus prisivijo kiauliena – ne, ne lietuviška, bet kiauliena iš Belgijos, vartotojui nedaug terūpėjo, kokie ekonominiai veiksniai skatina tokį valgiaraščio pasikeitimą.
Kiauliena brangsta ne vien todėl, kad užauginti kiaulę darosi brangiau, bet ir todėl, jog ją auginti jau beveik neapsimoka.
Vienas svarbiausių veiksnių, stumiančių lietuvišką kiaulininkystę išnykimo link – didėjanti pašarų kaina. Pašarinių grūdų stygius verčia užsidaryti kaimyninės Latvijos fermas. Lietuvos kiaulių augintojai pasiryžę nepasiduoti ir neketina kartoti karčios patirties su jautiena, kai sunkmečio pradžioje dėl pašarų stygiaus buvo išpjauta beveik visa lietuviškų raguočių banda.
Kiaulininkystė pas mus patiria iškreiptos konkurencijos smūgį. Lietuviškos kiaulienos supirkimo kainos, gausybė biurokratinių kliūčių ir gigantiški pramoninės kiaulininkystės fabrikai, kuriuos valdo danai, gniuždo smulkiuosius Lietuvos ūkininkus.
Apverktina kiaulininkystės padėtis atriša rankas įvairaus plauko machinatoriams. Juk ne vien belgiškos kiaulienos importuotojai papeni nereiklų vartotoją. Nuo politikų veiklos arba tingumo taip pat priklauso, ką ir už kiek mūsų pilietis dės ant savo stalo.
Antai Didžiojoje Britanijoje jau senokai aktyviai veikia visuomeninės organizacijos, protestuojančios prieš gyvulių ūkių žlugdymą ir pramoninių fermų savivalę. Kai kurios jų sugeba priversti europarlamentarus atstovauti jų interesams. Britai tikina, kad neapribojus pigios kiaulienos importo iš žemyno, žlugti bus pasmerkti šimtai tradicinių mažųjų Anglijos ūkių.
Argumentams prieš stambias fermas pasitelkiami kompiuterinės grafi kos vaizdai: gigantiškomis čiurkšlėmis ant plačių laukų pilasi srutos. Animacinis serialas, kurio siužetas primena legendinį fi lmą „Matrica“, internete patraukia daugybę žiūrovų iš viso pasaulio. Jie žavisi paršeliu Neo, kuris, gelbėdamas smulkiuosius ūkius, kovoja prieš pramoninės kiaulininkystės monstrus.
Siūlymai stambinti ūkius atrodo panašūs į raginimus grįžti prie soviet mečio kolūkių. Nors tai tėra viena iš daugelio galimybių, kai kalbama apie mėsinės gyvulininkystės ateitį ir išlikimą. Ar yra prasmė į vieną kumštį telkti lietuviškas bendroves, kad būtų pasipriešinta Danijos kapitalo spaudimui?
Pigios lietuviškos kiaulienos era grimzta užmarštin, nes pirkėjams ir politikams nesvarbu, kokios kokybės mėsą jie grūda į kotletą.
Ūkininkai mano, jog viena pagrindinių kiaulininkystės plėtros prob lemų yra ta, kad, palyginti su kitomis ES valstybėmis, Lietuvoje ši sritis yra labai smarkiai suvaržyta. Statistika rodo, kad nuo 1990 m. Lietuvoje kiaulių išauginama aštuonis kartus mažiau. Dabar ši žemės ūkio šaka merdi.
Pernai rudenį Seime buvo įkurta darbo grupė gyvulininkystės ir paukštininkystės problemoms nagrinėti. Kiaulių augintojai nepraranda vilties, kad šioje darbo grupėje problemos bus sprendžiamos atsižvelgiant ne į svaičiojimus, o į konkrečius faktus ir tikrąsias problemas. Vartotojui ne tas pat, kam labiau bus prikiaulinta – dideliems ar mažiems ūkiams, savai ar importinei kiaulienai.
