Pastaruoju metu visais politiniais lygiais lyg užkeikimas skamba žodžiai "su kaimynais reikia gyventi draugiškai". O kaip reikia gyventi savo namuose? Ypač, jei iš tų namų nesiruoši išsikraustyti? Taigi aišku: reikia, jei ne draugauti, tai bent jau neprovokuoti ginčų ir skandalų.
Deja, Klaipėdoje pastaruoju metu virė aistros, įtraukusios žurnalistus, politikus, visuomenines organizacijas ir tiesiog piliečius: Lietuvos rusų sąjungos Klaipėdos skyrius Pergalės dienos proga ėmėsi iniciatyvos surengti veteranų ir jaunimo eitynes centrine miesto gatve, rašo "Vakarų ekspresas".
Klaipėdoje gyvenantys veteranai tokios idėjos nepalaikė. O respublikinio veteranų komiteto pirmininkas išsakė vienareikšmišką nuomonę: "Apsaugok mus Dieve nuo tokių skubotų ir neatsakingų sprendimų". Visuomeninių organizacijų pasitarimuose Klaipėdos savivaldybėje buvo nuogąstaujama, kad eitynės gali išprovokuoti neigiamą radikaliai nusiteikusių asmenų reakciją, ir tai sugadins šventę.
Tokie nuogąstavimai turi pagrindo ne tik dėl to, kad į Klaipėdos savivaldybę suplaukė keletas dešimčių laiškų, kuriuose reiškiamas protestas prieš tokias eitynes, bet ir dėl to, kad Lietuvos rusų sąjungos Klaipėdos skyrius kartą jau rengė mitingą, skirtą apsaugoti rusakalbių mokyklas, kuris pademonstravo, kad ši organizacija neturi potencialo organizuoti dideles akcijas. Ir pats Lietuvos rusų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas Viačeslavas Titovas tuomet teisingai pastebėjo, kad policijos mitinge buvo daugiau nei mitinguotojų. Maža to, akcijos organizatoriai tuomet susipainiojo mokyklų reformos labirintuose ir pademonstravo, kad jie, švelniai tariant, nesigaudė situacijoje. Dar didesnę nuostabą sukėlė mitingo paveikslą papildžiusi Limonovo vėliava paauglio rankose. Niekas negalėjo suprasti, kas yra bendra tarp Lietuvos rusų ir Rusijos radikalo nacionalisto Eduardo Limonovo.
Abejotina, ar nuo to laiko galėjo kas nors iš esmės pasikeisti. Tad vargu ar žmonėms, neturintiems nei veteranų, nei visuomeninių organizacijų palaikymo, pavyktų surengti ryškią, gražią ir iškilmingą eiseną, vertą šios didžios dienos.
Neprošal įsiklausyti ir į kitos pusės argumentus. Mokėjimas klausytis ne tik savęs visuomet buvo taikaus bendrabūvio, kurio mes visi siekiame, sąlyga.
Štai keletas citatų iš Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos pirmininko Klaipėdoje Vitalijaus Čepo laiško: "Lietuvos rusų sąjungos politikai pamiršo apie pačius karo veteranus, sulaukusius solidaus amžiaus ir norinčius pagerbti savo žuvusių draugų atminimą, padėti gėlių prie jiems skirto memorialo, susitikti su dar gyvais tų įvykių liudytojais, o ne žygiuoti miesto gatvėmis provokuojant Klaipėdos visuomenę ir dalyvaujant neskaidriuose politikų žaidimuose <...>.
Visi norintieji pagerbti Antrojo pasaulinio karo aukų atminimą tai gali padaryti ne tik gegužės 9-ąją, bet ir bet kurią kitą metų dieną. Nejaugi tam, kad nuneštume gėlių ant žuvusiųjų kapo, reikia dviprasmiško parado su svetimų valstybių vėliavomis (turimos omenyje Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, JAV ir Rusijos vėliavos) ir miesto visuomenės susiskaldymo?
Galbūt Titovas užmiršo, kad Klaipėdoje gyvena ne tik Antrojo pasaulinio karo veteranai?"
Pergalės diena - šventa mums, ji turi būti minima iškilmingai ir su derama pagarba. Tą dieną mūsų širdys turi prisipildyti dėkingumo kariams išvaduotojams bei pagarbos ir užuojautos tiems žmonėms, kuriems karas sugriovė gyvenimus.
