Kas įvyko Kazanėje? Realiai, nieko katastrofiško. Tačiau sidabrinis R.Meilutytės finišas 100 metrų krūtine, o dar labiau „medinis medalis“ dvigubai trumpesnėje distancijoje paliko nemalonų skonį burnoje.
Keisčiausia, kad abiejose rungtyse Londono čempionė plaukė nuostabiai, bet tik iki finalo. Atėjus lemiamam laikui, rezultatas suprastėdavo, o tada automatiškai duždavo ir auksinės svajonės.
Kas vyksta? Pasitempė varžovės? Žinoma. Jos visada stiebiasi ir stiebsis į viršų, o bet kuri sporto ar apskritai gyvenimo aksioma jums patvirtins, kad užlipti į viršūnę visada lengviau, nei joje išsilaikyti. Tai būdinga ir pavieniams sportininkams, ir komandoms. Buvimas viršūnėje dažniausiai susijęs su nesibaigiančia susižavėjimo šūksnių lavina, ir tai pamažu užliūliuoja. Kitas aspektas – ateinantis sotumo jausmas. Kai jau esi viską pasiekęs ir viską padaręs, daug sunkiau save priversti kantriai arti treniruotėse, bėgimo takeliuose ar baseinuose.
Jokiu būdu netvirtinu, kad tai nutiko R.Meilutytei. Tai tik svarstymai. Apskritai realiau, kad viena geriausių Lietuvos sportininkių tiesiog susidūrė su aukštoka psichologine siena. Kaip ta siena buvo pastatyta? Tai tikrai neįvyko dėl ultraaukštų Lietuvos aistruolių reikalavimų. R.Meilutytę visi myli ir mylės nepaisant to, ar medalis bus auksinis, ar tik medinis.
Tikriausiai psichologinę sieną galvoje susimūrijo pati sportininkė. Ji jau nuo paauglystės, Londono žaidynių, gyvena pasaulyje, kuriame egzistuoja du esminiai žodžiai – „turiu“ ir „privalau“. R.Meilutytė mano, kad ji privalo laimėti auksą, pagerinti rekordą, aplenkti Juliją Jefimovą. Ir iš to „privalau“ Kazanėje išėjo didelis šnipštas. Nes tas psichologinis balastas tapo toks didelis, kad R.Meilutytei tiesiog pasidarė beprotiškai sunku plaukti paskutinius 20 metrų, ir mes visi tai matėme.
Aišku, vien psichologija visko nepaaiškina. Londono čempionė dar turi rezervų gerindama savo ištvermę ir techniką. Technikos šlifavimas apskritai leistų vienodžiau paskirstyti jėgas visoje distancijoje, o tai leistų neišsikvėpti artėjant finišui.
Sudėjus viską į krūvą, išeina šioks toks planas, kokie R.Meilutytei galėtų būti 2016-ieji. Jei būčiau jos treneris ar artimas patarėjas, pirmiausia kibčiau į minėtą psichologinę sieną ir mąstymą „privalau“.
Galų gale, nereikia pamiršti, kad R.Meilutytei tėra 18 metų. Įsisklausykite – aštuoniolika! Kitaip tariant, jai dar paklus patys aukščiausi everestai. Jei tik bus įdėta noro ir pastangų. Ir R.Meilutytė iš tikro gali būti tikras Terminatorius gerąja prasme. Ji gali ateiti į baseiną ir laužyti varžovėms pasitikėjimą savimi per kiekvienas varžybas. Ir, kaip ir Terminatorius, viską daryti iki pat galo ir niekad nesižvalgyti į šalis.
