Paskutinės dvejos Lietuvos rinktinės rungtynės namuose tapo nauju dugnu, kai atrodė, kad dugnai nebepramušami. Sutinku, kad žaidėjų nereikia kaltinti, nes „toks jų lygis, tiek mes dabar galime“ ir taip toliau, bet kas kaltino žaidėjus? Ar kas nors normaliai prisiminė, kaip Marius Žaliūkas ir Lukas Spalvis pasisuko žaidėjų sienelėje, leisdami San Marinui įmušti pirmą įvartį per 14 metų išvykoje?
Asmeninio puolimo nebuvo (arba jis buvo tik minimalus), bet rinktinės futbolininkai Lietuvos futbolo federacijai ir trenerių korpusui nukreiptą kritiką sugebėjo suasmeninti. Prieš San Mariną tai žodžiais ir ženklais darė naujosios Lietuvos futbolo žvaigždutės Arvydas Novikovas ir L.Spalvis, o mačo su Anglija išvakarėse karą su spauda, o kartu ir sirgaliais į naujus lygmenis kilstelėjo geriausias šalies futbolininkas Giedrius Arlauskis.
Kadangi jau ruduo, pats laikas skaičiuoti viščiukus. Iškart įspėju, kad jie yra apipešioti ir apsmurgę. Bet galbūt, išnarsčius dabartinę padėtį, kils tolimesnio veikimo idėjų. Taigi – 8 punktai apie nūdienos Lietuvos futbolą.
1. Žaidėjų kultūra ir neadekvatumas varo iš proto. Po rungtynių su anglais bendravau su keliais senesnės kartos Lietuvos futbolininkais ir jie tiesiai šviesiai klausė – „ką jie valgo, kad taip nesuvokia situacijos?“ Per rungtynes su San Marinu vyravusios skanduotės daugiausia buvo skirtos LFF vadukams ir beviltiškam trenerių (ne)darbui, bet L.Spalvis vis tiek sugebėjo viduriniu pirštu tildyti publiką. Įsiklausykite – į mėgėjų vartus įmušęs įvartį jau per pridėtą laiką!
Tai yra kosmosas. Kita vertus, visiškai akivaizdu, kad šioje rinktinėje nebėra ir asmenybių. Nebėra dėl ko? Nes asmenybių nereikia LFF bachūrams. Visi turėjusieji savo nuomonę – Deividas Šemberas, Marius Stankevičius, Žydrūnas Karčemarskas, Saulius Mikoliūnas (sąrašas nebaigtinis) – buvo tiesiog išspirti lauk. Ar Lietuvos futbolininkai, kurie pasirodė tokie vieningi, paskelbdami boikotą žiniasklaidai, bent ką nors padarė, kad apgintų savus? Ar padarys, jei kitas nepakviestas bus tas pats G.Arlauskis? Kuris, beje, prieš kelerius metus ir buvo panašiai ignoruojamas, kai rinktinei vadovavo Raimondas Žutautas. Paprastai tariant, žaidėjai galėtų tapti rimta jėga. Rimta siena prieš Lietuvos futbolą niokojančią Juliaus Kvedaro kompaniją. Bet jie ta siena netaps, nes šioje rinktinėje nėra asmenybių. Ir artimiausiu metu nenusimato, kad bus. Tad prognozė yra iki skausmo liūdna – nacionalinės rinktinės žaidėjai ir toliau bus tik bachūrų kareivėliai.
2. Igoris Pankratjevas nenusipelnė nė lašo pagarbos, bet ar jos nusipelnys būsimas rinktinės strategas? Paskutinė, 40 sekundžių trukusi, spaudos konferencija atspindėjo visą I.Pankratjevo veiklą per Europos čempionato atrankos ciklą. Aišku, visi supranta, kad jis tebuvo elementarus statytinis, bet faktas ir tas, kad jis nė karto neparodė turintis bent žiupsnelį savigarbos. Savigarbos turintis treneris būtų pasitraukęs seniai, nelaukdamas viso košmaro pabaigos. Vien tai, kaip galų gale buvo pasitraukta, verta atskiros temos. I.Pankratjevas per visą atrankos ciklą taip ir nepapasakojo, koks yra jo futbolo supratimas, kokios schemos priimtinos ir taip toliau, o po ciklo nesiteikė nieko aiškinti, kas ir kaip nepavyko, o svarbiausia – kodėl nepavyko.
Kas bus ateityje? Jau ne vien puse lūpų kalbama, kad naujuoju rinktinės strategu turėtų tapti Marekas Zubas. Buvęs Vilniaus „Žalgirio“ vairininkas kviečiamas į įvairius šalies futbolo renginius, su rinktine skrido į Slovėniją. Bet ar jis nusiteikęs būti tokia pat marionete, kaip I.Pankratjevas? Kiek stipri bus lenko kantrybė, kai žaidimo niuansus ir pozicinius pasirinkimus jam pradės aiškinti Stasys Stankus ir kiti lietuviško futbolo genijai? Jei išlieka dabartinė valdžia, nesikišimas į trenerio darbą yra neįmanomas, tad ir M.Zubo karjera gali būti neilga. Kažkaip kirba įtarimas, kad lenkas tiesiog turi daugiau savigarbos.
3. Šiais laikais visi moka žaisti futbolą... tik mes nemokame. Čia nieko naujo nepasakysiu, bet Lietuva prieš Europos čempionato atranką buvo 5-ajame pagal pajėgumą krepšelyje. Iš to krepšelio į Prancūziją keliauja net trys rinktinės – Islandija, Šiaurės Airija ir Albanija. Net Albanija! Visos trys gyventojų skaičiumi atsilieka nuo Lietuvos, bet visos trys deda kryptingas pastangas ir turi rezultatą. Kažin, ar Islandijoje dažnai teisinamasi, kaip iš futbolo viską atima rankinis, o Šiaurės Airijoje verkiama, koks demonas yra regbis? Beje, apie tai.
4. Vienas didžiausių Lietuvos sporto mitų – krepšinis atima dėmesį ir pinigus iš futbolo. Apie tai esu pasisakęs ir anksčiau, bet galima paminėti tik vieną faktą – rimto politikų dėmesio futbolas nesusilauks tol, kol LFF valdžioje sėdės J.Kvedaras ir jo parankiniai. Po Vilnių jau sklando istorija, kaip LFF vadovai norėjo susitikti su premjeru Algirdu Butkevičiumi, bet susitikimas neįvyko dėl paprastos priežasties, kad dalyvių sąraše labai norėjo būti J.Kvedaras, nusikalstamame pasaulyje turintis pravardę „Lialka“. Beje, tas pats argumentas galioja ir privatiems rėmėjams. Nė viena rimta kompanija dabartinės LFF nerems. Kai kurios paprasčiausiai pabėgo, kaip „Carlsberg“ prieš kelerius metus. Ir, patikėkite, Giedriau Arlauski ir kiti mitų bei legendų puoselėtojai, dėl šių dalykų kaltas ne krepšinis. Krepšinis pasirinko savo kelią ir juo sėkmingai eina, o futbolas 25 metus gyvena pagal mafijos ir šalutinių versliukų principus. Ir futbolas gauna tai, ko nusipelno. 5. Toliau – dar blogiau. Jūs galvojate, kad žaidybine prasme Lietuva jau pasiekė dugną? Kad 116-a vieta FIFA reitinge jau blogiausia, kas gali būti? Vargu. Lietuvos U-21 rinktinė jau pralaimėjo Andorai, o bendras balansas po 4 rungtynių – 0:12 (visi penki pralaimėjimai). Jaunesnių rinktinių rezultatai irgi nėra labai įkvepiantys. Tiesa, kelioms rinktinėms atrankos ciklai dar tik prasidės, tad galbūt galima tikėtis stebuklų? Visada galima, bet atidžiai stebintys Lietuvos jaunimo futbolą rimtų prošvaisčių nemato.
6. Kol sistemai diriguos S.Stankus, sistema duos naudos tik dirigentui. Lietuvos Nacionalinės futbolo akademijos (NFA) veikla skaičiuoja jau devintus metus, bet rezultatų nėra. Taip, į žinomus užsienio klubus laikas nuo laiko triukšmingai išvažiuoja po kelis NFA auklėtinius, bet kažkodėl LFF tinklalapis visai nebetrimituoja, kai jie gana greitai sugrįžta ir net nepakyla nuo I lygos klubų suolo. NFA buvo siūlyta vežtis trenerius iš užsienio, buvo siūlyta sudaryti sutartis su pasaulinėmis futbolo agentūromis. Ne, Lietuvos jaunimo futbolo patriarchas S.Stankus viską moka ir žino pats. Beje, žinojimas šiais laikais kainuoja, tad už parduotus NFA auklėtinius ir dirigentams nubyra šis tas. Geras verslo modelis, tad kam į jį įsileisti pašalinius?
7. Dabartinė LFF struktūra – uždara ir skirta tik saviems. Kitą pavasarį LFF vadukų laukia eilinė diena ofise. Dar kitaip vadinama – LFF prezidento ir vadovybės rinkimais. Rimti žmonės jau žino, kad J.Kvedaras kandidatuos naujai kadencijai, tiesa, neatmetama ir tikimybė, kad paskutinę akimirką gali užleisti vietą vienam iš kolegų. Ar rinkimuose gali atsirasti vietos opozicijos kandidatui? Ne. LFF įstatai skelbia, kad 16-a LFF visuotinį susirinkimą sudarančių asociacijų apskritai negali turėti jokių kontaktų su trečiaisiais asmenimis. Tai reiškia, kad kelti kandidatūrą gali tik pilietis, kuris bent 2 metus priklauso vienai iš asociacijų. Deja, tarp ten esančių rimtų kandidatų nesimato. O jei kandidatas bus tik dėl vaizdo, J.Kvedaras (ar jo pakaitalas) rinkimus laimės užsimerkęs, nes, vieša paslaptis, kad 6-ios papildomos asociacijos yra sukurtos būtent dabartinės sistemos konservavimui, o daugelis apskričių asociacijų taip pat yra patenkintos dabartine būkle. Kodėl? Apie tai – būsimuose „tv3.lt“ rašiniuose.
8. Žinote, kas liūdniausia? Visi viską pamirš jau po savaitės. O J.Kvedaro bachūrai, uzurpavę „Lietuvos“ vardą, savo atsargoje turi net 11 mėnesių. Kitas atrankos ciklas prasidės 2016-ųjų rugsėjį, o iki to laiko prakiužusį LFF laivą vėl tikriausiai bus pavykę stabilizuoti. Vėl bus kalbama apie naujas viltis, apie naują trenerį, naujus planus. Bet jei bent kiek susigaudote situacijoje, pažvelkite į laukiančią 2018 metų pasaulio čempionato grupę – greičiausiai Lietuva ten liks paskutinė, net po Maltos.
Taip bus. Ir ateityje bus dar liūdniau, jei LFF bachūrai toliau iš futbolo darys parodiją. Nes jei iš pergalės prieš San Mariną mes dar šaipėmės, tai po kurio laiko nepajusime, kad tokia pergalė pradės džiuginti.
