„Moteris pagimdė dvynukus. Galbūt ne pažodžiui, bet pacituosiu jos argumentaciją: „Aš nusinešiau tuos vaikus prie lango, kada man juos atnešė maitinti. Žiūriu – jie visiškai vienodi. Ir sako, o kam man reikalingi du vienodi vaikai? Absoliučiai vienodi. Apžiūriu vieną, apžiūriu kitą. Jie ne tai, kad vienodi, o tokie patys. O aš laukiau vieno, gražaus vaiko. Man sunkiausia buvo išsirinkti, kurio nemaitinti.
Ji numarino vieną vaiką badu. Aišku, čia pogimdyvinė depresija, teismo procesai. Bet kada girdi iš žmogaus tokius argumentus, ji juos pasakoja iki smulkmenų, kaip ji bandė atrasti tarp tų vaikų skirtumus ir jai nepavyko. Ar gali būti kažkoks žmogiškas pateisinimas tokiam elgesiui?“ – garsiai svarstė advokatas.
Moters žiaurumas sukrėtė ne vieną, tačiau atlikus psichiatrinę ekspertizę paaiškėjo, kad moteris yra pakaltinama.
„Tas ir įdomiausia, aš kažkaip stebėjau ir ji šitą argumentą dėstė visą laiką. Stebėjau teisėjų veidus ir kaip net profesionalams akys ant kaktos lipa. Mes tą bylą nagrinėjome.
Paskyrė psichiatrinę ekspertizę, nieko ten ypatingo nerado – pakaltinama. Kitais klausimais su ja galima diskutuoti, ji normaliai suvokia pasaulį“, – sako V. Bužinskas.
„Stebėjau teisėjų veidus ir kaip net profesionalams akys ant kaktos lipa. Mes tą bylą nagrinėjome“, – sako V. Bužinskas.
V. Bužinskas: „Aš esu bėdų ir nelaimių advokatas“
Tokios kraupios istorijos yra advokato kasdienybė. Galbūt dėl to vyras sako, kad tokio gyvenimo niekam nelinkėtų. Advokatas nuo mažens stengėsi įtikinti vaikus nesirinkti tokio kelio. Pasak V. Bužinsko, daugelis žmonių tokio gyvenimo neįsivaizduoja ir nežino. Žymus advokatas teigia, kad dėl šios profesijos turi daug ką paaukoti.
„Aš turiu du vaikus: dukrą ir sūnų. Nuo pat mažens aš orientavau savo vaikus, kad jie nesirinktų mano procesijos. Todėl, kad tas gyvenimas, kurį aš mačiau, jis yra visai kitoks nei jį mato normalūs žmonės. Aš nenorėjau, kad mano vaikai tokį gyvenimą matytų. Nes yra ir kitas gyvenimas, kur žmonės gyvena laimingi ir net neįsivaizduoja, kad jis yra ir kitoks. Aš esu bėdų ir nelaimių advokatas.
Kai dirbi tokį darbą kaip aš, tu privalai užgesinti savo emocijas, kad galėtum blaiviai mąstyti. Aš nemanau, kad tai yra gerai. Tai būdinga kiekvienai profesijai. jeigu tu esi sąžiningas, turi kažką gyvenime paaukoti. Todėl aš manau, kad tai yra tam tikra auka. Todėl aš nenorėčiau, kad mano vaikai taip gyventų“, – vardija jis.
Sukaupęs kelių dešimtmečių patirtį: „Ką aš išgirstu, dažniausiai niekam nesakau“
V. Bužinskas sako, kad per daugybę metų dirbant advokato darbą išmoko paslėpti emocijas. Tačiau toks darbas reikalauja ne tik stiprybės, bet ir psichologinės ištvermės. Anot jo, tai būtų galima pavadinti advokatų profesine liga.
„Tai, ką aš išgirstu, dažniausiai niekam nesakau. Aš neturiu kam ir nemanau, kad aš turiu teisę tą daryti profesine prasme ir ta žmogiška prasme – neturiu teisės kitų užkrauti neigiamomis emocijomis. Dėžutę, kurią aš turiu uždaryti savyje, nėra lengva, bet aš privalau tą daryti.
Per tam tikrą laiką, mes visi, tam tikra prasme, susergame savo profesinėmis ligomis. Noro atidaryti tą dėžutę automatiškai nebelieka ir prasideda pragmatika, kai pradedi galvoti kokia tai yra teisinė dėlionė, kaip ją spręsti? Lyg tai būtų matematinis mąstymo modelis, kur jausmas vietos visiškai nebelieka.
Nežinau, ar tai blogai, ar gerai žmogiška prasme. Profesine, aš manau, kad privalu, taip išmokti ir aš pats ilgai save mokiau“, – pasakojo V. Bužinskas.
Profesinė depresija
Žymus Lietuvos advokatas V. Bužinskas sako, kad kiekviename darbe egzistuoja įvairūs sunkumai, kurie pakerta psichologinę sveikatą.
„Jeigu pradedi emocingai galvoti, iš esmės kenki savo profesijai, kadangi yra toks dalykas, kuriuo mes anksčiau ar vėliau apsergame. Visi, kurie dirba su žmonėmis.
Aš tai vadinu profesinė depresija, kuri kerta per rankas, trukdo mąstymui ir sunaikina tavyje specialistą“, – sako jis.
„Jeigu pradedi emocingai galvoti, iš esmės kenki savo profesijai, kadangi yra toks dalykas, kuriuo mes anksčiau ar vėliau apsergame, visi, kurie dirba su žmonėmis“, – sako V. Bužinskas.
Generalinio prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Dainora Miliūtė sako, kad paprastai stengiamasi kuo greičiau ištirti bylą, priešingu atveju vaikui keliamas papildomas stresas, įtampa arba jis yra traumuojamas.
„Vaikams turi būti skiriamas ypatingas dėmesys, kadangi be tiesioginės nusikalstamos veikos pasekmių, vaikai gali būti papildomai traumuojami, patirti antrinę ir pakartotinę viktimizaciją, jaustis sutrikę ir įbauginti dėl dalyvavimo baudžiamajame procese. Tai yra proceso veiksmuose.
Todėl ikiteisminio tyrimo pagrindinis uždavinys yra surinkti maksimalų kiekį reikšmingų duomenų, tam, kad bylą būtų galima, kuo greičiau perduoti teismui. Kad būtų įvykdytas teisingumas – kalti asmenys nubausti“, – teigia ji.
Pasak prokurorės, dažniausiai vaikai nėra kviečiami tiesiogiai į visą procesą.
„Atskleidžiant nusikalstamas veikas prieš vaikus labai svarbu atlikti ikiteisminį tyrimą per kuo trumpesnį terminą. Nors vaikas nėra kviečiamas dažnai ir daug į ikiteisminio tyrimo veiksmus, tačiau vaikas jaučia, vaikas žino, kad procesas dar nesibaigė, kad jis vyksta, galų gale, kad jis turi artimuosius jis jų klausinėja ir dėl to jaučiasi neramu ir nesaugu“, – tikina D. Miliūtė.
Nors baudžiamajame procese nėra numatyti terminai per kuriuos reikia atlikti ikiteisminį tyrimą bylose, kuriose nukentėjo vaikai, tačiau vis tik įstatymas numato, kad tokie ikiteisminiai tyrimai yra prioritetiniai.
Prokurorė sako, kad tyrimai dėl seksualinės prievartos prieš vaikus turėtų būti atlikti per 4 mėnesių terminą, tačiau tokio rezultato nepavyksta pasiekti jau ilgą laiką. Per šį laiką yra ištiriama mažiau nei puse įvykdyto nusikaltimo.
„Generalinės prokurorės rekomendacijose taip pat numatyta, kad ikiteisminiai tyrimai, kuriose nukentėjo vaikai nuo seksualinės prievartos, turėtų būti atlikti per 4 mėnesius. Tačiau tokio rezultato jau ne vienerius metus pasiekti nepavyksta.
Per 4 mėnesius ir trumpiau yra atliekama maždaug 40 proc. ikiteisminio tyrimo, visi kiti šiek tiek užsitęsia, o kai kurie užsitęsia ir pakankamai ilgai“, – sako ji.
Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė D. Miliūtė teigia, kad ilgiau trunkantį tyrimo procesą galima paaiškinti keliais aspektais. Vienas iš jų lemia tai, kad kai kurios bylos yra kompleksiškos: gali būti ne viena auka arba ne vienas asmuo, kuris įvykdė nusikaltimą.
Į ilgiau trunkantį procesą įsitraukia ir kitos institucijos, kaip psichologų ar psichiatrų atliekamos ekspertizės.
„Visų pirma reikia atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veiklos ar net kelių nusikalstamų veikų pobūdį ir nukentėjusiųjų skaičių, taip pat įtariamų asmenų skaičių bei tyrimo veiksmų apimtį.
Jeigu prireikia skirti nemažai specialiųjų tyrimų, tai yra ekspertizių, tiek psichiatrijos, psichologijos, tiek informacinių technologijų ar kitų ekspertizių. Jeigu yra ne vienas vaikas nukentėjęs, tai be abejo, tokie tyrimai užsitęsia“, – pasakojo prokurorė.
Vaiko teisių gynėjai praėjusiais metais kas dvylika minučių sulaukdavo pranešimų apie galimą vaiko teisių pažeidimą. Nors didžioji dalis gautų pranešimų buvo nesmurtiniai, visgi vienas vaikas iš 180 galimai patyrė smurtą.
Turima statistika atskleidžia, jog fizinį smurtą dažniau patiria berniukai. 1347 atvejais berniukai ir 869 atvejais mergaitės.
Nuo visų likusių smurto rūšių dažniau nukenčia mergaitės: nuo psichologinio – 159 atvejais nukentėjo mergaitės ir 132 berniukai, nuo nepriežiūros – 220 atvejų mergaitės ir 201 berniukas, o seksualinį smurtą galimai patyrė 256 atvejais mergaitės ir 44 atvejais berniukai.
2022 m. vaiko teisių gynėjai sulaukė daugiau nei 45 tūkst. pranešimų dėl galimai pažeistų vaiko teisių, o tai sudaro 13 proc. daugiau nei 2021 m. Vidutiniškai per parą buvo gaunami 126 pranešimai apie galimą vaiko teisių pažeidimą.
Praėjusiais metais didžioji dalis gautų pranešimų 82 proc. buvo nesmurtiniai, visgi smurtą mūsų šalyje galimai patyrė 2866 vaikai.
Pagal smurto formas pastebima, jog daugiausia buvo gauta pranešimų dėl fizinio smurto – 2216, seksualinio smurto – 300, psichologinio smurto – 291, nepriežiūros – 421.
Praėjusių metų pabaigoje 1347 vaikai augo globos įstaigoje, o 4994 vaikai buvo globojami šeimose. Per praėjusius metus Lietuvoje buvo įvaikinti 59 vaikai – nors daugiausia šių vaikų buvo mažamečiai, tačiau galimybė turėti šeimą buvo suteikta trims vaikams, vyresniems nei dešimt metų.
Septyni vaikai šeimas atrado užsienio šalyse. Šiuo metu galimybės būti įvaikintiems vis dar laukia 328 vaikai, o norinčiųjų įsivaikinti sąraše skaičiuojama 230 žmonių.
