Optimistė, visuomet su šypsena veide Brigita pasakoja, kad pagrindinė veikla ir didžiausias pomėgis visgi yra – fotografija. Tačiau neslepia, kad neretai vis pasvarsto, kodėl tiek daug žmonių ją seka ir stebi socialinėje erdvėje.
„Aš nieko nevaidinu ir esu tokia, kokia ir gyvenime. Tas sarkazmas ir optimizmas filmukuose yra būtent tai, kokia ir pati esu – optimistė iš prigimties. Tie vaizdo įrašai puikiai pateikia mano gyvenimo būdą ir požiūrį gyvenimą“, – sako moteris.
Brigita tikina, kad socialiniuose tinkluose nieko nepagražina ir nepersistengia. Neseniai moteris nusprendė pasidalinti vienu rimčiausių savo gyvenimo momentų:
„Aš pagalvojau keletą vaizdo įrašų padaryti apie savo ligą, nes man tai nėra skaudi tema, aš viską išgyvenau gan sklandžiai ir optimistiškai. Tikiuosi, kad tuos mano įrašus pamatys daugiau žmonių, kurie sėdi ir žiūri galbūt su tuo pačiu pilvo skausmu, kurį aš pati patyriau prieš aštuonis metus ir pagalvos, kad reikia nueiti pasitikrinti.“
Klaidinantys simptomai
Prieš daugiau nei aštuonerius metus, B. Povilionienė net neįtarė, kad išgirs netikėtą diagnozę, mat ilgą laiką moterį kankino skrandžio skausmai, kurie bėgant laikui vis dažnėdavo ir aštrėdavo.
„Aš tikrai ne kartą tyriausi skrandį ieškodama ligos, tai man net jokių minčių ir idėjų nebuvo, kad tai gali būti susiję su moteriškomis bėdomis. Tik visiško atsitiktinumo dėka, kai jau nebežinau kelintą kartą ėjau daryti pilvo organų echoskopo, procedūros metu man viena gydytoja pamatė, kad yra labai daug vandens pilve, kur jo neturi būti“, – pasakoja apie pirmuosius tyrimus B. Povilionienė.
Gydytojai įvertinus situaciją, Brigita buvo nedelsiant išsiųsta tyrimams pas ginekologą, kur atlikus tyrimus, specialistai suprato, kad situacija yra labai sudėtinga:
„Kiaušidžių vėžys yra labai klastingas, labai sunku jį aptikti ankstyvoje stadijoje. Aš pamenu, gydytojai sakė, kad tik du procentus atrasdavo per metus ankstyvų stadijų, dažniausiai jau pavėlavę atranda. Man net gydytojai sakydavo, kad aš per jauna tokią ligą turėti, nes ja dažniausiai serga tik nuo 40-ies metų, o man tuo metu buvo 27-eri.“
Brigita pasakoja, kad patirti simptomai niekuo nesiskyrė nuo to, ką dažnas jaučiame kasdieną. „Atrodė, kad gal neišsimiegojai, gal ne taip pavalgei, gal kažkur lauke peršalai ir net neįtarei, kad tai gali būti tokios rimtos ligos simptomai“, – tvirtina B. Povilionienė.
Beveik 14 centimetrų auglys
Pamatę atliktus tyrimus, gydytojai negalėjo nuslėpti ir savų reakcijų, nors didelių prognozių moteriai nepranašavo, nenorėdami jos gąsdinti, kaip dabar svarsto Brigita:
„Atlikę echoskopą pamatė beveik 14 centimetrų dydžio auglį, tai jūs įsivaizduokite, kad prie kiaušidžių vėžio, jis buvo kosminio dydžio. Jie iškart pasakė, kad reikės rimto gydymo ir operacijos, kurią reikės susiplanuoti čia Šiauliuose, bet aš pasikonsultavusi su savo šeimos gydytoja, nusprendžiau važiuoti gydytis į Santariškes.“
Atvykusi aptarti pirmosios konsultacijos, Brigita taip atgal ir nebegrįžo į namus, o buvo paguldyta į ligoninę tikslesniems tyrimams, po kurių turėjo laukti ir planuota operacija. Tačiau visus planus nukėlė netikėta sloga.
„Kai Santariškėse atsidūriau, tai praktiškai man per keletą dienų padarė visus tyrimus ir jau būtų galėję operuoti, bet kaip juokauju, man atsirado nervinė sloga begulint ligoninėje. O su sloga negali operuoti, tai dar savaitę gulėjau ligoninėje ir gydžiausi slogą, bet iš principo, per tą laiką nemažai padarė tyrimų“, - pasakoja moteris.
Po sėkmingai atliktos operacijos, B. Povilionienė dar kurį laiką praleido ligoninėje, o po jos buvo išsiųsta reabilituotis į sanatoriją. Brigita pasakoja, kad nusprendė vykti į Šventąją, mat ten visiems namiškiams buvo patogiau atvykti aplankyti:
„Sanatorijoje buvau apie pusantro mėnesio, kol vyko visos reabilitacijos ir jau po sanatorijos, manęs laukė pusės metų chemoterapijos kursas. Aš spalį atsiguliau į ligoninę ir kažkur balandį baigiau visą procesą.“
Pernelyg daug į ateitį negalvojo
B. Povilionienė pasakoja, kad jai pasisekė, nes chemoterapijos kursą išgyveno sėkmingai ir sklandžiai.
„Iš principo viskas ėjo kasdieniškai, nebuvo kada per daug galvoti į priekį, kas bus. Niekam buvo neįdomu, kad tu kaip vaikas nori namo grįžti, nes turi visą kursą išeiti ir tada tave išleis, tad taip kasdieniškai ir gyvenau.
Fiziškai didelių sunkumų nejaučiau. Gal sunkiau buvo tai, kad iki chemoterapijos negalėjau kilnoti sunkių daiktų, net nešiojam kompiuterio man gydytojai nerekomendavo kilnoti. Tad viskas, ką galėjau namuose daryti buvo gaminimas, o chemoterapijos man skausmingos ir varginančios nebuvo, tiesiog jausdavau porą dienų nuovargį. Man ir plaukai nenukrito, nors buvau ir peruką nuėjusi išsirinkti“, – dalinasi išgyvenimais tuo laikotarpiu Brigita.
Psichologinių sunkumų moteris pasakoja, kad taip pat nepatyrė, nes visąlaik stengėsi galvoti pozityviai, nors neslepia, kad įvairiausių minčių užeidavo, tačiau jas nuvydavo skirtingomis veiklomis.
„Kai viskas baigėsi, tai buvo sunkiausia įsivažiuoti į savo vėžes, nes toks sutapimas buvo, kad prieš pat ligą išėjau iš savo darbo, o kai pasveikau, aš nebeturėjau kur grįžti, reikėjo susigalvoti intensyviai veiklos, kad turėčiau iš ko ir pragyventi, ir kad būtų kuo užsiimti. Tuomet ir atsirado fotografija“, - sako B. Povilionienė.
Moteris iš pat pradžių fotografuodavo gamtą ir tai, ką pamatydavo. Vėliau nusprendė fotografuoti žmones, tad pirmieji modeliai buvo artimieji, draugai ir kiti moters pažįstami. Tad šios veiklos Brigita neapleido iki šiol ir dabar gali džiaugtis, kad pomėgį pavertė mylimu darbu.
Depresiją sukėlė priaugti kilogramai
Kartu be fotografijos, moteris atrado dar vieną pomėgį – kepė pyragus. Brigita juokauja, kad pyragų prikepdavo tiek, kad vyras net nevalgydavo, tad juos teko imti valgyti pačiai. Tačiau čia ir prasidėjo juodasis moters gyvenimo etapas:
„Man įvyko kažkokia atvirkštinė reakcija, nes esu girdėjusi, kad nuo chemoterapijos žmonės staigiai suliesėja, numeta svorio. O man, turbūt, kad aš ją lengvai išgyvenau, mano organizmas greitai atsistatė, per porą mėnesių sugebėjau priaugti 14 kilogramų.
Čia ir prasidėjo depresija nuo to priaugto svorio. Tiek nuo medikamentų, tiek nuo tų pyragų. Aš nebegalėjau į veidrodį žiūrėti, niekur negalėjau iš namų išeiti, tiesiog atsiguldavau į lovą ir verkdavau, visi rūbai nebetiko.“
B. Povilionienė dabar juokauja, kad net onkologinė liga tiek jos nepaveikė, kiek priaugti papildomi kilogramai. Tačiau prireikė dvejų metų, kol viskas grįžo į savas vėžes ir per juos Brigita numetė 11 kilogramų.
„Iki šiandien aš svorį įtemptai turiu prižiūrėti, nes kai išoperavo ir kiaušides, ir gimdą, ir dar visko, tai pas mane turbūt yra sutrikę hormonai ir medžiagų apykaita yra sulėtėjusi, nes viską organizmas kaupia į save. Aišku, nebadauju tikrai, palepinu save, bet nuolat užtat ir kovoju“, – juokauja apie nuolatinę kovą su nepageidaujamais kilogramais moteris.
Didžiausias ramstis – šeima
Visą ligos laikotarpį ir dabar šalia moters nuolatos sukasi didžiausias palaikymas – šeima. Brigita pasakoja, kad tiek vyras, tiek tėvai nuo pat pirmos akimirkos nesitraukė ir buvo kartu:
„Viena iš sunkesnių dalių man buvo, kai sužinojau visas savo diagnozes, tai kaip reikės mamai ir vyrui pasakyti. Aišku, sunku buvo pasakyti patį faktą, kad sergu, bet dar ir tai, kad nebegalėsiu turėti vaikų, nes aš iki ligos nespėjau jų susilaukti.“
Moteris pasakoja, kad sužinojusi savo diagnozės tyrimų atsakymus, sąmoningai neskambino naujienų pranešti savo mamai, nes žinojo ir nenorėjo sudrumsti darbo dienos.
„Norėjau, kad ramiai atidirbtų, o sužinojusi pati grįžau tiesiai namo pas vyrą, bet nebuvo taip kaip per filmus rodo, kad kelias dienas galvočiau kaip ir ką pasakyti. Tai sugrįžau ir viską pasakiau, kad laukia rimti reikalai, tačiau visi ramiai tą naujieną priėmė, turbūt niekad į akis nenorėjo parodyti, to ir ką jie išgyveno“, – pasakoja apie artimųjų reakcijas Brigita.
Moteris džiaugiasi, kad visą laikotarpį jautė artimųjų palaikymą, nuolatinę globą. Brigita juokiasi, kad ligoninėje seselės net juokėsi, kad prie jos artimieji budi kaip prie vaiko:
„Aš negalėjau nei atsisėsti, nei atsistoti, nieko, todėl man labai padėjo tuo gijimo laikotarpiu. Be to, kai sužinojau diagnozę, man buvo iškart pasiūlytas psichologas, tačiau jo atsisakiau ir visą laiką prabuvau telefoniniuose pokalbiuose, tai šeima ir visi kiti artimieji buvo su manimi visada.“
Brigita džiaugiasi, kad itin artimai sutaria su šeima, savo brolio vaikais. „Jie atvažiuoja visada pas mus, mes ir kino teatrą namie pasidarom, visko prisimąstome“, – teigia moteris.
B. Povilionienės ir jos vyro gyvenime netrūksta linksmybių. Moteris pasakoja, kad jie artimi ne tik kasdienybėje, tačiau ir darbuose, mat kartais tenka dirbti kartu renginiuose, nes Brigitos vyras – renginių vedėjas.
„Susirgau lygiai praėjus metams po vestuvių. O sausio mėnesį mes būsime jau šešiolika metų kartu bei vasarą jau bus dešimt metų kaip susituokę. Labai tikiuosi, kad likimas ir visi kiti aspektai leis kitais metais mums atnaujinti savo įžadus. Mes esame ir darbe, ir gyvenime“, – džiaugiasi šeimos idile fotografė Brigita Povilionienė.
