Vadinamųjų „Mindaugo apartamentų“ (lietuvių gebėjimas teršti savo miestus persimeta ir į istorinius vardus) statymo peripetijos jau tapo tarptautiniu skandalu. Kaip ir bet koks didelis skandalas, taip ir šis išsirutuliojęs įgauna savą vidinės raidos logiką, kuriai pakeisti nebepakanka vien iniciatorių pajėgų.
Kad ir kaip ta žiniasklaidos išsamiai nušviečiama istorija baigtųsi, Lietuvos valstybė ir jos žmonės jau patyrė didelių „įvaizdžio“, taip pat su karine pagalba susijusių ekonominių nuostolių, apie kuriuos nelinkstama kalbėti.
Atsižvelgiant į įvairias institucinių paveldosaugininkų, istorikų, miesto politikų ir statybininkų vadovų ginčuose išryškėjusias aplinkybes, galima drąsiai tvirtinti, jog skandalas naudingas ne kokiems nors sąmokslininkams, tik ir laukiantiems progos užgauti mūsų patriotinius jausmus, o pirmiausia tai Lietuvos visuomenės daliai, kuriai dar rūpi didžiųjų miestų, ypač Vilniaus, istorinis urbanistinis paveldas, taip pat visuomenės istorinė kultūrinė savimonė.
Šis skandalas tik paryškino žinomas, tačiau „valdomos demokratijos“ sąlygomis išmoktas apeiti, nutylėti (o prireikus ir nutildyti) piktžaizdes, taikytis su miesto plėtros apsukruolių primetama ideologija ir mentalitetu, kurį dera laikyti sovietmety vyravusios praktikos statyti nušluojant istorinį paveldą apraiška.
Sovietmety ta praktika buvo politiškai motyvuota – reikėjo naikinti visokias istorines, valstybingumą ir nesovietinį gyvenimą primenančias šaknis. Kadangi pasaulio istorijos atskaitos taškas buvo 1917-ieji, o mūsų istorijos – „sovietinis išvadavimas“, tai visokios kitokios istorinės praeities „atgyvenos“ bei „atliekos“ turėjo būt nuskustos nuo žemės paviršiaus. Tokios ideologijos ir mentaliteto aplinkoje buvo išugdyta ir ta lietuvių architektų karta, kuriai sovietmečiu buvo leidžiama savo kūrinius statyti nušluojant istorinį paveldą – miestų kvartalus, kapines ir pan. Tos kartos branduolys – šiuo metu pats aktyviausias ir veiksmingiausias istorinio paveldo bei kultūrinių sluoksnių naikintojas, verčiantis prie savo mentaliteto prisitaikyti ir jaunesnę architektų kartą.
Pastaruoju metu akivaizdžiai matome, kaip negailestingai naikinamas Vilniaus senamiestis, jo prieigos, kurios būtinos senamiesčio savitumui, tad sykiu ir Vilniaus tapatumui tvirtinti. Niokojamos ne tik architektūrinės formos – statiniai bei urbanistiniai dariniai, - bet ir ypatingieji miesto vaizdiniai, kuriuos civilizuotose šalyse įprasta saugoti. Naikinamas visas istorinis kultūrinis gyventos žemės sluoksnis, kurio jau niekada nebepavyks „rekonstruoti“. Statant vadinamuosius apartamentus į sąvartynus buvo išvežtas nurėžtas 6 metrų storio unikalus kultūrinis sluoksnis. Toks tas tikrasis lietuviškasis, nuo krepšinio kiek atitrauktas patriotizmas.
Skandalas prikišamai rodo, ant kokių korupcinių pamatų statomas „naujasis“ Vilnius. Mums suteikta dar viena proga įsitikinti, jog visa paveldosaugos sistema aptarnauja statybinę, ranka rankon su vietos politikais bei teisėsauga veikiančią „pinigų darymo“ industriją ir yra persiėmusi tos industrijos ideologija bei „vertybėmis“. Statybų industrijoje vyraujanti ideologija ir ja grindžiamas mentalitetas labai paprastas – tai tiesiog antros trečios kartos „nuo žagrės‘ kiek apsitrynusių žmonių siekis kuo greičiau praturtėti ar dar labiau užsidirbti. Kad tas mentalitetas „nuo žagrės“ – liudija stulbinama urbanistinio mąstymo stoka, siejanti miesto politikus, architektų bendruomenės elitą ir vadinamuosius paveldosaugininkus. To mentaliteto, o sykiu ir buvusio Vilniaus mero Artūro Zuoko statybinių užmojų simboliu galima laikyti pačiame Vilniaus centre, Gedimino bokšto papėdėje juoduojantį apleistą kadaise žavios Rotondos-ledainės pastatėlį.
Jei Vilniaus architektų bendruomenė turėtų bent kiek profesinės bei kultūrinės savigarbos (tiesa, Lietuvoje savigarba gali būt labai nuostolinga), tai jokia pinigų darymo magija anei misterija nebūtų privertusi Architektų sąjungos būstinės įrėminti pavyzdiniu agresyviu architektūriniu taršalu, kuris kultūringiems Vilniaus svečiams rodo, koks yra lietuvių architektų mentalitetas bei profesinė išmonė. Ką jau kalbėti apie „apartamentus“ bei kotedžų vištidėmis sudarkytą Užupį. Atrodo, jog architektai visiškai pamiršo urbanistinės dermės ir individualios kūrybinės architektūrinės raiškos principus.
Galima drąsiai tvirtinti, jog architekto Kęstučio Pempės ir jo bendradarbių bei bendraminčių pastangomis Vilniuje įsivyravo „neochruščiovinės“ architektūros stilius – pigios į stiklą įvilktos sudedamos dėžutės. Pagrindinis „kūrybinis“ principas – kuo pigiau pastatyti ir kuo brangiau parduoti. Šis principas ir skatina architektų bei statybininkų agresyvumą Vilniaus senamiesčio atžvilgiu – pigūs kvadratiniai gyvenamojo ploto metrai keliskart pabranginami senamiesčio vaizdu ir artumu. Vaizdas bei artumas paprasčiausiai nusavinami nepaisant. Braudamiesi į senamiestį bei jo prieigas statytojai didina savo pigių kvadratinių metrų kainą. Suprantama, tam reikia Vilniaus vadovų, taip pat paminklosaugos bei paveldosaugos specialistų palaiminimo. Palaiminimo neprailgsta laukti, juolab kad jis atlyginamas ne tik pinigais, bet ir tais pačiais kvadratiniais metrais.
Žydų pastangos sustabdyti architektūrinio „neochruščiovimio“ vėžio plitimą už Mindaugo tilto visokeriopai palaikytinos – Vilniaus senamiestis lengviau atsikvėptų jį nugriovus. Lengviau atsikvėptų ne tik perkeltine kultūrine, bet ir tiesiogine prasme – vadinamieji apartamentai „uždarė“ senamiesčio įdubai svarbų Vrublevskio gatve einantį oro apykaitos „vamzdį“. Iš Gedimino prospekto įsukus į Vrublevskio gatvę ir pasimato, kokia urbanistine klaikybe „papuoštas“ senasis europietiškas Vilnius. Nesunku įsivaizduoti, jog „neochruščiovinės“ architektūros bei politikos šalininkai dės dideles pastangas visą Vilniaus senamiestį įvilkti į tokį vėžinį audinį. Tad gal mums patiems vertėtų labiau susirūpinti mieste pažymėtais palaidojimais bei kultūriniais sluoksniais ir nelaukiant tarptautinių skandalų imti gydyti K. Pempės skatinamo „neochruščiovinio“ vėžio metastazes.
