Vakar Vilniaus savivaldybės tinklalapyje pasirodė pranešimas, skelbiantis, kad artimiausiu metu bus svarstoma galimybė Europos kultūros sostinę perkelti į Kauną, nes dėl finansavimo problemų viešoji įstaiga „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ (VEKS) negali tinkamai atlikti savo funkcijų.
Nors pusė naujienos atitinka realybę (akivaizdu, kad VEKS šiuo metu negali normaliai funkcionuoti), aišku, kad tai vienas iš balandžio 1 d. pokštų. Tačiau jis, deja, nėra itin juokingas, kadangi realybe greitai gali tapti ir kita pranešimo pusė. Tiesa, geriau būtų tą nuvalkiotą ir nukankintą Europos kultūros sostinės statusą atiduoti ne Kaunui, o kuriam nors miestui kitoje šalyje. Nes įtariu, kad ir Kaune kultūros sostinės programa nebūtų įgyvendinta sklandžiai ir be skandalų. Kaip ir bet kuriame kitame Lietuvos mieste šiame konkrečiame mūsų šalies politinės kultūros raidos etape. Tartum koks prakeikimas – niekas čia negali vykti „kaip pas žmones“.
Nors ir negyvenu Austrijoje, abejoju, kad „Linco – Europos kultūros sostinės 2009“ projektą krečia tokie skandalai. Tikriausiai priešingai – pasiruošimas kitų metų kultūros „bumui“ vyksta ramiai ir vokiškai tvarkingai. Tą iš dalies įrodo ir austrų interneto svetainė, kurioje nėra viešų pareiškimų, atvirų laiškų ir kokią nors informaciją paneigiančių pranešimų.
Todėl, matyt, reikia vadovautis seniai žinomu principu: jei nemoki padaryti pats – leisk padaryti tam, kas moka. Be abejo, kartais šio to išmokstama ir darant taip, kaip tuo metu pavyksta – kitąkart gal nedarysi tų pačių klaidų. Tačiau panašu, kad Europos kultūros sostinės atveju toks kultūros politikų ir valdininkų „mokymasis“ yra pernelyg brangus. Ir ne tik mokesčių mokėtojų pinigų prasme. Daug didesnė yra šalies įvaizdžio Europoje (kurį galima sugadinti taip, kad paskui jokie šalies vardo pakeitimai ir fasadinės kultūros plastinės operacijos nepadės) vertė. Tai yra panašu į situaciją, kai mokyklos koncerte į sceną lipa trečiokas, kažin kokiu būdu įtikinęs renginio organizatorius, kad moka groti elektrine gitara, ir tą savo „mokėjimą“ pademonstruoja visai mokyklai. Tą koncertą ilgam atsimins ir jis, ir žiūrovai, ir atsakingi už koncerto programą.
Bet galima pasakyti, kodėl Europos kultūros „koncerto“ organizatoriai patikėjo tuo mūsų lietuviu trečioku – todėl, kad gitara yra graži ir profesionali, tad ją turintis trečiokas tikriausiai moka ja groti (gėda būtų nemokėti tokią turint). Kalbant be metaforų: pati Lietuvos kultūra yra pakankamai aukšto lygio (aišku, ne visa, o konkretūs veikėjai, kurie tarptautinėje kultūros scenoje jau seniai išsikovojo sau sceną), bet tvarkoma ji lygiai taip, kaip trečioko brazdinama gitara – siaubingai. Ir šiuo atveju bendrą įspūdį Europos žiūrovai susidarys pagal atlikimo, o ne instrumento kokybę.
Ir net jei visi konfliktai bei nesutarimai kažkokiu būdu išsispręs, nemalonus viso projekto atspalvis jau niekur nedings. Kad ir kiek papildomų milijonų mestų ryšiams su visuomene. Tiesą sakant, dabar jau visiškai nebeįmanoma suprasti, kas dėl visų tų perturbacijų kaltas – VEKS steigėjai, vykdytojai, projektų autoriai, bloga karma... Nuojauta kužda, kad nekaltų nėra. Gaila, bet VEKS tapo tokiu dalyku, kuriame dalyvaujant beveik neįmanoma nesusitepti. Galbūt tikrai reikėtų viskuo kaltinti blogą karmą.
O juk reikėjo tik kažkaip koncentruotai ir tuo pačiu natūraliai pateikti tai, kas jau yra, be jokių populistinių deklaracijų ir globalių užmojų. Neprireiktų ir tokių astronominių pinigų sumų. Blaiviai mąstant, Europos kultūros sostinės statusas Vilniui suteiktas už tai, kad dėmesio verta kultūros terpė jame jau yra, o ne todėl, kad bus nuo nulio sukurta jos iškreipta, gigantomaniška simuliacija. Štai koks Berlynas yra de facto Europos kultūros sostinė visada. Bet juk mūsuose taip būti negali. Mes geriau išleisime milijonus skrajutėms ir ženkliukams, pažaisime informacinį karą, galų gale padarysime viską „taip, kaip išėjo“, o po to kultūra dar pora metų „pabadaus“, nes „ir taip juk kiek pinigų jai išleidom“.
