Net keista, kol kas dar pernelyg menkai įvertintas svarbus ir skausmingas Lietuvai įvykis – bendrovės „flyLaL“ bankrotas.
Ar dar skraidysime?
Įvykių eiga – apgailėtina. Pasak susisiekimo ministro Eligijaus Masiulio, dabar teisėsaugos institucijos turės išsiaiškinti, ar jokio konkretaus turto neturinčios bendrovės bankrotas nebuvo tyčinis. Yra įtarimų, kad įmonės turtas buvo išskaidytas ir padalintas naujai įkurtoms antrinėms bendrovėms. Prieš tai atlikti keli maskuojantys manevrai: valstybei už 1 litą siūlant pirkti 90 mln. litų bendrovės skolų, taip pat tariamai parduodant bendrovę niekam nežinomam Šveicarijos holdingui.
Gali būti, kad šitaip baigėsi amžina Lietuvos ir lietuvių svajonė skraidyti. Nacionalinių avialinijų užsidarymo negalima prilyginti eilinio kiosko bankrotui. Avialinijos – tai nacionalinės savivokos dalis, tautos ir valstybės kompetencijos ženklas, tai yra pagrindas formuotis naujam intelekto lygiui daugelyje su aviacija susijusių sričių. Galų gale, tai ir įvaizdis, kuris šiame pasaulyje vaidina ne paskutinės reikšmės vaidmenį.
Tarpukario Lietuva aviacijos srityje buvo pasiekusi tiesiog fantastinių laimėjimų. Kariuomenė naudojo modernius savoje šalyje pagamintus žvalgybinius lėktuvus ir bombonešius.
Lėmė klaidos
Šios dienos avialinijų žlugimą nulėmė ir politikų klaidos.
Į šią sritį karštligiškai kabinomės beveik dvidešimt metų. Ilgus nepriklausomybės metus tuometinių Lietuvos avialinijų 100 proc. akcijų priklausė valstybei. Lietuvos avialinijos buvo privatizuotos tik 2005 m., o Latvijos ir Estijos avialinijų akcijų dalis buvo parduota visu dešimtmečiu anksčiau. Lietuvos motyvas neparduoti akcijų buvo tai, kad turėti avialinijas yra nacionalinės garbės reikalas. Šitai deklaravo ne vienas susisiekimo ministras. Tačiau valstybė avialinijų valdyti nesugebėjo – kiekvienais metais bendrovė patirdavo milijoninius nuostolius.
Tačiau galų gale išėjo taip, kad Latvijos ir Estijos avialinijose valstybė išlaiko dalį akcijų, „airBaltic“ – netgi daugumą akcijų, o Lietuva pardavė visą 100 proc., valstybei nusiplaunant rankas. Pasidžiaugta 20 mln. litų gauta suma, gauta už įmonę, kuri tuo metu turėjo 71 mln. litų skolų. Latvijos ir Estijos avialinijų akcijų dalis priklauso žinomai aviakompanijai SAS, o Lietuva savą bendrovę pardavė grupelei asmenų, neturinčių jokios patirties šiame versle, kuris iš tikrųjų yra sudėtingas, mėgstantis protekcionizmą, apipintas įvairiais reguliavimais, susitarimais ir nerašytomis taisyklėmis. Nesukurta ir neįgyvendinta valstybinė šios srities plėtojimo strategija, kuri, ypač stojus sunkmečiui, buvo būtina.
Dabar mes turime Antano Gustaičio aviacijos institutą, kuris rengia pilotus, turime bent tris vienas su kitu besipešančius oro uostus (Latvija ir Estija turi po vieną oro uostą), turime polėkį skraidyti, tačiau dabar nėra jokių galimybių tai daryti. 6 lėktuvus turinti bendrovė „Aurela“ išstumta iš Lietuvos ir verčiasi užsakomaisiais skrydžiais Afrikoje. Vargu, ar čia išvis verta įskaityti kelis mokomuosius Lietuvos kariuomenės lėktuvus. Aviacija liko nebent kaip laisvalaikio praleidimo forma.
Praradimai
Paties „flyLaL“ gal kiek ir perdėtais duomenimis, bendrovė per metus sukurdavo apie 1 mlrd. litų BVP, sumokėdavo 30 mln. litų mokesčių, įtakodavo 5-6 proc. Lietuvos BVP. Bankrutuojant įmonei be darbo liko keli šimtai darbuotojų, o tokios spalvingos specialybės, kaip piloto ar stiuardesės, Lietuvoje išvis nunyks. Vilniaus ir Palangos oro uostai neteko avialinijų, naudojusių šiuos oro uostus kaip pagrindinę bazę, be to, liko skolos, kurios nebus padengtos ir dar ilgai slėgs oro uostus. Šis bankrotas – tai nuostolis ir smūgis daugeliui susijusių įmonių, sakykim, tam pačiam žurnalui „Lithuania in the World“, kuris gal net sėkmingiau garsina Lietuvą nei milijonus siurbiančios vyriausybinės įvaizdžio programos.
Tačiau didžiausi pralaimėtojai liksime mes, eiliniai Lietuvos gyventojai, taip pat ir užsieniečiai, norintys atvykti į Lietuvą. Šalis neteko dešimčių skrydžių į daugelį Europos miestų. Ši tuščia vieta nebus greitai užpildyta arba, sumažėjus konkurencijai, bilietai bus brangesni. Norint patekti į Lietuvą ir išvykti iš jos teks rinktis mažiau patogų laiką, mokėti brangiau ir vargti su persėdimais.
Tai yra paradoksas, kad, sutikdami valstybės dvidešimtmetį ir pasiekę euroatlantinės integracijos tikslus, liekame vis labiau izoliuotas Europos kampas. Nuo Europos esame atkirsti ne tik energetine, bet ir susisiekimo prasme.
Normalaus automobilių kelio per Lenkiją nėra ir, projektą sustabdžius dėl aplinkosaugos problemų, ilgai nebus. Europos miestus jungia greitieji traukiniai, o mes bildam išklibusiais bėgiais ir kirsdami sieną esam priversti keisti vagonų ratus: ši transporto rūšis lieka visiškai nepatraukli. Mažai duomenų, ar Lietuva yra jūrinė valstybė. Dabar bus apsunkintas ir susisiekimas lėktuvais.
