Vienas didžiausių metų kino įvykių šalyje – festivalis „Kino pavasaris“ – Vilniuje baigėsi, tuo tarpu kituose miestuose tik prasideda. Festivaliui pasibaigus sostinėje daug kas klausia: kuris filmas geriausias, kuris verčiausias žiūrovo dėmesio? Į klausimą vienareikšmiškai ir objektyviai atsakyti yra sunku, o gal ir neįmanoma. Belieka remiantis filmų kalbos analize ir savo skoniu pareikšti subjektyvią nuomonę.
Daugelis šį pavasarį kalbėjo apie rumunų kiną. Lietuvių auditorijos pasirinkimas atitiko Kanų kino festivalio žiūri sprendimą – sostinės žiūrovai geriausiu „Kino pavasario“ filmu išrinko rumunų režisieriaus Cristiano Mungiu filmą „4 mėnesiai, 3 savaitės, 2 dienos“. Galima būtų pasvarstyti, ar toks auditorijos pasirinkimas iliustruoja lietuvių kino žiūrovo skonį, ar festivalio viešinimo kampanijos efektyvumą (dar neprasidėjus festivaliui rumunų kinas buvo akcentuojamas kaip viena pagrindinių šių metų festivalio „vinių“). Rumunų kino bangos išskirtinumas ir jos įtaka pastarųjų penkerių metų Europos kino istorijai yra tikrai svari (apie rumunų kiną jau rašyta), tačiau jei kas nors mane priverstų rinktis „geriausią“ festivalio filmą (dažniausiai boikotuoju tokius rinkimus), „4 mėnesiai, 3 savaitės, 2 dienos“ netaptų tokiu filmu. C. Mungiu filmą priskirčiau prie paveikiausių filmų penketuko, tačiau prioritetą atiduočiau Meksikos režisieriaus Carloso Reygado filmui „Tyli šviesa“. Dažnai prie minėtojo šių metų geriausiųjų filmų penketuko priskiriamas ir „Kino pavasario“ uždarymo metu rodytas A. Wajdos filmas „Katynė“, kurį nespėjusieji dar gali pamatyti balandžio 25 dieną prasidedančioje lenkų kino savaitėje. Nors režisierių A. Wajdos ir C. Reygado filmai turi mažai bendro, festivaliui pasibaigus sostinėje ir tęsiantis kituose miestuose, bei prasidedant lenkų kino savaitei, pabandysiu apžvelgti abu filmus.
Tyliai ištrintos ribos
Nuo pat pirmųjų aušros kadrų filmas „Tyli šviesa“ hipnotizuoja žiūrovą. Virš dviejų valandų trunkantis, apie neišsprendžiamą žmogaus gyvenimo dilemą pasakojantis kūrinys pavergia savo pasakojimo stiliumi ir lengva mistiškumo atmosfera. Kas matėte žymaus Danijos režisieriaus C. T. Dreyerio kino šedevrą „Žodis“, tarp šių filmų rasite daug bendrumų, filmus sieja intertekstualus ryšys (grįstas temos, siužeto ir kino kalbos priemonių panašumu), kurio neslepia ir pats filmo „Tyli šviesa“ režisierius.
Koks gi šis filmas? Literatūrine kalba nelengva perteikti filmo „Tyli šviesa“ kalbos niuansus ir jo atmosferą – popieriuje viskas skamba gana neįtikinamai. Filmo siužetas plėtojamas ir filmuojamas šių dienų Meksikos provincijoje pagal griežtus Evangelijos principus gyvenančioje protestantų menonitų bendruomenėje. Visi aktoriai yra bendruomenės nariai, vaidinantys patys save. Filme pasakojama meilės, išdavystės ir tikėjimo istorija. Pusamžis vyriškis Johanas, kurio tėvas yra bendruomenės gerbiamas pastorius, įsimyli savo amžiaus moterį Marianą ir ruošiasi palikti savo daugiavaikę (6 vaikų) šeimą. Jis ir jo meilužė supranta darantys nuodėmę religingos bendruomenės akyse, yra slegiami moralinių abejonių, tačiau negali atsispirti begalinei aistrai, kuri palaipsniui auga ir tampa neatskiriama nuo kančios.
Poetiškai (vaizdų poezija – neatskiriama šio kūrinio dalis) filme reiškiamos įtampos ir skausmo neatlaikiusi Johano žmona Ester pasitraukia iš gyvenimo. Ilgai trunkantis jos mirties epizodas, nufilmuotas beprotiškai smarkiai lyjant, pasiekia dramatizmo viršūnę. Atrodo, filmo atomazga pasiekta, tačiau šioje filmo istorijos vietoje įvyksta realybės lūžis. Režisierius elgiasi nekonvenciškai ir įveikia pesimistinį filmo siužeto tašką peržengdamas kasdienybėje nubrėžtas žmogiškąsias tiesas. Ar tikėjimas yra stipresnis už kūniškąją priklausomybę? Atsakymas į šį klausimą pateikiamas filmo pabaigoje, kurioje žiūrovas iš realistinio pasakojimo lygmens perkeliamas į metafizinį pasakojimo lygmenį. Kaip ir C. T. Dreyerio filme „Žodis“, šio filmo pabaigoje laidotuvių dieną įvyksta prisikėlimo misterija – mirusioji Ester Johano meilužės Marianos pastangomis prisikelia. Filmo pradžioje iš tamsos gimusi tyli šviesa (4 minučių ramaus kameros judesio ir visiškos tylos scena) uždaro gyvybės ir mirties (dienos ir nakties) ciklą ir pabaigoje vėl sugrįžta į žvaigždėtą tamsą.
Tyli ir hipnotizuojanti filmo nuotaika kuriama lengvais kameros judesiais ir Meksikos gamtos dvelksmą perteikiančiais planais. Kamera filme yra gyva ir nepriklausoma – ji juda nepaisydama veikėjo, jo nesekdama. Filme žvelgiama tartum aukštesniu, virš personažų žmogiškų emocijų žiūrovą pakeliančiu žvilgsniu. Veikėjas – sau, kameros žvilgsnis – sau. Toks filmavimo būdas sukuria distanciją tarp žiūrovo ir personažų, neleidžia visiškai su jais susitapatinti, žiūrovas tampa vaizdo ir garso skaidrumo pavergtu stebėtoju. Filmo garso takelis kupinas natūralios gamtos garsų, kurie stiprina erdvės pajautimą. Sunku pamiršti daugiaprasmes ir įtaigias javų pjovimo ar susitikimo pievoje (kuris vaizduojamas filmuojant personažo žingsnius, kuriuos sustabdo moters koja) vaizdo ir garso metaforas, kurios įtraukia ir neša išgrynintų emocijų takais, tačiau netrukus lietaus lašai užkrenta ant kameros objektyvo, neprofesionalūs aktoriai vaikai prieš kamerą pradeda sunkiai tramdyti šypsenas. Žiūrovas, pradėjęs tikėti, yra priverčiamas susimąstyti apie tai, ką mato didžiajame ekrane, jam sugrąžinama abejonė. Šį filmą, panašiai kaip ir prieš 60 metų sukurtą C. Dreyerio „Žodį“, pavadinčiau suvaidinta tikėjimo poezija, filmu, kuris liudija, jog įtikėjus neįmanoma gali tapti įmanoma.
Net neabejoju, jog buvo žiūrovų, po seanso nusivylusių ar net pasipiktinusių naujuoju C. Reygado filmu, nes tai kūrinys mėgstantiems grynąjį kiną ir nebijantiems kameros refleksijų ir neintensyvaus montažo. Kalbant apie šį filmą verta prisiminti, kad kino istorijoje kino kalbos atradimus diktavę filmai retai būdavo žiūroviški.
Dar vienas istorinio žanro kūrinys?
Andrzejaus Wajdos filmo „Katynė“ žanras yra istorinė drama. Po filmo susimąsčiau: ką bendro turi paskutiniaisiais metais istoriniam žanrui priskiriami filmai? Dažniausiai jų kūrimui skiriamos valstybės biudžeto lėšos, šie filmai atspindi konkrečių šalių pozicijas, neretai tampa politikų argumentais tarptautinės politikos arenoje, yra aktyviai naudojami šalies įvaizdžio pristatymo kampanijose. Pasak žymaus istorinio kino tyrinėtojo R. Rosenstono, „naujasis istorinis kinas“ yra būdingas šalims, neseniai išgyvenusioms stiprius politinius ir kultūrinius pasikeitimus. Pasak jo, šis kinas perteikia tiesioginį emocinį santykį tarp visuomenės ir filme vaizduojamo istorinio laikotarpio. Taigi, žinodami šiuolaikinio Europos istorinio filmo tendencijas, iš karto galime spėti, jog jis vienaip ar kitaip atstovaus dabartinei šalies pozicijai artimosios istorijos atžvilgiu. Prieš kalbant apie tokio žanro filmą, reikia atskirti du dalykus: filmo išankstinę poziciją istorinės tiesos atžvilgiu ir patį filmą.
Pažvelkime į naujausio A. Wajdos filmo pristatymą Lietuvoje. Žiniasklaida ne kartą po filmo sukūrimo kalbėjo apie jo reikšmę politiniame Lenkijos gyvenime, jos santykiuose su Putino Rusija. Iškilmingą filmo „Katynė“ premjerą Lietuvos nacionaliniame Operos ir baleto teatre globojo Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus ir buvęs Lenkijos vadovas Lechas Kaczynskis, pristatymą kuravo Lietuvos užsienio reikalų ministerija. Šie faktai kalba patys už save. Filmas dar jo nemačiusiems (o gal ir nematysiantiems) buvo pristatomas kaip svarbus ir geras nepriklausomai nuo jo kaip meno kūrinio vertės. Taip, A. Wajdos filmas pasakoja apie temą, kuri paliko gilią žaizdą lenkų ir visų Rytų ir Vidurio Europos tautų istorijoje. Kita vertus, tik dėl temos pats filmas juk netampa a priori geresnis ar blogesnis? Todėl labai sunku vertinti istorinius filmus, ypač vaizduojančius artimąją, paskutiniojo šimtmečio Europos šalių istoriją, kurios atžvilgiu vargiai ar įmanoma objektyvi ir neemocionali gyventojų ir valstybių pozicija.
Taigi, apie ką pasakoja naujausias vieno „moralinio kino“ pradininkų režisieriaus A. Wajdos filmas? Katynėje 1940 metų pradžioje J. Stalino įsakymu Sovietų kariai sušaudė 22000 lenkų, tarp jų – 15000 į nelaisvę patekusių lenkų karininkų. Šios baisios skerdynės įvyko, kuomet Sovietų Sąjunga užpuolė Lenkiją, tuo metu kovojusią su hitlerine Vokietija. Katynės tragedijos aukomis daugiausia tapo lenkų karininkai, kurie buvo sovietų karo belaisviai. Po Katynės žudynių komunistai dėl žiauraus susidorojimo ilgą laiką kaltino hitlerinę Vokietiją. Tiesa, kad žudynes įvykdė ne naciai, o sovietų kariai, Lenkijoje buvo nutylima net pusę amžiaus – tol, kol šalis priklausė komunistiniam Rytų blokui. Tad A. Wajdos filmas savo tema yra tikrai svarbus, nes pasaulio akyse praplėšia ilgametę tylėjimo uždangą ir atskleidžia seniai žinomą, tačiau prievarta slėptą istoriją. „Katynė yra dviguba tragedija, nes joje susipynė kriminaliniai nusikaltimai su melu“, – po premjeros teigė filmo režisierius A. Wajda.
Filmas sukurtas kokybiškai ir negailint lėšų (į jo kūrimą, kaip skelbiama, investuota virš 15 mln. litų). Skirtos lėšos ir režisieriaus talentas prikausto žiūrovo žvilgsnį prie ekrano. Filmo siužetas pasakojamas klasikiniu stiliumi. Kelios siužetinės linijos nuo filmo pradžios pinasi įvesdamos vis naujus personažus, tačiau nenutrūksta beveik viso filmo metu. Pabrėžtina, kad į Katynės žudynes ir karininkų likimus žvelgiama ne žuvusiųjų, bet jų artimųjų žvilgsniu (išskyrus filmo pabaigą). Žvilgsniu, kuris filmo istorijos laike vis tolsta nuo pačio įvykio. Tai filmui suteikia ypač humanistinę poziciją. Simboliški, įtaigūs ir svarbiomis detalėmis pasižymintys filmo kadrai, įterpiami bendri iš viršaus filmuojami planai bei filme skambanti žymaus lenkų kompozitoriaus Krzysztofo Pendereckio muzika kuria filmo pasakojimo įtampą ir tartum palaiko siužeto didingumą.
Tuo tarpu su įvykusiomis žudynėmis iki filmo pabaigos žiūrovas supažindinamas tik archyvinių kronikų dėka. Archyviniai kadrai filme tampa pilnaverte siužeto dalimi. Sklandus, nepastebimas ir paveikus archyvinės medžiagos įjungimas į filmo siužetą – puikus sprendimas. Nuo pat jo pradžios filme įsivyrauja blankios spalvos, kuriančios stingdančią ir depresinę pavojaus nuotaiką, kuri, kaip ir dera istoriniam filmui, apogėjų pasiekia jo pabaigoje. Be abejo, filmas yra įdomus ir intriguojantis, tačiau jo personažai ir istorijos pasakojimas yra gana tipiški, praėjus šiek tiek laiko žiūrovo atmintyje galintys susipainioti su kitų matytų istorinių filmų personažais ir istorijomis. Ar tai filmo minusas – turbūt ne, manau, kad istorinis filmas savo prigimtimi privalo sekti konvenciniais savo žanro principais, kurie leistų jam pasiekti plačiąsias auditorijas ir savo tikslus.
Apibendrindamas negaliu pasakyti, jog filmas kaip kino kūrinys labai nustebino, bet jo tema ir raiškos stilius suteikė nemažai peno apmąstymams. Filmo pabaiga, kurioje režisierius atsisakė bet kokių simbolinių detalių naudojimo ir visiškoje tyloje realistiškai perteikė paskutines karininkų gyvenimo akimirkas, šokiravo ne vieną žiūrovą. Jei toks buvo režisieriaus tikslas – jis pasiektas. Judančia kamera atskleistos paskutinės šaudomųjų gyvenimo sekundės, kuriose persipynė mirtis ir neblėstantis tikėjimas, įsiminė ilgam.
Juodas ekranas vietoje filmo pabaigos titrų, pagerbiantis nužudytuosius, tapo pačio režisieriaus (kurio tėvas taip pat buvo sušaudytas Katynėje) ir lenkų tautos istoriniu manifestu. „Mes turime tai pergyventi, atleisti, turime gyventi toliau“, – filme teigė vienas personažų, kuris nebegalėdamas sau meluoti netrukus nusižudė. Po šio filmo svarbi Lenkijos istorijos tikrovė jau yra viešai žinoma ir diskutuojama ne tik Lenkijoje, bet ir pasaulyje, o tai tampa pagrindine sąlyga, leidžiančia susitaikyti su istorine tikrove ir įveikti kolektyvinės tautos pasąmonės traumas. Kalbant apie A. Wajdos kūrinį, galima pakartoti jau ne vieno režisieriaus lūpose skambėjusią citatą: „filmo kūrimas – tai moralinės pozicijos išreiškimas“.
