Rugpjūčio 22-24 dienomis nuostabioje Rytų Lietuvos Zaraso saloje karaliavo XI-asis post-folk alternative muzikos ir šiuolaikinės baltų kultūros festivalis „Mėnuo Juodaragis“. Zarasuose, šiais metais paskelbtuose Lietuvos kultūros sostine, festivalis vyko jau antrąją vasarą.
Festivalio infrastruktūra siūlė viską, ko tik pageidauja reiklus vadinamųjų open-air festivalių lankytojas – kempingą, dvi lauko virtuves, kuriose buvo galima paskanauti tiek vegetariškų, tiek mėsiškų patiekalų, tris lauko scenas, paskaitų ir filmų palapinę, amatų kiemą, patikimą apsaugą, paplūdimius maudynėms ir daugybę veiklos – ne tik koncertus, prasidėdavusius popietėmis, bet ir paskaitas, filmų peržiūras, aitvarų leidimą (aitvarai buvo šių metų festivalio simbolis), amatų stebėjimą ir dalyvavimą juose (pvz., juostų pynimą, tapymą ant drobės, drabužių dažymą, vilnos vėlimą, stiklo karoliukų gamybą ir t. t.). Veiklos atsirado kiekvieno skoniui, o festivalio lankytojai turėjo vieną žavų išskirtinį bruožą – įvairovę. Betraukdamas į amatų kiemą, galėjai pamatyti kailiu apsitaisiusius senovės amatų propaguotojus, pievoje aitvarus laidydavo šeimos su savo atžalomis, aplink palapines sėdinėdavo alternatyvus jaunimėlis, o šalia taku pražingsniuodavo garbaus amžiaus Zarasų gyventojai. Pavydėtina harmonija ir tarpusavio supratimas lydėjo salą visą savaitgalį.
Penktadienį atvykusius festivalio lankytojus džiugino gražus oras, plačios salos apylinkės ir rami atmosfera. Net ir netrukus prasidėjęs gana smarkus lietus neatbaidė žiūrovų, stebėjusių festivalį atidariusios folk-roko grupės „Pievos“ akustinį pasirodymą mažojoje Pušyno scenoje. Pagrindinis šventės vadovas Ugnius Liogė sveikindamas visus atvykusius sakė: „mes esame baltai ir esame vieningi“, primindamas apie baltiškąją kultūrą, iš kurios įkvėpimo ir sėmėsi visas festivalio vyksmas. Tą vakarą klausytojus džiugino ir tokie žinomi atlikėjai kaip Aistė Smilgevičiūtė ir Skylė bei daugiau alternatyviose srovėse žinomi svečiai iš Rusijos „Theodor Bastard“, lietuviai neo-cabaret atlikėjai „Vilkduja“, industrial atstovai „Girnų Giesmės“ ir šiuolaikiškai folklorą perteikiantis „Donis“. Ištvermingieji tąnakt galėjo pamankštinti kojas ir slėnyje vykusiuose šokiuose pagal kreivą alternatyvią muziką. Beje, šioji netilo iki ryto...
Šeštadienis išaušo debesuotas ir nežadėjo daug saulės, tačiau į salą traukė vis daugiau lankytojų. Didžiojoje scenoje popietę pradėjo folkloro grupės iš Latvijos, Lietuvos, vėliau aštresnių garsų pažėrė pagoniško metalo atstovai „Obtest“. Pušyno scenoje karaliavo neofolk ir industrial atlikėjai VIHR, Spanxti, Wejdas, vokiečiai Von Thronstahl ir kiti. Tačiau bene daugiausiai žiūrovų sulaukė tą vakarą vykęs Andriaus Mamontovo koncertas. Beje, tąvakar dainininkas šventė savo gimtadienį, todėl sveikinimų ir tradicinio „su gimimo diena“ neišvengė. Pagrojęs naujausiojo albumo dainas bei išpildęs publikos reikalavimus išgirsti senųjų „Foje“ dainų, atlikėjas šiltai dėkojo klausytojams ir sakė, jog seniai norėjo apsilankyti festivalyje „Mėnuo Juodaragis“. Toliau šeštadienio vakarą publikos dėmesį visiškai prikaustė elegantiškai pasidabinęs aistringasis ketvertas iš Romos „Spiritual Front“, grojantis, anot jų pačių, „nihilistinį popsą“. Sunku net apsakyti, kas dėjosi, kai charizmatiškieji vyriškiai dalijosi savo kūryba – bent jau prie scenos labiau susispausti, norint iš arti pamatyti mylimus atlikėjus, buvo neįmanoma.
Koncertinę dalį užbaigė britas Matt Howden su projektu „Sieben“. Šio atlikėjo atvykimas buvo labai laukiamas, kadangi jis jau trečius metus buvo kviečiamas groti festivalyje, tačiau vis sukliudydavo nenumatytos aplinkybės. Tačiau laukti buvo verta – tai, ką didžiulėje scenoje išdarinėjo vienas kuklus menininkas su smuiku ir menkute technika, reikia išgirsti ir pajusti, nes žodžiais to nusakyti neįmanoma. Balsu papildydamas melancholiškus kūrinius, atlikėjas čia pat improvizavo ir pateisino visus klausytojų lūkesčius. Tuo metu salos teritorijoje įsiplieskę laužai tik dar labiau sustiprino magišką naktinę atmosferą, kurią kiekvienas pratęsė pagal savo skonį – post-punk, senų gerų lietuviškų šlagerių šokiuose, kreivos animacijos ar kur ant kranto pušų bei žvaigždėto dangaus apsuptyje.
Trečioji ir paskutinioji festivalio „Mėnuo Juodaragis“ diena pasitiko plieskiančia saule. Pasimėgavę parodomąja Lietuvos kariuomenės programa defilė, festivalio dalyviai klausėsi folkloro ansamblių, paskaitų, mažino palapinių miestelį ar tiesiog darkart suko ratus aplink Zaraso salą, tarsi atsisveikindami su jos apylinkėmis ar naujai sutiktais draugais bei išgyventa patirtimi.
„Mėnuo Juodaragis“ skleidžia savo kerus jau daugiau nei dešimtmetį. Išaugęs iš mažo, artimiausių draugų pasibuvimo gamtoje su muzika ir pokalbiais prie laužo, festivalis kasmet sutraukia vis daugiau baltiškajai pagoniškajai kultūrai bei kokybiškai nekomercinei muzikai prijaučiančius lankytojus ne tik iš Lietuvos, bet iš kaimyninių valstybių. Tikėkimės, jog ši graži tradicija išliks dar daug dešimtmečių, nes tokiu atveju vasaros pabaiga netektų bene didžiausio savo žavesio bei paslapties, išgyvenamos „Mėnuo Juodaragis“ šventės metu...
