Garsiu literatūros klasiku Amerikoje tampama lygiai taip pat, kaip ir visame pasaulyje, – dažniausiai per pažįstamus, draugus, bičiulius ir globėjus.
Prieš trisdešimt metų Johnas Fante buvo mažai kam girdėtas Holivudo scenaristas, jaunystėje parašęs keletą romanų. Tuo metu Amerikoje jau buvo spėjęs išgarsėti Charlesas Bukowskis – grubios alkoholinės prozos meistras, 1978 m. išleidęs eilinį savo šedevrą – romaną „Moterys“. Būtent šioje knygoje sutinkamos eilutės, kuriose Ch. Bukowskio prototipas Henris Činaskis garbsto Johną Fante ir vadina jį geriausiu kada nors skaitytu autoriumi. Knygą, aišku, perskaitė ir jos leidėjas, „Black Sparrow Press“ vadovas Henris Martinas. Jis paskambino Bukowskiui, sužinojo, kad toks rašytojas Fante iš tikro egzistuoja, pervertė visas apdulkėjusias pastarojo knygas ir tuojau puolė į ligoninę, kurioje merdėjo diabetu sergantis, apakęs autorius amputuotomis kojomis. Netrukus buvo pasirašyta sutartis, ir iš „Black Sparrow Press“ galingu srautu pliūptelėjo iš naujo perleisti J. Fante romanai, vienas po kito tapdami bestseleriais...
Pirmasis Ch. Bukowskio dėka atgimęs J. Fante romanas buvo „Paklausk dulkių“, pirmąkart išleistas 1939-aisiais. Įdomu, kad beveik identiška situacija pasikartojo ir Lietuvoje. Leidykla „Kitos knygos“, propaguojanti prieš 20-30 metų išgarsėjusius vakarietiškos kontrkultūros stabus ir nuolat stebinanti Lietuvos skaitytojus radikaliomis „senienomis“, per kelis pastaruosius metus išleido visą seriją Ch. Bukowskio romanų, o 2008 m. būtent Ch. Bukowskio populiarumo dėka mums padovanojo ir senąjį gerąjį J. Fante. Tad mums lieka tik išsiaiškinti, ar teisus buvo didysis Bukas, nuolat kartojęs: „Fante buvo mano dievas“, „Fante padarė man milžinišką įtaką“, „Tai žmogus, kuris išplėtojo ypatingą rašymo būdą“, „Paklausk dulkių“ – miesto šiukšlyne atrastas aukso grynuolis“, „Tai pribloškiantis didžiulis stebuklas“.
J. Fante pradėjo rašyti Didžiosios depresijos laikais. Pirmąjį apsakymą paskelbė 1932 m. Po šešerių metų pasirodė pirmasis jo romanas. 1938-aisiais J. Fante pradėjo vadinamąjį Arturo Bandinio ciklą – „Kelias į Los Andželą“ (parašytas 1933 m. išleistas tik 1985 m.), „Palūkėk pavasario, Bandini“ (1938), „Paklausk dulkių“ (1939) ir „Banker Hilo svajonės“ (1982). Būtent iš šio autoriaus Ch. Bukowskis išmoko kurti romanų ciklą, kurį vienytų bendras personažas (dažnai vadinamas rašytojo alter ego).
„Kelyje į Los Andželą“ Arturas Bandinis – ambicingas paauglys, mėgstantis Nietschę ir Spenglerį, kenčiantis nuo sunkaus ir mažai apmokamo darbo, paslapčiomis vartantis pornografinius žurnalus ir slapčia svajojantis tapti garsiu rašytoju. Romane „Palūkėk pavasario, Bandini“ jis – paprastas paauglys iš daugiavaikės, triukšmingos ir nuolat skandalus keliančios italų imigrantų šeimos – visa galva paniręs į proletarišką kasdienybę, skausmingai pergyvenantis dėl mylimos merginos mirties, nekenčiantis ir kartu dievinantis savo tėvo, pergulėjusio su kita moterimi. Kūrinyje vyraujantys nekalto, tačiau šalto sniego bei ledinės vienatvės įvaizdžiai į pabaigą kiek aptirpsta sukeldami artėjančio pavasario ir vilties iliuziją.
„Paklausk dulkių“ irgi viešpatauja panašios temos – beviltiškas skurdas, bevaisis kūrybinis gyvenimas, beprasmiška imigranto dalia. Jaunas rašytojas Arturas Bandinis svajoja tapti garsenybe, tačiau badmiriauja Los Andžele, miega prieglaudose ir maitinasi trupiniais nuo turčių stalo. Vienoje tokioje prieglaudoje jis susitinka panašaus likimo bei mentaliteto moterį – temperamentingą meksikietę Kamilą, kuri viliasi „gerai ir teisingai“ ištekėti už turtingo buržua. Keista, paradoksali, tačiau iš anksto pasmerkta jų meilės istorija ir sudaro pagrindinę kūrinio fabulą.
Kas gi čia ypatingo? – paklausite. Ogi nieko, absoliučiai nieko. Tiesą sakant, atsibodusios banalybės, kurias taip mėgsta Holivudas (Amerikietiškos svajonės fabrikas ekranizavo beveik visus J. Fantės kūrinius, bet nei vieno iš jų žiūrėti nepatariu, nes sterili Holivudo estetika visiškai ištrina Didžiosios krizės purvą. O 2006 m. „Paramount Pictures“ juosta „Paklausk dulkių“ (režisierius Robertas Towne’as), kuriame vaidina pirmo ryškio žvaigždutės – Colinas Farrellas, Salma Hayek ir Donaldas Sutherlandas, – nukrypo į šoną dar labiau: joje nėra ne tik purvo, bet ir nevilties.)
Mąstome taip: jei „Paklausk dulkių“ siužetas niekinis, tai autoriaus genialumas, kuriuo žavėjosi Ch. Bukowskis, tikriausiai slypi kalbos stiliuje ir rašymo manieroje. Iliustratyvumo dėlei pateikime citatą:
Skurdžios ryžto dienos. Štai kur tinkamas žodis – ryžtas. Arturas Bandinis priešais rašomąją mašinėlę ištisas dvi dienas iš eilės, pasiryžęs nutverti sėkmę, bet nepasisekė – ilgiausias karšto tvirto ryžto pliūpsnis gyvenime ir nė vienos tinkamos eilutės, tik du žodžiai, vis kartojami per visą puslapį, viršuje ir apačioje, palmės šakos, palmės šakos, palmės šakos, žūtbūtinis mano mūšis su palmės šakomis, ir palmė nugalėjo, štai siūbuoja po dangaus mėlyne, saldžiai girgžda po mėlynu dangum. Palmė nugalėjo po dviejų dienų kovos, aš išropojau pro langą ir atsisėdau medžio paunksmėj. Ėjo laikas – akimirka ar dvi, ir aš užmigau, o mažos rudos skruzdėlytės ūžavo tarp mano kojų plaukų.
J. Fante stilius – itin tradicinis, be jokių naujos formos paieškų, tačiau kalba itin daininga ir skaidri, o pasakojimo tonas toks tiesus ir atviras, jog skaitytojui dažnai atrodo, kad jis skaito intymų geriausio bičiulio laišką. Būtent intymiu pasakojimo stiliumi, ironiška pasaulėjauta ir šiurkštoku, tačiau subtiliu humoru Johnas Fante ir papirko didįjį girtuoklį ir marginalą Buką. (N.B. Alkoholikai labai dažnai būna be galo sentimentalūs...) Štai dėl ko J. Fante galima pavadinti rašytoju, sukūrusiu ypatingą rašymo būdą: „Eilutės lengvai ritosi per puslapį, skambėjo sklandžiai. Kiekvieną eilutę maitino jos pačios energija, o ją vijosi kita, panaši. Puslapiui formą suteikė pati kiekvienos eilutės substancija, į ją įsirėžė jausmas. Štai, pagaliau atsirado žmogus, kuris nebijojo emocijų. Humoras ir skausmas buvo sumišęs su neprilygstamu paprastumu. (Ch. Bukowskis). Taigi J. Fantės tekstų genialumo formulė būtų tokia: intymi kalba + lakoniški įvaizdžiai + atviros emocijos.
„Paklausk dulkių“ mylėtojai aiškūs. Tai skaitytojai, kurie nuoširdžiai pamilo tiesų, atvirą, nenudailintą, kartais netgi brutalų Ch. Bukowskio žodį. J. Fante kiek subtilesnis ir „moteriškesnis“, tačiau kuo puikiausiai tinka į kompaniją Bukui.
Jei autorius dar būtų gyvas, norėčiau jo paklausti dviejų dalykų. Ką Tamstos rašinyje simbolizuoja dulkės? Ko gi tų dulkių reikia klausti? Tačiau J. Fante jau seniai pats virto dulkėmis, tad bandysiu pafilosofuoti pats. Galbūt dulkės yra tai, kas lieka iš Didžiosios depresijos laikų visuomenės purvo, kai jį išdegina pasaulio karo saulė ir išpusto visuomeninių pokyčių vėjai. Galbūt, kaip ir S. Lobano to paties pavadinimo filme „Dulkės“, jos pažymi kosmoso dulkes ir mūsų planetos atliekas – visą žmoniją. O gal tai tiesiog paprasčiausia materijos forma, pasižyminti 0,0005-0,1 mm dydžiu.
Į tokius klausimus vargiai atsakytų netgi genijus. Netgi Johnas Fante. Paprastumo ir nuoširdumo genijus.
