"Man viskas gerai". Tokią žinią savo kolegoms ir draugams palydoviniu telefonu iš laikinosios stovyklos šiaurinėje Everesto dalyje perdavė Edita Uksaitė-Nichols. Pirmoji lietuvė, įkopusi į kalną aštuontūkstantininką, o po to ir antrą, netrukus pradės kelionę į aukščiausią planetos kalną.
„Žygis truks du mėnesius. Išvystu balandžio pradžioje. Daugiau apie ruošimąsi ir planus galite skaityti mano blog'e:intotheblu.wordpress.com. Ši ekspedicija bus svarbi ne tik kaip dar vienas pasiekimas. Jo metu bus vykdoma akcija, kurios tikslas - paremti badaujančius vaikus Sahelyje, Vakarų Afrikoje", - Ekstremalas.lt teigė 2011 metų spalio 1 dieną į 8201 metrų aukščio Čo Oju, o lygiai po metų į 8163 metrų Manaslu įkopusi Edita Uksaitė-Nichols.
Ekstremalas.lt lankytojai didžiausių 2012 metų Lietuvos ekstremalų pasiekimu išrinko būtent Editos Uksaitės-Nichols kopimą į Himalajų Manaslu kalną. Dabar lietuvės laukia naujas iššūkis - Everestas.
Vienintelė moteris lietuvė jau du kartus įveikusi 8 km viršūnes į Everestą kops su dešimties žmonių tarptautine komanda, vadovaujama patyrusio alpinisto Philo Cramptono. Jo vadovaujama moteris praėjusį rudenį įveikė Manaslu viršūnę. Komandos vadovas P.Cramptonas Everesto viršūnėje jau yra buvęs ne kartą.
„Šią komanda pasirinkau dėl komandos lyderio patirties. Man patinka jo stilius. Kopiama kaip nepriklausoma alpinistų komanda. Jis sugeba užtikrinti puikią paslaugų kokybę bazinėje stovykloje, surenka nuostabią pagalbininkų šerpų komandą", - mums sakė Edita.
Į Everestą Edita kopia kartu su Australijos, Danijos, JAV, Ispanijos ir Jungtinės Karalystės atstovais. Komandoje bus trys moterys.
Žemiau – Editos mintys iš blogo internete.
„Jau mes issiruosiame i ABC (advance base camp), kur nera interneto ir susisiekimas sunkokas", - Ekstremalas.lt parašė Edita ir mielai pasiūlė naudotis mintimis iš jos blogo.
Liko tik kelios dienos iki pagrindinio iššūkio pradžios. Bet prieš tai - aklimatizacija 5 km aukštyje, tradicinė šerpų ceremonija, šventimas, treniruotės ir įrangos tikrinimas, - prieš žinutę palydoviniu telefonu rašė Edita , kuri spėjo išsigydyti plaučių infekciją.
Atsikėlėme 8 valandą ryto. Šiandien Puja (Pudžia - šerpų ritualas prieš kopiant į Everestą) diena. Papusryčiavome - skanus omletas, kepinti pomidorai, čiapati - nepalietiškos duonelės. Aš visada dar pridedu dribsnių su medumi. Gaunasi visai puikūs pusryčiai suteikiantys stiprybės kalnuose. Da Pasang, mūsų virtuvės šefas, ruošią puikų maistą ir tai labai padeda dideliame aukštyje, kai ir taip nėra apetito.
Po pusryčių visi paruošėme savo įrangą Puja ceremonijai. Tai budistų religinė ceremonija, kurios metu prašysime Dievų saugiai pasiekti Džomolungmos viršūnę. Nė vienas šerpas be tokios ceremonijos nekops į viršūnę, jiems tai būtų labai blogas ženklas. Vienuoliai iš Rongbuk vienuolyno atvyko anksti šįryt. Kadangi vienuoliai neskubėjo (tik kelios grupės alpinistų šiemet Šiaurinėje Everesto pusėje), mūsų šerpams jie nurodė kaip sukurti altorių ceremonijai.
Oras buvo puikus, be vėjo, taigi atlikome Puja lauke. Ceremonija prasidėjo valandos trukmės monotonišku vienuolių dainavimu. Visi šerpai sėdėjo nunarinę galvas. O daugelis mūsų (alpinistų grupės) užbaigėm filmuodami ir fotografuodami.
Po giedojimo šerpai iškėlė maldų vėliavėlių stiebą virš Puja altoriaus suręsto šį rytą. O šerpas Dorje mažame žaizdrelyje šalia altoriaus sudegino kadagio šakelių. Vėliau mums davė po saują miltų (tsampa), kad galėtume juos išmesti į orą. Viskas galiausiai virto šiokia tokia netvarka, nes vėjas pagriebė miltus ir paskleidė ant mūsų. Galiausiai mes visi išsirikiavome ir gavome pakabutį su Budos atvaizdu. Aš išsitraukiau savo senąjį „zee" akmenį ir atidaviau palaiminti jį dar kartą (pirmą kartą jis buvo palaimintas prieš kopiant į Cho Oyu, paskui Manaslu). Lamos nusišypsojo. Ir nusišypsojo dar kartą, kai akmuo jau buvo palaimintas dar kartą.
„Zee" - tai mistiškas Tibeto akmuo apsaugantis nuo blogųjų dvasių ir atnešantis sėkmę. Kai pirmą kartą pasiekiau 8 km viršūnę, daugelis šerpų ir tibetiečių sakė, kad būtent „zee" man padėjo. Tikiuosi padės ir šį kartą.
Ceremonijos pabaigoje dar kartelį sustojome į eilę trims taurelėms romo. Visi gardžiai nusijuokė, kai užspringau ties trečiu stikliuku. Na, o po to atėjo metas šerpų šokiams... Bešokdama su keliais komandos nariais, antro šokio gale, vos neapalpau. Vis dar jaučiu aukščių skirtumus, kai tik užsiimu kokia fizine veikla.
Po ceremonijos visiems buvo išdalinta alaus. Štai čia ir prasidėjo tikrasis šerpų ir „Altitude Junkies" alpinistų grupės pasilinksminimas. Visi sugužėjome į mūsų bendras palapines, kuriose tvyrojo atvira, atsipalaidavusi, juokų užpildyta atmosfera ir daugybė istorijų. Buvo tikrai įspūdinga.
Ekspedicijos vadovas Philas kaip visada pasidalino keliomis puikiomis istorijomis apie alpinistų grupes iš pietinės Everesto pusės.
Po pietų aš tiesiog nuslinkau į savo palapinę. Po visų Puja gėrimų reikėjo šiek tiek nusnūsti. Visgi per ceremoniją negerti, būtų buvę nemandagu ir netgi įžeidžiama. Tik tie grupės nariai, kurie gyvenime nebuvo gėrę alkoholio, išliko blaivūs. Tiesa, ir jie mėgavosi ceremonija ne mažiau nei išgėrę draugai.
Šį tekstą rašau jau kelios valandos po ceremonijos ir vis dar girdžiu šerpų bei kelių mūsų grupė narių balsus - jie vis dar švenčia. Ir jie nusipelnė tokio šventės, nes po kelių dienų jau prasidės rimtas kopimas ir žiauriai sunkus darbas. Daugeliui tai tikriausiai bus sunkiausias dalykas gyvenime, kokį tik teko atlikti.
Aišku, išskyrus šerpus. Bet šerpai dirba labai sunkiai ir jie nusipelnė tokių švenčių net daug labiau nei mes. Jie jau tuojaus išneš mūsų krovinius į aukštesnę stovyklą ir pradės ją įrenginėti. Jie yra tikrieji didvyriai, be jų daugelis mūsų net negalėtų pasvajoti apie kopimą į Everestą.
Panašu, kad tai buvo paskutinis „AJ" pasilinksminimas prieš labai rimtą žygį".
