Pasibaigęs Europos Sąjungos šalių vadovų susitikimas, svarstęs Konstitucinės Sutarties patvirtinimo galimybes, buvo labai įtemptas. Vokietijos kanclerei Angelai Merkel pirmininkaujant pavyko sutarti dėl pataisytos Sutarties principų. Tad nors ES neturi ir artimiausiu metu neturės Konstitucijos, tačiau esame šalių narių sanglaudą stiprinančio konstitucinio vyksmo liudininkai.
Reikia laiko deramai suvokti politinius susitikimo rezultatus, tačiau keletas jų – akivaizdūs. Pirmiausia visų ES šalių visuomenės gavo progą įsisąmoninti realių ES sanglaudos ir tolesnės raidos problemų apimtį ir pajusti tuos įsitvirtinusius europinius ryšius, kurie laiduoja bendrą ateitį. Kitas svarbus dalykas tas, kad ES politinis elitas vis labiau ima suvokti, jog pati ES ganėtinai pasikeitė priėmus į ją iš sovietinės okupacijos gniaužtų išsilaisvinusias Rytų ir Centrinės Europos šalis.
ES politiniam elitui kyla užduotis deramai suvokti kitokią istorinę naujųjų narių patirtį ir jos nulemtus požiūrius ne tik į Europos praeitį, bet ir į dabartį bei ateitį, taip pat į santykius su vis labiau autoritarėjančia ir savą istorijos supratimą Europai bandančia primesti Rusija. Ne tik sovietinės okupacijos baisumus atlaikiusių šalių vadovai bei politiniai elitai turi suvokti naujas eurointegracijos nulemtas realijas, įsipareigojimus europinėms vertybėms bei politinėms nuostatoms, bet ir Vakarų Europos šalių, ypač Prancūzijos ir Vokietijos, politiniai bei ekonominiai elitai – iš istorinės patirties plaukiančias esamų ir būsimų grėsmių nuojautas, kurios veikia naujųjų narių visuomenes.
ES vadovams reikėtų daugiau dėmesio skirti naujųjų narių vidinėms problemoms – ypač susijusioms su valstybės demokratizavimu bei korupcijos įsigalėjimu. Svarbios Europos ateičiai yra ir kai kurių šalių, pavyzdžiui, Lietuvos, visuomenių išgyvenamos nacionalinio bei kultūrinio tapatumo krizės, socialinės atskirties didėjimo bei masinės emigracijos nulemti visuomeninių ryšių irimo reiškiniai.
Svarstant įvairias ES raidos problemas nederėtų pamiršti akivaizdžių dalykų – visos problemos kyla įgyvendinant pasiteisinusį Europos vienijimo projektą, kurio tikslas buvo ir yra laiduoti taikų Europos valstybių bei tautų sambūvį. ES kūrimas yra istorinis, pasauliui lemtingas ekonominis, politinis, socialinis ir kultūrinis Europos „perkūrimo“ eksperimentas. Daug vilčių dėl tolesnės raidos teikia atsigavusi ES ekonomika ir ekonominė bei kultūrinė šalių narių integracija.
Galima būtų daug kalbėti apie ES laimėjimus, tačiau svarbu ir problemos, kurios nėra svarstomos aukštu politiniu lygiu. Reali ES ekonominė bei politinė integracija vyksta vadinamųjų „stokų“ – demokratijos, legitimumo bei visuomeniškumo – sąlygomis. Tos problemos ypač išryškėjo, kai Prancūzijos ir Olandijos piliečiai referendumuose atmetė ES Konstitucinės Sutarties projektą. Lietuva tą sutartį patvirtino pirmoji, tačiau nei Sutarties svarstymo, nei jos priėmimo niekas nedrįstų laikyti demokratijos laimėjimu – Konstitucinės Sutarties tekstą skaitė tik keletas žmonių, o ir iki šiol jis nėra išleistas.
Tos Sutarties svarstymų pobūdis gerai parodo demokratijos suvokimo ir jos turinio skirtumus Įvairiose šalyse. Lietuvos piliečiai pritarė ES Konstitucijai ne dėl joje įtvirtintų principų, normų bei vertybių, nes paprasčiausiai nebuvo matę akyse teksto, o dėl to, kad, jų įsivaizdavimu, priėmimas buvo dar vienas „ėjimo Europon“ žingsnis, laiduojantis didesnį valstybės saugumą ir žmonių gerovę. Prancūzijoje atlikti sociologiniai tyrimai parodė, kad apie 60 procentų Sutarčiai nepritarusių piliečių savo nusiteikimą grindė tuo, kad Sutarties tekstas yra labai painus ir nesuprantamas.
Aiškinantis, kodėl buvo atmesta ES Konstitucinė sutartis, iškilo ES visuomenės, demoso problema. Klausimas, kodėl ES Konstitucinė sutartis patyrė nesėkmę ir kaip toji nesėkmė paveiks ES ateitį politinio projektavimo, o sykiu ir europinio politinio tapatumo kūrimo požiūriu, paskatino įvairių humanitarinių bei socialinių mokslų sričių tyrinėtojus išsamiau gvildenti vidinius ES raidos ir valdymo prieštaringumus. Pastarieji buvo ne tokie ryškūs, kol ES sudarė senosios valstybės. Konstitucinės sutarties atmetimas buvo visuotinai pripažintas esminiu ES raidos lūžio momentu.
Prieita nuomonės, jog. ES Konstitucinės Sutarties atmetimas rodo svarbų dalyką - ES nepavyko išgyvendinti jai būdingą vidinį prieštaringumą, kuris vis labiau aštrėjo eurointegracijai peržengiant ekonomikos sritį ir apimant socialinę bei kultūros sritis, taip pat kasdienį žmonių bendravimą. Tas prieštaringumas (ar prieštaringumai) plaukia iš dvilypės ES prigimties – politinė galia kyla iš nacionalinių valstybių sutarimo ir iš viršnacionalinio galios centro, kuris išgyvena demokratinio legitimumo „stoką“. Iki šiol taip ir nenuspręsta, kas ką valdo – nacionalinių valstybių vyriausybės savo susitarimais Europos Sąjungą ar pastaroji – šalis nares. Ši problema buvo esminė ir ką tik pasibaigusiame susitikime. Vieni už stiprią centrinę visų ES piliečių renkamą valdžią, kiti už valstybių sutartimis grindžiamą valdymą ir nacionalinio suvereniteto išlaikymą.
ES politiniame sluoksnyje vyravo ir išsiskyrė du požiūriai į ES legitimumą: viena pusė teisėtumą kildina iš valstybių priimtų sutarčių, o kita – iš visuotinių, universaliais laikomų demokratijos principų ir bendros pilietybės. Pastarųjų dalykų diegimas yra viršnacionalinio politinės galios centro reikalas. Vadinasi, ES plėtrą skatinantis galios centras visiškai atsisieja nuo nacionalinių valstybių lygmens. Konstitucinėje Sutartyje buvo bandoma derinti šiuos požiūrius, tačiau prieštaringumas taip ir neišnyko, o pati Sutartis nepatenkino nei vieno iš tuos požiūrius reiškusio politinio sluoksnio.
Kitas svarbus dalykas tas, kad niekam nebuvo aišku, kas yra Konstituciją iškeliantis ir ją patvirtinantis subjektas, kitaip tariant, nebuvo subjekto – „Europos visuomenės“ - valios pareiškimo „We the people of Europe“. Tačiau tokio pareiškimo ir negalėjo būti, nes jis būt nepriimtinas daugeliui šalių, kurios kol kas nėra susikūrusios aiškaus ES valstybinio modelio ir yra nusiteikusios išlaikyti nacionalinių valstybių galias bei suverenitetą.
Ypač problemiškas ES visuomenės, demoso supratimas tapo į ES įsijungus naujoms narėms. Senosios narės jau buvo tarsi prisitrynusios viena prie kitos, politikai ir mokslininkai ėmė sutarti dėl esminių europietiškumo bruožų, tačiau naujųjų narių istorinės patirties skirtingumas sukėlė gana didelę sumaištį. Naujosios narės laikomos „kita Europa“ ar „Europos Kitu“ ir manoma, jog suartėjimas vyksiąs ilgokai.. Kita vertus, pats ES plėtros vyksmas, nenustatant aiškių geografinių ar kultūrinių ribų, problemina ES visuomenės kūrimą. Šitai ypač akivaizdu tapo aiškinantis Turkijos priėmimo į ES prielaidas.
Kaip tik debatuose dėl Turkijos narystės išryškėjo Europos kultūrinio tapatumo bei jo tvirtinimo svarba būsimai ES plėtros strategijai. Politikų, mokslininkų ir filosofų diskusijos dėl „Europos idėjos“ ir europinio kultūrinio tapatumo, taip pat krikščionybės indėlio formuojant tą tapatumą rodo, jog Europos visuomenę galima ugdyti tik įtvirtinant europinį kultūrinį tapatumą, išlaikantį sąsaja su nacionaliniais, tautiniais ir vietiniais kultūriniais tapatumais, kurie teikia pagrindą bendresnei ‚mes – europiečiai“ tapatinimosi sričiai, o sykiu ir palaiko tokio tapatinimosi jauseną.
Dabar nutarta, jog Prancūzijos ir Olandijos referendumuose atmesta ES Konstitucinė Sutartis bus keičiama – sutarta dėl paprastesnio varianto, kuris, beje, išlaiko esminius senosios Sutarties principus. Atsižvelgta į Didžiosios Britanijos, Olandijos ir Lenkijos pageidavimus. Tad Lenkijos pozicija – kitos istorinės europinės patirties balsas - davė vaisių. Suteikiant daugiau galių Europos Parlamentui pati svarbiausia ir taps „Europos visuomenės“ problema – kas yra tas subjektas, kuris renka centrinę valdžią ir kam ta valdžia atstovauja? Tad turėsime dėti pastangų tapti ta visuomene ir suvokti, kokių vertybių pagrindu jai priklausome. Tačiau kaip pasijusti „Europos visuomenes“ nariais, kai vietinis politinis elitas visomis jėgomis priešinasi valstybės demokratinimui ir pilietinės visuomenės ugdymui bei saviugdai?
