Artūras Paulauskas siūlo rengti referendumą, kuriuo būtų keičiama Konstitucija ir taip tariamai sprendžiama dvigubos pilietybės problema, kuri išryškėjo po praėjusių metų Konstitucinio Teismo garsiojo sprendimo. Pabrėžiu žodį “tariamai”, nes, žvelgiant į A.Paulausko iniciatyvą, susidaro vaizdas, kad tokios iniciatyvos rezultatas gali būti priešingas arba labai pavojingas Lietuvai.
Jau esu sakęs, kuo nustebino Paulausko iniciatyva. Žinia, kad A.Paulauskas įregistravo Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies pataisą, siūlydamas šią dalį perrašyti taip: “Lietuvos Respublikos pilietis gali būti ir kitos valstybės piliečiu”. Kitaip sakant, yra siūloma kiekvienam Lietuvos piliečiui suteikti visiškai neribotą konstitucinę teisę į dvigubą pilietybę. Siūlymas referendumu pakeisti Konstituciją ir jos 12 straipsnyje įtvirtinti nuostatą, kad kiekvienas Lietuvos pilietis be jokių apribojimų galėtų būti kitos valstybės piliečiu, yra tikrai pavojingas. Nesuprantu, ar Paulauskas nesupranta, ką siūlo, ar sąmoningai tai daro. Tokio siūlymo įgyvendinimas reikštų, pavyzdžiui, kad Lietuvoje gyvenantys 200 000 rusakalbių potencialiai galėtų pretenduoti į Rusijos pilietybę ir Rusija įgytų visas teises ginti jų interesus. Kremlius tiesiog džiaugtųsi tokia dovana. Abchazijoje Kremlius to siekia, nepaisydamas Gruzijos ir tarptautinės bendruomenės protestų. Lietuvai siūloma pačiai referendumu tokią dovaną Kremliui padovanoti.
Net ir pakeitus siūlomos Konstitucijos pataisos formuluotę, referendumo iniciatyva yra pavojinga, nes, esant dabartiniam rinkėjų aktyvumui, tokia iniciatyva beveik garantuotai yra pasmerkta nesėkmei. Referendumo entuziastai, teigdami, kad jie yra dvigubos pilietybės šalininkai (o, matyt, galvodami tik apie tai, kaip referendumo iniciatyvą išnaudoti savo partijos rinkimų kampanijai), faktiškai stumia visą Lietuvą į tai, kad dviguba pilietybė Lietuvoje ilgam būtų uždrausta. Tai būtų visiška nesąmonė.
Referendumo iniciatyvos entuziastai aiškina, kad šiuo klausimu referendumą rengti savo sprendime nurodė visagalis Konstitucinis Teismas, ir todėl referendumo idėja negalima netgi abejoti. Čia reikia pastebėti, kad taip sakantys, matyt, nėra atidžiai skaitę nei mūsų siūlymų dvigubos pilietybės problemą spręsti keičiant Pilietybės įstatymą, nei paties Konstitucinio Teismo išaiškinimų, o yra girdėję tik keletą žodžių, kad reikalingas referendumas. Nesu prieš referendumus, bet turiu pasakyti, kad stebina neapgalvotas veržimasis į referendumą, tai pridengiant tariamais labai gerais ir gražiais norais. Kaip žinome, gerais norais kelias ir į pragarą yra grįstas.
Noriu priminti, kad Konstitucinis Teismas savo praėjusių metų sprendime yra labai aiškiai pasakęs, kad:
“Pabrėžtina, kad jeigu įstatymų leidėjas iš tikrųjų vadovaujasi nuostata, kad dvigubos pilietybės nereikia riboti, jis pirmiausia turėtų imtis atitinkamų Konstitucijos nuostatų, inter alia 12 straipsnio, revizijos ir tai daryti laikydamasis tos tvarkos, kuri yra nustatyta pačioje Konstitucijoje”.
Taigi Konstitucinis Teismas aiškiai pasako, kad tik tuo atveju, jei būtų galvojama, kad nereikia Lietuvos piliečių teisių į dvigubą pilietybę riboti, reikėtų rengti referendumą. Tačiau atsisakymas tokio ribojimo būtų klaida, kurios galimas pasekmes jau anksčiau aptariau. Nežinau šalies, kuri teisės į dvigubą pilietybę neribotų. Ir dabar Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalis (kurią siūloma referendume keisti) numato ne absoliutų dvigubos pilietybės Lietuvos piliečiams draudimą, o tokios teisės ribojimą įstatymo nustatytais atskirais atvejais.
A.Paulauskas radijo laidose, pokalbiuose ir viešuose pareiškimuose teigia, kad jo siūloma formuluotė nereiškia, kad teisė į dvigubą pilietybę Lietuvoje nebus ribojama, nes tokias ribas tariamai apibrėš Pilietybės įstatymas, į kurį nurodo Konstitucijos 12 str. 3 dalis, teigianti, kad pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato Pilietybės įstatymas. Toks samprotavimas yra įdomus, bet nelabai logiškas ir paliekantis erdvės įvairioms, taip pat ir Konstitucinio Teismo interpretacijoms, nes jeigu viename Konstitucijos sakinyje yra nustatoma neribota teisė į dvigubą pilietybę, tai kažin, ar tokia teisė gali būti apribota kokiu nors paprastu įstatymu.
Taigi jeigu referendumo iniciatoriai galvoja, kad teisė į dvigubą pilietybę turi būti ribojama, tai kyla klausimas – vardan ko ir ar tikrai reikia rengti referendumą, jei Konstitucinis Teismas nurodo jį rengti tik vardan neribotos teisės į dvigubą pilietybę.
Jei referendumo iniciatoriai remiasi Konstitucinio Teismo išaiškinimu, kad Konstitucija yra užbrėžusi tokias teisės į dvigubą pilietybę ribas, kad ja gali pasinaudoti tik keletas Lietuvos piliečių ir todėl, norint tas ribas padaryti šiek tiek platesnes, reikia keisti Konstitucijos 12 str. 2 dalį, kyla klausimas – tai ką reikėtų pakeisti Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje, kad liktų patenkinti ir referendumo iniciatoriai, ir Konstitucinis Teismas, ir galų gale Lietuvos piliečiai, kurie nori realizuoti savo teisę į dvigubą pilietybę?
Kaip žinome, šiuo metu Konstitucijos 12 str. 2 dalis skamba taip:
“Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.”
Šį negatyviai skambantį sakinį, nepakeičiant jo turinio ir prasmės, galima pasakyti ir pozityviau, pvz.: “Lietuvos Respublikos pilietis gali būti ir kitos valstybės piliečiu tik įstatyme numatytais atskirais atvejais”. Prasmė nepasikeičia, o skamba panašiai į tai, ką savo iniciatyvoje siūlo ir A.Paulauskas, jeigu priimti domėn ir jo žodinius teiginius, kad teisės į dvigubą pilietybę ribos turi būti ir jas turi numatyti įstatymas.
Taigi dar kartą iškyla klausimas – vardan ko reikėtų rengti referendumą. Dar daugiau, jeigu A.Paulauskas siūlo keisti Konstituciją, bet neatsisako idėjos, kad teisė į dvigubą pilietybę turi būti ribojama, tai tokiu atveju tiems, kurie referendumo iniciatyvą grindžia tariamu Konstitucinio Teismo nurodymu, tenka priminti, kad Konstitucinis Teismas referendumą “nurodė” rengti tik tuo atveju, jeigu yra galvojama, kad “dvigubos pilietybės nereikia riboti”. Ironizuodamas galiu drąsiai teigti, kad A.Paulausko iniciatyva akivaizdžiai prieštarauja Konstitucinio Teismo suformuotai konstitucinei doktrinai dėl prievolės rengti referendumą tik tuo atveju, jeigu siekiama neriboti teisės į dvigubą pilietybę.
Be abejo, Konstitucinio Teismo sprendimo aiškintojai man primins, kad Konstitucinis Teismas išaiškino, jog teisę į dvigubą pilietybę iki minimumo riboja Konstitucijoje vartojamas žodelis “atskiras”, kurį Konstitucinis Teismas, remdamasis "Didžiojo lietuvių kalbos žodyno" išaiškinimais, išaiškino kaip žodžio “retas, išimtinis” sinonimą. Tiesą sakant, gana keista yra matyti konstitucinę doktriną, paremtą abejotina lingvistine vieno žodžio prasmės analize, bet tai Konstitucinio Teismo, o ne Lietuvos piliečių problema. Taigi, galima spėti, kad pagal Konstitucinį Teismą problemų su dvigubos pilietybės teise Lietuvoje būtų žymiai mažiau, jeigu Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje nebeliktų žodžio “atskirais” ir sakinys skambėtų taip: “Išskyrus įstatymo numatytus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis”. Nors tai paliktų tik ribotą konstitucinę teisę į dvigubą pilietybę, kuria Lietuvos piliečiai galėtų pasinaudoti tik tam tikrais, įstatyme aprašytais atvejais, kuriuos galima vadinti ir atskirais atvejais, bet baigtųsi lingvistinės problemos, kurios Lietuvoje tapo konstitucinėmis problemomis.
Taigi referendumo iniciatoriai, jeigu jie tikrai nori gero, turėtų siūlyti surengti atskirą referendumą, kad iš Konstitucijos 12 str. 2 dalies būtų išbrauktas žodis “atskirus” ir tada kiekvienas atskiras Lietuvos Respublikos pilietis galės pasinaudoti jam priklausančia atskira Konstitucine teise į dvigubą pilietybę.
Bet gal paprasčiau yra ne referendumą dėl Konstitucijos pataisų rengti, o kalbininkams "Didžiojo lietuvių kalbos žodyno" pataisą patvirtinti, kurioje būtų aiškiai pasakyta, kad žodis “atskiras” negali būti interpretuojamas vien kaip žodžių “retas, išimtinis” sinonimas, o Seimas galėtų patvirtinti Pilietybės įstatymo pataisas, kurios numatytų kokiais “atskirais atvejais” yra galima turėti dvigubą pilietybę. Gal, pavyzdžiui, kaip Vokietijoje – tik tuo atveju, jeigu kitos valstybės pilietybė yra valstybės, ES narės, pilietybė, arba kaip buvo “Smetonos” Lietuvoje, kai buvo leidžiama turėti dvigubą pilietybę, jei kita pilietybė buvo Amerikos.
Šiaip aš žaviuosi referendumo iniciatoriais ir jų entuziazmu. Tokį entuziazmą vardan gerų rezultatų tiesiog privaloma nukreipti gera linkme.
Kadangi referendumo iniciatoriai, atrodo, labiausiai nori vieno, kad būtų surengtas referendumas (nesvarbu kokia formuluote) ir taip prieš rinkimus parodyti, kaip jie myli išeivius ir kaip jie rūpinasi dvigubos pilietybės reikalais, tai gal paprasčiausia būtų surengti referendumą ir paklausti Lietuvos žmonių, ar jie sutinka, kad žodis “atskiras” reiškia tik “retas, išimtinis”.
Kadangi Lietuvos žmonės turi pakankamai sveiko proto, tikiu, kad tokiame referendume jie dalyvaus nelabai aktyviai ir atsakymas bus neigiamas. Taip bus patenkintas ir referendumo entuziastų noras rengti referendumą, tauta išaiškins žodžio “atskiras” konstitucinę doktriną, kuri galės būti perkelta į "Didįjį lietuvių kalbos žodyną", o lietuviai galės naudotis dabartinėje Konstitucijoje suformuota ribotos teisės į dvigubą pilietybę nuostata, kuri turi būti tiksliai aprašyta Pilietybės įstatyme.
Aš – už referendumą. Bent jau vardan aiškumo lietuvių kalboje.
