Suskambėjo skambutis. Kamilė gulėjo kaip gulėjusi ir žiūrėjo tiesiai į lubas. Durų skambutis sučirškė dar keletą sykių, pratisai, veriamai. Nutilo. Po keleto akimirkų kažkur už sienos, sunku pasakyti, aukščiau ar žemiau, garsiai nušniokštė klozete nuleistas vanduo. Vandens buvimas taip arti Kamilę kiek išgąsdino. Tarsi ji tik dabar būtų suvokusi, kad daugiabučių buitis labai glaudžiai persipynusi su gyventojų būtimi. Nuleisdama vandenį vonios kambaryje net nepagalvoji, kad šis muilino vandens srautas nusineša ne tik tavo, bet ir kaimyno, visiškai nepažįstamo žmogaus, gyvenimo dalį. Dalelytę dėmesio, akimirką susimąstymo, o galbūt - ir paskutinį atodūsį.
Paskui priemenėje pasigirdo žingsniai. Durys buvo užrakintos, ir taip neturėjo atsitikti, pagalvojo moteris. Ji tikrai atsiminė, kaip užrakino spyną iš vidaus, o raktą paliko neištrauktą.
Į kambarį įžengė nepažįstamas žmogus, vyras darbo drabužiais. Kamilė nustebo – mažų mažiausiai ji tikėjosi išvysti dievą Horą. Na, bent jau ką nors iš Letos pakrantės, vyrukus su žvejų aprangą primenančiais neperšlampamais apsiaustais, kurių gobtuvai, ypač prietemoje, visados kelia nerimą – atrodo, kad po tuo gobtuvu gali slypėti kas nors labai nemalonaus.
Nekreipdamas dėmesio į gulinčią Kamilę, vyras įgudusiu žvilgsniu apmetė patalpą, ir tuojau pat pasuko prie rašomojo stalo. Pasirausęs stalčiuose ištraukė iš ten keletą piniginių banknotų, laikrodį ir moters, gulinčios ant sofos, pasą.
- Aš čia, - negarsiai pasakė Kamilė ir šiek tiek pasikėlė lovoje, tarsi norėdama prisistatyti.
- Aš čia! - pakartojo garsiau, pati išsigąsdama savo balso.
Žmogus, stovintis prie rašomojo stalo, nekreipė į tai dėmesio. Paskui jį iš priemenės į kambarį įžengė dar vienas, vilkįs tokius pat tamsiai melsvus darbinius drabužius kaip ir pirmasis. Jiedu atrodė panašūs į kokios nors krovinių pervežimo firmos darbuotojus. Pirmasis vyriškis buvo vyresnis, didele atsikišusia nosimi, iš kurios kyšojo keletas tamsių plaukelių, liesas ir pakumpęs, o antrasis, jaunesnis ir apkūnesnis, sukiojo į šalis apvalią plikai skustą galvą, kartas nuo karto pražiodavo plačią, storalūpę burną ir retais stambiais dantimis atsikąsdavo sumuštinio. Kamilė prisiminė, jog vakar sumuštinį su kumpiu ir sūriu ji norėjo suvalgyti vakarienei, bet taip ir neprisirengė.
- Baik valgyt, metas imtis darbo, - irzliu balsu burbtelėjo vyresnysis.
- Man tai netrukdo, - atsakė jaunėlis ir ėmė apžiūrinėti knygų lentynas. Paskui viena ranka pradėjo versti ant žemės enciklopedijas, žodynus, klasikų raštus ir plonus poezijos tomelius.
Kamilė stovėjo atsirėmusi į sieną prie lango ir žiūrėjo, kaip išnešami jos daiktai. Plunksnos, su kuriomis ji rašydavo dienoraštį, o ilgais rudens vakarais piešdavo vyro portretą arba mėgindavo pagauti vos įžiūrimą voratinklio spindesį; vaikų piešiniai, jos rankų šilumos prisigėręs senas odinis aplankas, kuriame ji laikė savo jaunystės eilėraščius, taip niekada ir neparodytus vaikinukui, kurį ji mylėjo, bet nedrįso prisipažinti. Nuotraukos, akmenukai, surinkti įvairių pasaulio jūrų pakrantėse, dailės galerijose pirkti ar pačių dailininkų dovanoti paveikslai, reprodukcijos, plokštelių su Verdžio operomis kolekcija, indai, tamsiai melsvo stiklo taurės, stalo sidabras, - viskas plaukė jai pro akis, viskas dingo kartu su mėlynais darbo drabužiais vilkinčiomis žmogystomis.
Apsižvalgiusi Kamilė pamatė, kad ji stovi vidury kambario visiškai nuoga. Kai jaunasis darbininkas, dabar jau įsikandęs sūrio gabalą iš jos šaldytuvo ėmė plėšti drabužius tiesiog nuo jos, stovinčios, Kamilė norėjo kaip nors protestuoti, bent jau leisti suprasti šitam bjauriam, vulgariam darbininkui, - kad ir kas jį būtų atsiuntęs, - jog ji nusipelno nors menkutės pagarbos, bent jau tiek. Tačiau tuojau pat suprato, kad tai beprasmiška. Tik dar labiau pabrėš savo bejėgiškumą, tik dar didesnė tuštuma liks po to. Ji vis tiek nejautė gėdos. Turėjo jausti, kaip tai buvo daugybę sykių, kai reikdavo apsinuoginti, ypač ne tada, kai pati to norėdavo, o kam nors reikalaujant. Bet nejautė.
Tiesa, ji taip pat jautėsi ir pirmą sykį apsinuogindama prieš vyrą. Vyras buvo gerokai vyresnis už ją, beveik nepažįstamas, skvarbių akių, kiekvienas jo judesys sakė, kad šios rankos, šios akys, ši antakių juosta tiesiog sunkte persisunkusi patirtimi. Tačiau ji, nusimetusi prieš jį drabužius, nejautė gėdos ir netgi nesijautė apsinuoginusi. Galbūt dėl to, kad tai buvo pirmas sykis, ji dar niekad nebuvo mačiusi savo atspindžio vyro akyse. Savo nuogo kūno atspindžio. Dar nežinojo, ką reiškia būti inventorizuojamai tokių akių. Vyro akys dalykiškai slysčiojo jos apvalumais ir iškilumais bei įdubomis ir atrodė, kad jis tuoj paskelbs jos turto aprašą. Tai buvo žeminanti procedūra, bet gėda ir pažeminimas jos sąmonę pasiekė vėliau. Po savaitės ar mėnesio. Kai inventorizacijos procedūros ėmėsi jau kito vyro akys. Pirmą sykį jai tai dar nieko nereiškė.
Kaip ir dabar – ji žiūrėjo į jaunojo darbininko akis ir jose nematė savo atspindžio. Kodėl Kamilė mintyse vadino juos darbininkais, pati negalėjo suprasti – juk jie galėjo būti bet kas.
Ji lėtai atsisuko nuo lango. Prieš jos akis plytėjo toks tuščias butas, kad jį buvo net sunku atpažinti. Nė menkiausio šapelio, kuris priminti, jog čia gyventa, mylėta. Tarsi tai būtų dykvietė, archeologų apšvarinti urvai kur nors prie Kumrano.
Kamilė stovėjo pravėrusi balkono duris kol sutemo, paskui susirietė kampe ir tuojau pat užsnūdo.
Nubudusi nebegalėjo pasakyti, kiek laiko miegojo – bute nebuvo nė vieno laikrodžio, nė vieno daikto, kuris kokiu nors būdu būtų susijęs su laiko matavimu. Už lango neįžvelgiama tamsa. Gali būti, kad tai nakties tamsa, o gal ir labai ankstyvas rytas.
Pamėgino skaičiuoti parketo lenteles. Kai skaičius pasiekdavo kelias dešimtis, Kamilė imdavo painiotis ir greitai liovėsi vargusi.
Paskui ji nusprendė surasti buto duris, atidaryti jas ir išeiti. Tačiau kiekvieną sykį, kai tik ji manydavosi jas suradusi, tekdavo nusivilti. Tai būdavo durys į kitą kambarį, bet ne išėjimas. Su apmaudu nusistebėjo, - kaip jai kažkada galėjo šauti į galvą visas duris bute padaryti vienodas. Turbūt taip norėjęs jos vyras. O gal ir ji pati. Šis klausimas Kamilei tapo toks svarbus, kad atrodė, ji tuoj neteks sąmonės, nualps, jeigu neatsimins, kuris iš jų sugalvojo visas duris bute padaryti kaip tik tokias. Ji užsimerkė, o kai vėl atsimerkė durų problema jai jau atrodė juokinga ir nereikšminga, praėjusi, pasibaigusi kaip staigi pavasario liūtis.
Pagaliau trečią dieną, jau netekus vilties ir jėgų ji abejingai dar sykį spūstelėjo dar vienų durų rankeną ir kai jos atsivėrė, tai jau buvo nebe kitas kambarys. Pagaliau ji surado išėjimą. Keista, bet jis buvo visai greta, tereikėjo tik ištiesti ranką.
Durys tyliai užsidarė, ir bute tapo lygiai taip pat tylu, kaip ir tuščia.
