Tik kažin ką jie reiškia? Tačiau vis tiek prezidentas Valdas Adamkus ir užsienio reikalų ministras Petras Vatiekūnas šį kartą taip Lietuvą karūnavo.
Mes tokia pati valstybė kaip ir visos kitos JT narės, o ne koks žaislas, vieną dieną būti čia, kitą jau ne, kad pusšimtį metų mus okupavusi Rusija vėl taip pat padarytų dar net šiandien, Jums visiškai nekreipiant dėmesio - ryškino Adamkus Lietuvos dabartinę padėtį saugumo atžvilgiu.
Beje, ne tokiais, šiek tiek atsargiau parinktais, bet taip pat drąsiais ir tvirtais žodžiais, viešai kalbėdamas į šį pagrindinį metinį Jungtinių Tautų narių susirinkimą Niujorke suskridusiems 192 valstybių vadovams, Lietuvos prezidentas nedviprasmiškai priminė, kad ši jungtis – jau tik pasaulinių įvykių pašalinė stebėtoja ir nieko daugiau. Saugiam pasauliui brandinti sukurtos Jungtinės Tautos šiam uždaviniui vykdyti jau visiškai nebepajėgios. Rusijos išpuolius prieš laisvus čečėnus, prieš nepriklausomą Jungtinių Tautų narę Gruziją prasnaudusi JT Saugumo Taryba parodė, kad nemažai šios organizacijos narių, ypač mažosios valstybės, šiandien mažiau saugios, negu prieš dešimt metų. „Rusijai užpuolus Gruziją, net šešis kartus posėdžiavusi JT Saugumo Taryba nieko nenutarė, jokios rezoliucijos nepriėmė” – sakė Valdas Adamkus. Reikia didelių pakeitimų, teigė Lietuvos vadovas.
Tiesūs ir taiklūs žodžiai. Pokyčių tikrai reikia. Jų reikėjo seniai, vos subyrėjus Sovietų Sąjungai, nes JT tik jai ir tetarnavo nuo pat įsisteigimo pradžios. Tačiau kodėl tai nebuvo padaryta? Niekas to nereikalavo? Negi Lietuvos prezidentas būtų pirmas apie tai prabilęs? Jeigu taip, tai kur jis buvo, nes jo apsilankymas čia yra bene jau devintas, o viešai kalbėta kiekvieną kartą? Juk visos narės gerai žino, tai savo kalboje užsiminė ir pats Adamkus, kokią Rusijos – Gruzijos karo atveju rezoliuciją galį priimti JT Saugumo Taryba, kai užpuolėja Rusija yra jos narė? Kokią rezoliuciją Taryba galėjo priimti, pvz., ir Tibeto atveju, kai šios valstybės okupantė Kinija irgi yra jos narė.
Beje, kodėl išskirtinai drąsioje ir ypač taiklioje savo kalboje, minėdamas nukentėjusias Čečėniją, Gruziją, V. Adamkus užmiršo Tibetą? Kaip galėjo, nes tik dėl jo jis atsisakė skristi į Pekino Olimpiados atidarymą? Ar tai irgi kokia nors politika? Jei taip, tai kokia prasmė kalbėti apie kokias nors pertvarkas? Kaip kaimyninės valstybės užpuolėja gali tuo pačiu nulemti šio įvykio teisingumą net tokioje pasaulinėje organizacijoje kaip Jungtinės Tautos? Šiuo atveju šalia užpuolikės Rusijos turi stoti ir Kinija, o JT Saugumo Taryboje ne vieta nei vienai, nei kitai?
Sveikiname Adamkų už viešą siūlymą Jungtinėms Tautoms keistis, bet kas ir kada tą įvykdys, ar bent pradės? Ar ne būtų gerai, jeigu pats asmuo, iškeliantis problemą, tuojau pat pasiūlytų ir jos sprendimo eigą, pradedant nors kokiu šio susirinkimo bendru nutarimu? Priešingu atveju telieka šio rašinio pradžioje mano iškeltas klausimas: drąsūs žodžiai, bet ką jie reiškia? Tik dar vienas savęs pasigarsinimas prieš visą pasaulį, ir nieko daugiau.
Daugiau, atrodo, reikėtų laukti iš šio rašinio pradžioje minėto kito Lietuvos karūnuotojo užsienio reikalų ministro Petro Vaitiekūno, dėjusio karūną tyliai.„Turime ir toliau laikytis griežtai dėl Rusijos kariuomenės išvedimo iš Gruzijos žemių, Gruzijos valstybės vientisumas negali būti nulemtas derybų pagrindu“ – JT metiniame susirinkime, kuriame Europos sąjungos užsienio reikalų ministrai susitiko su JAV Valstybės sekretore Condoleezza Rice, tvirtai rėžė Lietuvos ministras. „Tarptautinė bendruomenė turi padaryti viską, kad tokie įvykiai, kaip rugpjūčio mėnesį Gruzijoje ES kaiminystėje daugiau niekada nebepasikartotų “ – tvirtai pridėjo, ieškodamas siūlymui atitinkamo sprendimo.
Toliau svarstyme jis įrodinėjo, kad NATO ir ES būtinas didesnis bendradarbiavimas ir didesnis JAV įsitraukimas į Europos saugumą. Taip pat reikalavo kaip galima greičiau teikti paramą Gruzijai ir Ukrainai, įjungiant šias valstybes į ES ir NATO bendradarbiavimo ratą. Šie labai aiškūs ir pagrįsti reikalavimai buvo pastebėti ir žiniasklaidos. Puiku. Petras Vaitiekūnas pradeda ryškėti kaip išmintingas Lietuvos užsienio politikos vairuotojas. Ir ne viešai blizgindamasis, tuščiais žodžiais svaidydamasis, bet įvairiuose uždaruose posėdžiuose sumaniai Lietuvos siekius gindamas, jis įgyja pripažinimą tarp politikų Europoje. Tvirtas jis ne tik šį kartą. Jis trinktelėjo kumščiu ir anksčiau ES užsienio reikalų ministrų susitikime Briuselyje, be baimės prabildamas apie Rusijos okupacijos pasekmės Lietuvai ir pareikalaudamas bent už porą jų atsiteisti iki atnaujinant ES - Rusijos bendradarbiavimo sutartį. Ir nenusileido, pradėjus rusofilams jį purvais taškyti.
Išmintingos užsienio politikos Lietuvai labai reikia. Jos reikia seniai, tačiau ypač sumanaus vadovo reikia šiandien, kai Rusijos – Gruzijos karas išryškino gana daug Lietuvai labai nenaudingų naujovių. Europa Rusijos bijo, tačiau apklausos rodo, kad gynybai ir karinėms jėgoms stiprinti piliečiai pinigų duoti nenori. ES didžiųjų valstybių piliečiai nenori, kad jų kariuomenės gintų Baltijos valstybes. Nors, kaip rašo „Lietuvos rytas“, Angela Merkel Valdą Adamkų po Briuselio koridorius už parankės vedžioja, 50 nuošimčių jos vadovaujamos Vokietijos piliečių Baltijos šalių gynybai priešintųsi. Vėjais švilpauja po Europą žinios, kad Baltijos valstybių nuo Rusijos ginti nenori nei Italijos, nei Ispanijos piliečiai, nors Prancūzijos ir ypač Anglijos piliečiai kariautų už Baltijos valstybes prieš Rusiją. Atkreipiant dėmesį į šiuos duomenis, atrodo, kad pokyčių reikia ne vien tik Jungtinių Tautų organizacijoje, bet ir Europos Sąjungoje.
Dėl to reikia sveikinti Petrą Vaitiekūną už pastangas į visų ES narių gynybą, aišku, įjungiant ir Baltijos valstybes, pakviesti ir Jungtines Amerikos Valstijas. Taip pat manau, kad Valdo Adamkaus ir Georgo Busho bei Vytauto Vaiteikūno ir Condoleezzos Rice susitikimuose bus aptariamos ir nuolatinių NATO, tiksliau – JAV, karinių dalinių Lietuvoje įkurdinimo galimybės. Žiūrint į šiandienės Europos padėtį ir nuotaikas, tik šitaip Lietuva gali būti saugi, nepaisant Lietuvos vadovo prikalbėtų žodžių Jungtinėse Tautose, sakant tiesą visiems 192 valstybių vadovams į akis. Jie nieko nereiškia, kaip ir pačios Jungtinės Tautos. Paguoda mums ta, kad gal labiau buvo įsidėmėtas garsiau ištartas Lietuvos vardas, kurio gali vėl nebelikti.
