Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas iškilmingai užbaigė savo valdymo metus – pagarbintas nacionalinio lyderio titulu, rimtos pasaulio žiniasklaidos pripažintas įtakingiausiu pastarųjų metų politiniu lyderiu.
Rusijos istorikai bei politikos apžvalgininkai kol kas nedrįsta naujausios Rusijos istorijos tarpsnio vadinti „Putino epocha“ vien dėl to, jog nėra aišku, kiek dar ji tęsis. Mažai kas abejojo, kad tokį pasaulinį politinį svorį įgavęs valstybės vadovas ims ir pasitrauks nuo valstybės valdymo reikalų, savanoriškai perduos postą įpėdiniui, kad ir koks artimas bendražygis jis būtų. Daugeliui netikėtai tokiu įpėdiniu buvo paskelbtas Dmitrijus Medvedevas. Prezidentas išeina pasilikdamas – premjero rankose laikydamas pagrindinius valstybės valdymo svertus. Kai kurie tų svertų buvo įsteigti jam paliekant Kremlių.
Pastaruoju metu V. Putinas pasauliui rodė, jog visiškai valdo Rusijos piliečių valią ir nuotaikas – jo siekiams, norams, planams buvo besąlygiškai pritariama. Šito pasiekta ne tik stiprinant valstybę, keliant žmonių gerovę, bet ir užgniaužiant žiniasklaidos laisvę, ribojant nevyriausybinių organizacijų veiklą, organizuojant parodomuosius vadinamųjų mokslininkų šnipų procesus. Žiaurus, kupinas patyčių Michailo Chodorkovskio nuteisimas ir „Jukos“ turto nusavinimo procesas Rusijos verslininkams parodė, kas yra tikrasis jų turto šeimininkas ir kam jie turi besąlygiškai paklusti. Naujojo prezidento rinkimai buvo eilinis V. Putino sumanymą patvirtinantis referendumas, kuriam jau nebesivarginta kurti brangių demokratinių dekoracijų.
Dabartinis valdžios duetas – pradedantis prezidentas ir pasaulinę šlovę bei rusų pasitikėjimą pelnęs premjeras – naujas reiškinys vienvaldystę išpažįstančios Rusijos istorijoje. A. a. Borisas Jelcinas, paskyręs V. Putiną savo įpėdiniu, pasitraukė iš aktyvios politikos, o V. Putinas pasitraukdamas išlieka galingesnis nei anksčiau. Tad galima nujausti, jog D. Medvedevui skiriamas tam tikras konkretus vaidmuo kuriam laikui pridengti ir palaikyti V. Putino plėtotą santykių su Jungtinėmis Valstijomis, Europos Sąjunga ir kaimyninėmis šalimis politiką. Galima sakyti ir taip – D. Medvedevas turi padėti išsaugoti V. Putino sukauptą politinę galią, nes ta galia nebuvo perduota kartu su postu.
Veikiant naujam prezidentui V. Putino politinis kursas Vakarų ir kaimyninių šalių atžvilgiu gali būt net veiksmingiau įgyvendinamas, kadangi Vakarų šalims bus sunku susigaudyti, kas yra vienos ar kitos politinės „operacijos“ iniciatorius. Vakarų šalys pernelyg linkusios aiškintis motyvus, tikruosius interesus, todėl valdžios centro „padalijimas“, skatinantis įvairių šalių lyderių nuomonių įvairovę dėl vienokių ar kitokių Rusijos keliamų grėsmių, vers atidėlioti galimus atsakus į tas grėsmes, tad menkins politinių atsakų veiksmingumą. O juk Rusija parodė, kad sugeba panaudoti ir energetinio, ir karinio šantažo politikos priemones.
Tačiau aiškus ir kitas dalykas – pats Rusijos prezidento postas suteikia nemenkos galios ir skatina ją didinti savarankiška veikla. Todėl neišvengiama vienokia ar kitokia dviejų lyderių trintis. Nesvarbu, kada pasirodys pirmieji trinties ženklai – po metų ar pusantrų. Juolab kad nesusikalbėjimą skatins ir dėl viršenybės kovojančios lyderių komandos. V. Putinas savo rankose išlaiko ne tik valdžios svertus, bet ir galimybę bet kada visai šaliai pasakyti, esą dabartinis prezidentas nepateisinęs jam parodyto pasitikėjimo arba neparodęs tokioms pareigoms reikalingų būdo bruožų, tad susiklosčiusios aplinkybės verčiančios premjerą grįžti į Kremlių. Neabejotina, kad ir Dūma, ir didžioji Rusijos piliečių dalis nuoširdžiai pritartų tokiam sugrįžimui.
Iš išorės Rusijos politika kiek pasikeis jau vien dėl to, kad politikoje daug lemia asmeninės lyderių savybės. D. Medvedevas sukaupė kitokią gyvenimo patirtį, jis nėra „šlovingųjų“ organų auklėtinis. Jo retorika gali būti minkštesnė. Tačiau kad ir ką D. Medvedevas norėtų sakyti bei daryti, jam reikės stengtis būti tokiam pat „kietam“, kaip V. Putinas, kad rusai neimtų vadinti jį „slabak“. Juolab kieno nors paskatinta žiniasklaida. Tad esminė Rusijos politinė nuostata „stiprėti ir gąsdinti“ neturėtų keistis. Tokia nuostata atitinka daugumos Rusijos gyventojų mentalitetą – Rusiją, vadinasi, ir jos gyventojus pasaulis turi gerbti, o gerbia tada, kai jos bijo. V. Putino vykdyta autoritarinės valdžios įtvirtinimo ir karinio Rusijos stiprinimo politika padėjo sutelkti Rusijos visuomenę, kuri patyrė, sakytume, egzistencinį valstybės suirimo išgąstį. Atitolinęs šį pavojų V. Putinas pelnė ir Rusijos gelbėtojo aureolę.
Gąsdinimo, o prireikus ir nestabilumo kurstymo politika naudinga Rusijai ekonominiu požiūriu. Panaudodama energetinio vėzdo politiką ir palaikydama nestabilumą tam tikruose pasaulio regionuose Rusija padeda kelti naftos kainas. O juk jos ekonomika grindžiama naftos ir dujų eksportu, tad naftos kainų kilimas jai pats naudingiausias dalykas. Bent jau šiuo metu. Tiesa, kol kas Rusija niekaip nesugebėjo modernizuoti savo ekonomikos nei perginkluoti armijos, tačiau pinigų tvanas padeda maldyti politinio elito godulį ir socialines problemas. Naftos kainų aspektą galima įžvelgti ir Rusijos politikoje Gruzijos atžvilgiu. Dera prisiminti, jog per Gruziją eina svarbus Vakarų pasauliui naftotiekis Baku—Džeichanas. Didžiosios šalys verčiamos nerimauti – kas nutiktų tai svarbiai magistralei įvykus kad ir nedideliam kariniam konfliktui. Įvairūs to nerimo pavidalai spaudžia ir Gruzijos valdžią. Tokios politikos bent jau artimiausiu metu Rusija nekeis. Kaip ir įprastos retorikos – agresyvumu kaltinamos silpnesnės, nuo Rusijos okupacijos skaudžiai nukentėjusios šalys.
Abchazijos korta teikia didžiulių galimybių palaikyti įtampą visame regione. Rusija savo planams Gruzijos atžvilgiu padėjo rimtą pamatą tada, kai pasauliui „netekus žado“ suteikė pilietybę visiems gruzinus išvijusiems Abchazijos gyventojams. Dabar jau galima savo piliečius ginti visomis priemonėmis ir savo šalies žmones įtikinėti nesutaikstomu Gruzijos valdžios agresyvumu. Beje, sociologinių apklausų duomenys rodo, jog šiuo metu rusai priešiškiausiomis valstybėmis laiko Jungtines Valstijas ir Gruziją. Prisiminkime, prieš kurį laiką priešiškiausia buvo laikoma Estija. Priešo vaizdinys kuriamas greitai ir diegiamas veiksmingai. Tokia visuomenės nuomonė yra nelyg leidimas valdžiai žvanginti ginklais, o prireikus – silpnesnius ir „pamokyti“.
V. Putinas savo stipraus prezidento įvaizdį pradėjo kurti karu Čečėnijoje, o užbaigia atgaivintu kariniu sunkiosios ginkluotės paradu Raudonojoje aikštėje, pažymint pergalės Didžiajame Tėvynės kare dieną. D. Medvedevas savo kadenciją pradeda paradu Raudonojoje aikštėje ir V. Putino sukurtu įtampos židiniu santykiuose su Gruzija dėl Abchazijos ir Pietų Osetijos. Tas židinys viešumoje vis labiau įgauna karinės retorikos bruožų. Rusija visomis priemonėmis stengsis, kad NATO neįkeltų kojos į Kaukazą, tad D. Medvedevas, norės jis to ar nenorės, gali būt priverstas parodyti, koks jis „kietas“.
