Konstatavus smegenų mirtį žmogus gali suteikti šansą pagyti ir toliau gyventi net iki 7–8 asmenų.
Vis tik Santaros klinikų Regiono donorystės paslaugų koordinavimo poskyrio gydytoja anesteziologė-reanimatologė Indrė Lapinskienė konstatavo, kad situacija Lietuvoje kalbantis dėl donorystės su artimaisiais šiandien yra sudėtinga.
„Turime apie 40 proc. tų, kurie atsisako, tai – labai didelis skaičius. Palyginimui – Ispanijoje, į kurią norime lygiuotis ir kuri lyderiauja donorystės klausimais, ten artimųjų atsisakymas neviršija 15 proc.
Tai mūsų kaip komandos tikslas ne tik kalbėti su artimaisiais, apskritai kalbėti apie donorystę – ir su medicinos personalu, ir tiesiog žmonėmis, kuriuos kasdien sutinkame ir kurie nėra medikai“, – kalbėjo ji nuotolinės ligoninės konferencijos metu.
Gerbiamas kiekvienas sprendimas
Tiesa, gydytoja pastebėjo, kad bendra situacija kiek keičiasi į gerąją pusę.
„Dažniausiai jaunesnės kartos žmonės tikrai būna girdėję apie organų donorystę, jiems nereikia taip detaliai aiškinti, kas tai yra, kaip toliau vyksta procesas, kas įvyksta, jei jie nesutinka. Neretai būna džiugių atvejų, kai patys artimieji pradeda šį pokalbį dar neišgirdę klausimo.
Aišku, tikrai būna pokalbių, kur artimiesiems vien išgirdus klausimą suprantame, kad bus „ne“. Ir tas „ne“ būna pakankamai gynybiškas ir nedraugiškas, bet tokių atvejų būna retai. Tad situacija gerėja“, – pasidžiaugė gydytoja.
Be to, ji patikino, kad bet koks artimųjų sprendimas gerbiamas ir niekas jų nesivaiko koridoriumi verčiant persigalvoti.
„Gerbiamas bet koks artimųjų sprendimas – tikrai nebėgame paskui ir neprašome priimti „teisingą“ sprendimą, tai jų apsisprendimo teisė ir laisvė, mes tik paaiškiname situaciją“, – pridūrė I. Lapinskienė.
Galbūt geriausias sprendimas gyvenime
Jai antrino ir klinikų Anesteziologijos, intensyvios terapijos ir skausmo gydymo centro vadovas doc. Mindaugas Šerpytis.
„Manau, kad teisingas sprendimas yra toks, kokį prima artimieji. Nes jie turės su tuo sprendimu gyventi savo likusį gyvenimą. (...) Gydantys gydytojai irgi pasako, kad jiems labai skausmingas būna pokalbis apie organų donorystę, nes jie ilgą laiką kovojo už pacientą, kartu su artimaisiais ir liga paėmė viršų.
Bet visada sakau – artimasis labai retai pats pradės apie tai pokalbį. Tai jei mes nepradedame to pokalbio, atimame iš žmogaus galimybę padaryti dar kažką gero, tikriausiai geriausią darbą, kokį galima padaryti. Ir tikriausiai artimiesiems gyventi būna daug lengviau, daugelis iš jų patiria palengvėjimą žinodami, kad kažkur vaikšto žmogus su išgelbėta gyvybe“, – pasakojo jis.
Kada nustatoma smegenų mirtis?
Donorystė ir transplantacijos procesas neišvengiamai visąlaik turi du krantus – liūdesį ir džiaugsmą, nes jei vieno žmogaus kelionė baigiasi, kitam suteikiamas šansas ją pratęsti.
Plačiau papasakojusi, kas kada žmogus tampa potencialiu donoru gydytoja I. Lapinskienė paaiškino, kad tokiu asmuo tampa, kai po pirmo smegenų mirties konsiliumo jis atitinka 7 klinikinius smegenų mirties kriterijus.
„Jie yra apibrėžiami Lietuvos įstatymu ir juos nustato gydytojų komanda. Smegenų mirtis yra būsena, kai absoliučiai nutrūksta smegenų kraujotaka visose kraujagyslėse, kurios maitina galvos smegenų audinius ir pagal mūsų įstatymus (ir viso pasaulio įstatymus), jei galvos smegenys miršta, toks žmogus laikomas mirusiu“, – aiškino ji.
Toliau jau seka kitas etapas – pokalbis su artimaisiais, transplantologų komandos vertinimas, ar yra indikacijos, kontraindikacijos.
„Ir jei sutiko artimieji, nebuvo kontraindikacijų, potencialus donoras gali padovanoti organus. Efektyvus donoras yra tas, kurio organai galėjo būti transplantuoti ir persodinti kitam. Tai potencialių donorų turime tris kartus daugiau, efektyvių gerokai mažiau ir tai dar didžiulė darbo niša, ką turime padaryti, kad tuos skaičius vienas prie kito priartintume“, – pastebėjo M. Šerpytis.
Vienam – eilinė darbo diena, kitam – pati sunkiausia gyvenime
Paklausta, kas yra sunkiausia kalbantis su mirusiųjų artimaisiais, I. Lapinskienė neslėpė, kad emocinis krūvis neišvengiamai visiems tenka didžiulis.
„Emocinis krūvis yra labai didelis ir jį jaučia visi komandos nariai, kurie tuo metu yra kambaryje bendraujant su artimaisiais. Padeda tas supratimas, kad mums tai, kaip bebūtų, yra darbo diena, o tam žmogui, kuris sėdi priešais mus, tikriausiai yra sunkiausia diena gyvenime.
Tai tu negali savęs gailėti ir sakyti, kad tau yra per sunku bendrauti, tiesiog turi būti empatiškas, turėti aukštą emocinį intelektą. Galiu pasidžiaugti, kad mūsų komanda juo pasižymi ir tikėti, būti tiesiog žmogišku“, – kalbėjo gydytoja.
Ji pasakojo, kad pokalbyje su artimaisiais dažniausiai dalyvauja ir gydantis gydytojas, kuris artimuosius jau pažįsta.
„Su juo jie keliavo per visą sudėtingą ligos procesą ir jis papasakoja apie pačią ligą, kodėl įvyko mirtis, kaip jie stengėsi padėti, kodėl, deja, nepavyko ir kaip buvo prieita tokios diagnozės.
Mes, donorystės koordinatoriai, prisijungiame kalbėdami tik apie donorystę ir kai atsakome visus klausimus, nes pirmas tikslas yra paaiškinti, kas yra ta donorystė, manau, tai padeda ir tam tikrais atvejais suteikia žmonėms viltį.
Jie suvokia, kad jų artimas žmogus, kurio neteko, ne tik padeda kitam, bet tam tikra prasme gali ir gyventi kituose žmonėse. Tas vilties suteikimas, tikime, kad šiek tiek gydo. Aišku, artimojo skausmas išlieka ir yra labai stiprus, bet kiek esam kalbėję ir per viešus renginius su artimaisiais, kurie yra paaukoję mirusių žmonių organus, jie sako, kad po sutikimo pasijautė geriau“, – konstatavo I. Lapinskienė.
Svarbiausias atlygis – ne piniginis
Gydytojai neslėpė, kad dirbantieji organų donorystė srityje yra idėjiniai entuziastai.
„Kai matai rezultatus, donorų skaičiai auga kaip ant mielių, atsiranda džiaugsmas dėl to, ką darai, ir šis džiaugsmas yra vienas stipriausių atlygių, kuris apskritai skatina daug ką daryti gyvenime“, – pastebėjo M. Šerpytis.
Kartu jis pasidalino iliustratyvia istorija apie vieną pacientę, kuri vienoje laidoje pasakojo apie baimę sergančiam žmogui išgerti vandens.
„Gal niekad nesusimąstai, kad vanduo gyvybės šaltinis, o jiems tai gali būti mirtinas lašas. Kad taip nebūtų, turi nuo savęs pridėti kažką daugiau. Ir ne pinigai yra atlygis, o džiaugsmas pamatyti išgyvenusį pacientą ar pacientą, kuris džiaugiasi, kad renkasi šlapimas į maišelį.
Apie tai niekada nesusimąstome, kad jam yra toks džiaugsmas matyti, kad skiria šlapimą ir nebereikės bijoti atsigerti vandens ir skaičiuoti gurkšnius, kiek per dieną jų gali išgerti. Tas visą komandą turbūt ir veža. Visi jauni žmonės tyra entuziastai, tik reikia sudaryti jiems sąlygas“, – kalbėjo gydytojas.
Pasak I. Lapinskienės, sėkminga diena darbe, kai artimuosius pavyksta įtikinti dėl donorystės, būna ne šiaip sėkminga diena.
„Žmonėms, kurių šiuo metu Lietuvoje yra 500, kurie laukia to skambučio, jie galbūt gavo organą ir galės gyventi visavertį gyvenimą, jiems tai yra geriausia diena gyvenime šiuo momentu. Kai supranti, kad pasisekė įtikinti šeimą, kuri sutiko paaukoti, donorystės procesas įvyko sėkmingai, recipientas gavo organą ir galės gyventi visavertį gyvenimą, tai yra kažkas tokio“, – pastebėjo ji.