Žiniasklaidos virtuozo ispaniški įspūdžiai: buliai, siesta, fiesta ir keli nepaprastai naudingi patarimai keliaujantiems naujokams.
Jie pakelėse visur - kelių metrų aukščio skydai, vaizduojantys bulių siluetus. Gana greitai pradedi pamažu suprasti kodėl, kai valdžia dėl galimos kempinligės uždraudžia valgyti koridoje nukautus bulius, prasideda koridos, kaip čia pasakius, “darbuotojų” streikai.
Koridos streikas šalyje, kur kelių tūkstančių gyventojų kaimelis turi kelias bažnyčias ir būtinai - kovų areną, reikalas rimtas. Dar rimti reikalai yra siesta ir fiesta. Paprastai būtent šia tvarka. Parduotuvės nepraneša savo darbo valandų, nes šios priklauso nuo karščio. Langai uždangstyti, virš gatvių ištemptos didžiulės paklodės. Trečią valandą dienos miestai tušti, slankioja tik nuo karščio ir kelių pamatytų itin prašmatnių altorių apduję turistai. Į pavakarę - devintą, dešimtą, vienuoliktą - gatvės pradeda priminti Sąjūdžio pradžios Vingio parko mitingus, sukryžmintus su Naujųjų metų sutikimu Rotušės aikštėje. Ketvirtą valandą ryto - kamščiai gatvėse. Fiesta užkabina ir gatvių elgetas. Jie nebesivargina prašyti pinigų. Tiesiog šalia jo tysančio stovi plastmasinis indas - norėsi, įmesi. Nenorėsi - kumštyje sugniaužtoje alaus skardinėje dar kažkas galbūt yra.
Ilsėtis kelionėje galima dviem būdais. Taip, kad nuvargtum nuo lakstymo po gatves, muziejus ir katedras, kad įspūdžiai visiškai susipainiotų ir dienos atrodytų kaip vienas ilgas paradokumentinis filmas (“Kuriame mieste buvo maža aikštė su baltais balandžiais?”). Galima ilsėtis ir taip, kad nuvargtum nuo tysojimo iki pažaliavimo akyse įkaitusiuose paplūdimiuose ir siautėjimo diskotekose. Mes, matyt, jau per seni antrajam būdui. Kaip Dante sakė, gyvenimo nueita pusė kelio, be to, didžiojoje dalyje tos pirmosios pusės įspūdžių galėjai pasirinkti nebent iš Kalugos. Todėl ir renkamės antrą būdą, todėl ir žiūrime pro autobuso langą į kilometrų kilometrus alyvmedžių, kuriuos kartais pakeičia saulėgrąžos, o iš Andalūzijos pasukus į Kastiliją alyvmedžius iš peizažo pamažu išstumia vynuogės ir javai.
Ispanijos televizijoje populiariausios reklamos - kondicionierių ir šaldytuvų. Šią vasarą mes ir Lietuvoj suprastume kodėl. Nuobodžiausia televizijos laida vasara - orų prognozė: visur saulutės. Kažkodėl prisimenu, kad per radiją perduotas kodas pradėti pilietinį karą buvo “virš visos Ispanijos giedras dangus”. Anoks čia kodas - kiekvieną dieną galima tą patį sakyti.
Va, dėl to karščio žmonės tuokiasi devintą valandą vakaro, dėl jo pietauti eina irgi panašiomis valandomis - su visais, kad ir mažiausiais vaikais. Pietaujama ilgai, su pakalbėjimais, paūturiavimais, patylėjimais. Jeigu neįsikūrėte turistų apspistose vietose, tai aštuonkojis andalūziškai - tūkstantis aštuoni šimtai pesetų (ne visai tiksli, bet patogiausia formulė gauti kainą litais: nubraukti du nulius ir padauginti iš dviejų), paelja (toks ispaniškas plovas) - tūkstantis pesetų, dar alaus (mažo ar didelio, nesvarbu - kokią taurę randa, į tokią įpila) - nuo 150 iki 300 pesetų. Geriau valgyti visokius iš jūros ištrauktus gyvius - jie pigesni, be to, Vilniuje jų retai aptiksi. Baras yra geras tas, kuris ne turistinis - ten ir pigiau, ir žmonių įdomesnių pamatysi. Atskirti jį nesunku - ant grindų nuorūkų, servetėlių ir krevečių liekanų krūvos, ant stalų peleninių nė staltiesių nėra.
Nepamirškite suvenyrų - kuris nors pažįstamas jums būtinai lieps nupirkti vėduoklę (pati prasčiausia - 150 pesetų, prašmatnios gali kainuoti 15 000 ir daugiau) arba kastanječių (po šešis šimtus pesetų galima nusipirkti visai padorių, instrukcija prie jų kainuos dar 100). Geros kelionės.
