2024 m. geriausi Lietuvos krepšinio klubai mini ir skambių pergalių jubiliejus – nuo „Žalgirio“ triumfo Eurolygoje praėjo jau 25-eri metai, nuo „Ryto“ triumfo Europos taurėje – 15 metų. Šie metai ypatingi ir trečiajam pagal dydį Lietuvos miestui – Klaipėdai.
2013–2014 m. „Neptūnas“ pirmą kartą klubo istorijoje sugebėjo patekti į Lietuvos krepšinio lygos (LKL) finalą. Tuometinė patekimo į Eurolygą tvarka ir šūsnis sutapusių aplinkybių lėmė istorinį įvykį – „Neptūnas“ tapo vos trečiuoju ir kol kas paskutiniu Lietuvos klubu, kuris buvo pakviestas varžytis geriausiame Senojo žemyno turnyre.
Eurolygoje 2014–2015 m. sezone klaipėdiečiai per 10 rungtynių iškovojo 4 pergales – nugalėjo Belgrado „Crvena Zvezda“, „Valencia“, Vitorijos „Laboral Kutxa“ (dabar – „Baskonia“), Stambulo „Galatasaray“ ir liko per žingsnį nuo „Top 16“ etapo.
Tuomet Eurolygos vykdymo sistema buvo kitokia nei dabar – pagal senąją tvarką turnyre varžėsi 24 klubai, kurie buvo padalinti į keturias grupes po šešis, o į kitą etapą patekdavo keturios stipriausios grupės komandos.
Tuometinis „Neptūnas“ gerokai viršijo krepšinio sirgalių lūkesčius, kadangi daugelis krepšinio specialistų Eurolygos kontekste klaipėdiečiams prognozavo „patrankų mėsos“ vaidmenį.
Šis pasiekimas atrodo dar didingesnis žinant faktą, kad Eurolygoje „Neptūno“ garbę gynė net 9 iš Klaipėdos krašto gimę krepšininkai – Martynas Mažeika, Mindaugas Girdžiūnas, Deividas Gailius, Simas Galdikas, Arnas Butkevičius, Donatas Zavackas, Valdas Vasylius, Raidas Nacius ir Laurynas Beliauskas. Komandą treniravo iš Klaipėdos apskrities (Darbėnų miestelio) kilęs Kazys Maksvytis.
Dar du tuometiniai „Neptūno“ krepšininkai – Vytautas Šarakauskas ir Justas Sinica – turi stiprių sąsajų su Klaipėda ir čia turi nekilnojamo turto. Sunku patikėti, bet Eurolygoje „Neptūnas“ vertėsi tik su dviem legionieriais – Mustafa Shakuru ir Keithu Bensonu.
Dabar, prabėgus dešimčiai metų, „Neptūno“ ar bet kurio kito Lietuvos klubo dalyvavimas Eurolygoje (neskaičiuojant „Žalgirio“) atrodo kaip tolima svajonė. Eurolyga tapo uždara lyga, į kurią galima patekti tik laimėjus Europos taurę ar sulaukus vardinio kvietimo.
Kitaip tariant, nebeliko sportinio principo, kai į Eurolygą buvo galima patekti per nacionalinius čempionatus. Per dešimt metų nuolatiniai Eurolygos dalyviai savo biudžeto karteles užsikėlė į naujas aukštumas, o tai lietuvių klubams taip pat nepalengvina situacijos.
Naujienų portalas tv3.lt pasikalbėjo su dabartiniu „Neptūno“ direktoriumi, ilgamečiu klubo krepšininku Martynu Mažeika, kuris sutiko pasidalinti dešimties metų prisiminimais apie jau istoriniais tapusius 2013–2014 ir 2014–2015 m. sezonus.
Pasak pašnekovo, „Neptūnas“ turi ambicijų sugrįžti į Eurolygos šeimą. Žaisdamas Europos taurėje „Neptūnas“ vėl turėtų bent teorinį šansą prasimušti į Eurolygą. Tiesa, čia pat M. Mažeika pabrėžia, kad bet koks dalyvavimas europiniame turnyre priklausys nuo to, ar tai „Neptūnui“ bus naudinga finansiškai.
2017 m. iš klubo veiklos pašalintas direktorius Osvaldas Kurauskas paliko milijonines skolas, kurios tempiasi iki pat šių dienų.
Dabar „Neptūnas“ LKL čempionate fiksuoja keturių pergalių iš eilės seriją ir kartu su Mažeikių klubu dalijasi 6–7 vietą.
Beje, šiame sezone Klaipėdos klubui jau pavyko po kartą nugalėti tiek „Žalgirį“, tiek „Rytą“.
Martynai, grįžkime dešimtmečiu atgal. 2013–2014 m. sezone „Neptūną“ treniruoja Kazys Maksvytis. Reguliariajame LKL sezone „Neptūnas“ (14/6) užima 3 vietą, į ketvirtą nustumdamas „Žalgirį“ (14/6). Ką prisimenate iš šio „procentų skaičiavimo“ sezono?
Tai buvo keistas sezonas. Man atrodo, kad tai buvo vienintelis sezonas, kai LKL skaičiavo laimėtų rungtynių procentą. Aišku, buvo labai keista, kad „Žalgiris“ liko ketvirtoje vietoje, o kitos komandos buvo aukščiau. Kaip matėme, mums patiems tai išėjo į naudą ir tai leido mums patekti į finalą ir, kaip paaiškėjo vėliau, į Eurolygą.
Ar esate permąstęs, kiek daug aplinkybių turėjo sukristi, kad „Neptūnas“ patektų į Eurolygą?
Ten sukrito labai daug. Kad ir tas Antano Kavaliausko metimas prieš „Žalgirį“. Užsienyje visi rezultatai taip pat sukrito dėkingai. Dar žaidžiant finalą, pas mus atėjo klubo vadovai ir pasakė, kad yra galimybė žaisti Eurolygoje. Iš pradžių tai buvo neįtikėtina žinia. Suvokimas, kad žaisime Eurolygoje buvo kažkas tokio.
Pusfinalio serijoje nugalėjote Prienų ekipą, kurį tą sezoną pateikė sensaciją laimėdama LKF taurę. Buvote vienas tos serijos herojų. Kokie prisiminimai iš šios serijos?
Pirmos ir antros serijos rungtynės buvo pakankamai įtemptos ir smagios žiūrovams, pačiai lygai. Kai paskutinėmis sekundėmis sprendžiasi kas pateks į lygos finalą, manau, tai yra krepšinio grožis. Aišku, mes neturėjome jokių kitų minčių, kaip tik žaisti finale.
Tą sezoną „Neptūno“ marškinėlius vilkėjo ir dabartinis „Žalgirio“ kapitonas Edgaras Ulanovas. Kokia buvo jo įtaka?
Be jokios abejonės, jis buvo dar jaunas žaidėjas, dar bandantis įsižaisti. Antroje sezono pusėje jis buvo vienas iš komandos ramsčių. Vienareikšmiškai – tai buvo didelis jo nuopelnas, kad mes patekome į finalą ir ten pakankamai sėkmingai sukovojome su „Žalgiriu“ (seriją „Neptūnas“ pralaimėjo 2:4, – autoriaus pastaba).
Komandoje 2012–2014 m. žaidė Davidas McCLure‘as. Lietuva amerikiečiui buvo vienintelė šalis, kurioje jis krepšinį žaidė profesionaliai. Vėliau D. McCLure‘as tapo treneriu ir dirbo NBA organizacijose – „Spurs“, „Pacers“ ir „Grizzlies“. Koks žaidėjas ir žmogus jis buvo „Neptūne“?
Iki dabar su juo kontaktuoju. Turėjome su juo labai glaudų ryšį. Tai labai geras komandos draugas, su kuriuo labai daug laiko praleisdavome ir už aikštės ribų. Ne veltui ir dabar kontaktuojame, nes jis buvo tikrai netipiškas – nebijantis sunkaus darbo žaidėjas ir puikus žmogus.
Jam nebuvo svarbu kiekvienoje atakoje turėti kamuolį savo rankose, jis labai lengvai bendraujanti asmenybė, todėl į „Neptūną“ įsiliejo labai greitai. Jis buvo visiškai europinio tipažo žaidėjas. Aišku, jis yra Djuko universiteto absolventas, o tokio lygio universitetai krepšininkus išauklėja gerai (šypsosi).
Ar teko kalbėtis apie tai, kodėl jis taip anksti baigė žaisti profesionaliai?
Man atrodo, jį kamavo traumos ir tai buvo viena iš priežasčių. Neslėpsiu, jam labai dažnai reikėdavo vaistų, kad galėtų numalšinti skausmus ir normaliai funkcionuoti rungtynėse. Gal žmogus nuo to pavargo.
Gal su McCLure‘u konsultuojatės dėl potencialių „Neptūno“ žaidėjų?
Dar ne (juokiasi). Kai su juo bendravau paskutinį kartą, jis sakė, kad nori padaryti pauzę nuo aktyvaus treniravimo ir leistis į kelionę po Europos klubus. Gali būti, kad šią vasarą jis bus Klaipėdoje ir galėsime daugiau pabendrauti. Jūs irgi galėsite iš jo interviu paimti (šypsosi).
Kokia buvo 2014 m. vasara? Kaip klubas ruošėsi Eurolygai? Kas vyko kitaip nei anksčiau?
Sunku pasakyti. Aš, kaip žaidėjas, ruošiausi sezonui ir kaip visada nespjaudavau į sunkų darbą ir pasiruošimą sezonui. Man reikėjo susidėlioti su „Neptūnu“ savo kontrakto pratęsimą. Iš vadybinės pusės nelabai galiu ką pasakyti.
Aišku, su vadovybe visą laiką bendravome – dėl žaidėjų, trenerių. Pasakydavau savo nuomonę kaip kapitonas, bet visų pasiruošimo procesų nežinau.
Eurolygoje paneigėte specialistų prognozes – laimėjote 4 iš 5 rungtynių namų rungtynių. Iki kito etapo pritrūko vienos pergalės. Kaip dabar, prabėgus beveik dešimtmečiui, prisimenate tą sezoną?
Kiekvienam yra smagu pakeisti skeptikų nuomonę. Ypač, kai esi sportininkas. Kiekviena pergalė dėl to buvo tik saldesnė. Labai gerai atsimenu tas kalbas, kad būsim „patrankų mėsa“. Bet su kiekvienomis rungtynėmis tos nuomonės vis labiau keisdavosi. Aišku, tikslas buvo patekti į „Top 16“.
Kažkas paskaičiavo, kad kažkada „Lietuvos rytas“ į kitą etapą pateko su dviem pergalėmis, o mums neužteko keturių.
Yra kaip yra. Nepatekti buvo liūdna, bet garbingai atstovavome Klaipėdai, Lietuvai ir tuo turėtų būti patenkintas kiekvienas klaipėdietis.
Tai vienas iš unikalių įvykių, nes Eurolyginį „Neptūną“ sudarė net devyni iš Klaipėdos krašto kilę krepšininkai ir treneris K. Maksvytis.
Pavardėmis ta komanda nebuvo labai ryški, bet buvome labai komandiški, „sulipę“ ir treneriai mokėjo iš mūsų „išlaužti“ maksimumą. Dauguma žaidėjų buvo iš Klaipėdos krašto, todėl jeigu nebūtume kovoję, mūsų niekas nebūtų supratęs.
Man atrodo, kad mes Eurolygoje iš tikrųjų žaidėme virš savo galimybių. Turėjome stiprius charakterius, visiems buvo svarbiausia komandos gerovė – mus visus tas ir „vežė“ į priekį.
Norint patekti į kietą etapą, jums buvo būtina laimėti paskutines rungtynes su „Valencia“. Deja, Ispanijoje šansų neturėjote ir pralaimėjote 65:103. „Neptūnas“ namų ir išvykos rungtynėse apskritai atrodydavo kaip dvi skirtingos komandos. Kodėl skirtumas buvo toks ryškus?
Mums, deja, buvo žymiai sudėtingiau žaisti išvykose, o namuose žaisdavome virš savo galimybių. Nemeluosiu, kad Valensijoje buvo per didelis noras, tiesiog perdegėme, trūko šalto proto.
Jeigu būtume namuose įveikę Pirėjo „Olympiakos“ (graikų grandui buvo pralaimėta po pratęsimo, – autoriaus pastaba), su „Valencia“ būtume galėję visai nežaisti (juokiasi).
Vėliau klubas turėjo sėkmingų sezonų, kai pagirtinai žaidė Europos taurėje, LKL pusfinalio serijoje 3:2 nugalėdami „Rytą“ vėl patekote į finalą. Ar prisiminus 2016 m. seriją užverda kraujas?
Taip, 2014 m. LKL pusfinalio serija su Prienais ir patekimas į Eurolygą buvo istoriniai įvykiai „Neptūnui“. Bet 2016 m. pusfinalis su „Rytu“ Klaipėdai buvo vienas saldesnių. Buvo nugalėta tikrai aukštesnio lygio komanda. Ir tai buvo padaryta ne atskirose rungtynėse, o serijoje iki 3 pergalių. Tai buvo vienas įsimintiniausių karjeros epizodų.
Kiek svarbi toje serijoje buvo psichologinė kova, ypač tarp trenerių Dainiaus Adomaičio ir Tomo Pačėso?
Treneris D. Adomaitis labai daug davė „Neptūnui“. Tokio aukšto lygio treneriai geba panaudoti įvairių taktinių ir psichologinių gudrybių – užvedant savo žaidėjus ir „raminant“ priešininkų budrumą. Tai tikrai buvo faktorius.
Ar Danielis Ewingas yra geriausias visų laikų „Neptūno“ legionierius?
Turėčiau nepamiršti ir Jerai Granto, kuris mums atidavė ne vieną sezoną ir nebijojo sunkaus darbo vardan klubo gerovės.
Tokių atsidavusių ir aukštu lygiu krepšinį gebančių žaisti legionierių norėtų kiekvienas klubas.
Man žaidžiant „Neptūne“, D. Ewingas ir J. Grantas buvo labiausiai įsiminę legionieriai. Dabar bandau greitai galvoje prabėgti pro istoriją ir surasti dar vieną pavardę, bet labiausiai įstrigę šie du.
D. Ewingas šiuo metu dirba Los Andželo „Lakers“ klubo koledžų skautu. Galbūt palaikote ryšius?
Šią vasarą jis planuoja apsilankyti Klaipėdoje, todėl bus proga daugiau pabendrauti. Labai dėl jo džiaugiuosi – tai buvo labai aukšto lygio žaidėjas su geru krepšinio supratimu. Nebe reikalo jis dabar dirba „Lakers“ organizacijoje.
Ar įmanoma užsiauginti dar vieną sėkmingą klaipėdiečių kartą? Galbūt ji jau yra, tik ji išsibarsčiusi po pasaulį?
Be jokios abejonės, jeigu sugebėtume surinkti aukštame lygyje žaidžiančius Klaipėdos krašto krepšininkus, sudėtis galėtų nešti pergales – Tadas Sedekerskis, Artūras Gudaitis, Laurynas Beliauskas. Yra ir daugiau, kurie galėtų (šypsosi).
Ar gali būti, kad klubo dalyvavimas Eurolygoje ir Europos taurėje „Neptūnui“ sukūrė skolas, kurios tempiasi iki pat šios dienos?
Reikėtų klausti tuometinių vadovų, bet gali būti. Gal kažkokie neatsakingi veiksmai, dalyvavimas labai aukšto lygio turnyruose. Viskas susideda.
Kalbant apie jūsų vadovavimą „Neptūnui“, kiek jums padeda per karjerą sukauptos pažintys ir patirtis?
Esu buvęs įvairiosiose sąlygose ir žinau, kaip turėtų būti ir kaip neturėtų būti (šypsosi). Tikiuosi, kad sukauptos patirtis ir pažintys išėjo į naudą. Bet tai tik pradžia – dar yra labai daug ko mokytis ir ko sužinoti. Tas mane varo tik į priekį.
Ar, eidamas direktoriaus pareigas, jaučiatės savo rogėse ir čia matote savo ateitį?
Aš tiesiog labai džiaugiuosi, kad galiu prisidėti prie Klaipėdos krepšinio gerovės. Niekada neatsakydavau „Neptūnui“ kaip žaidėjas, neatsakau ir dabar.
Kiek pačiam lieka laiko sportui, laisvalaikiui, šeimai?
Sportui laiko rando, o dėl šeimos reiktų klausti žmonos (šypsosi). Krepšinyje ir būtent dabartinėse mano pareigose, darbas yra „24/7“. Būna visko.
Kartu su komanda vykstate į visas išvykos rungtynes...
Man patinka būti arti klubo, matyti visą sportinę situaciją – apsilankau ir treniruotėse, pakalbu su žaidėjais, treneriais. Manau, tai svarbu.
Ar treneris Georgios Vovaras gali būti tas treneris, su kuriuo prasideda tikrasis „Neptūno“ atgimimas?
Labai džiaugiuosi, kad mūsų nuomonės labai daug kur sutampa, kas liečia žaidimo braižą. Mūsų vizija labai panaši ir arba netgi vienoda. Pasirodo, dabartinis „Neptūnas“ moka ne tik pulti, bet ir gintis (šypsosi).
Turime dar daug ką nuveikti šiame sezone, bet kol kas, didelis procentas, kad sėkmingas bendradarbiavimas gali tęstis ateityje.
Ar „Neptūnas“ turi ambicijų sugrįžti į Eurolygos šeimą? Sakykime, bent jau į Europos taurę?
Neslėpsiu, tokių ambicijų tikrai yra. Jeigu mes neturėsime tokių planų, kam tada turėti tokią areną ir būti geram, patraukliam mieste? Jeigu klubas neturėtų tokių ambicijų, niekas mūsų nesuprastų.
Ar pajautėte, kad jūsų asmenybė, kaip ilgamečio klubo krepšininko, padeda atidaryti daugiau durų kalbantis su potencialiais „Neptūno“ partneriais?
Aš tiesiog pats mėgstu bendrauti. Ne tik telefonu – man svarbu susitikti, turėti kontaktą su žmonėmis, pasidalinti savo ir klubo vizija. Man atrodo, kad yra svarbu bendrauti ir susitikti su kuo daugiau žmonių.
„Neptūnas“ šiais metais švenčia savo 60-metį. Kaip planuojate paminėti šią datą?
Visas pagrindines šventes ir siurprizus planuojame 2024–2025 m. sezone ir tam tikrai atsakingai ruošiamės.
Visas LKL ir Eurolygos rungtynes jums patogiu metu galite stebėti „Go3“ televizijoje.