XXI amžiuje, post-moderniame pasaulyje istorija suvokiama bei interpretuojama įvairiai. Vieniems istorija tik skambi moralinė retorika, puošnūs vaizdiniai, palankūs istoriniai faktai ar įvykiai bei patrauklūs herojai. Kitiems – tam tikra įvykių seka ar faktų sankaupa, kurioje, nelyginant kokiame supermarkete galima pasirausti ir išsirinkti sau naudingą, patikusią spalvingą prekę: batų porą ar istorinį mitą. Treti istoriją linksta kanonizuoti ir žvelgia į ją nelyginant į savotiškas mišias, tiesos pažinimo pagrindą ar šaltinį. Dar kiti, kaip pavyzdžiui japonų kilmės amerikiečių politologas Frensis Fukujama – kalba apie istorijos pabaigą arba netgi yra linkę ją prakeikti ar visai užmiršti.
Nesigilinant į visų šių istoriografinių konceptų prieštaravimus, skirtybes bei prasminius niuansus, man regis, akivaizdūs ir svarbūs trys dalykai. Pirma, istorijos neįmanoma ignoruoti, nes jos humanistinė prigimtis didžiąja dalimi suponuoja mūsų kultūrinę, tautinę, politinę bei pilietinę tapatybę. Todėl įvairių istorinių datų, sukakčių paminėjimas yra būtinas formuojant valstybės atminties politiką. Antra, kaip rodo tūkstantmetė žmonijos patirtis, istorija moko tik tuos, kurie nori iš jos mokytis. Kitaip tariant, istorijos pažinimas nėra lengvas pasivaikščiojimas golfo pievele, o greičiau – valingas, kruopštus, sąžiningas ir sunkus darbas. Trečia, ne mažiau akivaizdu ir tai, jog XXI amžiuje vienareikšmis istorijos supratimas bei vertinimas iš principo yra nebeįmanomas. Globalizacijos iššūkius pergyvenantis pasaulis, tiksliau tariant, liberali, pliuralistinė Vakarų filosofinė mintis istoriją suvokia ne kaip kažkokią užšalusią galutinę tiesą ar juo labiau – nepaliaujamą progresą, bet greičiau kaip skirtingų amžių, dažnai ambivalentiškų įvykių, reiškinių bei kultūrų dialogą ar polilogą. Konkrečiau tariant, dabarties dialogą su praeitimi arba dar siauriai žvelgiant: istoriko dialogą su faktais, įvykiais bei reiškiniais.
Jeigu per tokią prizmę pažvelgsime į XX-ojo a. Lietuvos politinę istoriją, tai turėsime konstatuoti, jog lietuviška istorija mums ne tik kalba, bet ir mūsų klausia. Ir istorijos klausimai, toli gražu, ne visuomet būna parankūs, malonūs ar politiškai korektiški. Ir dažniausiai adresuoti ne tik istorikams, bet manau, ir nūdienos politiniam isteblišmentui, politinei tautai ir pilietinei visuomenei. Būtent tokiame istorijos suvokimo kontekste šiandien, minint Steigiamojo Seimo jubiliejinį devyniasdešimtmetį siūlau pažvelgti į jo priešistorę arba genezę, nuveiktus darbus, istorinę prasmę ir reikšmę.
Modernaus parlamentarizmo ir modernios lietuviškos demokratijos gimimas Lietuvoje XX a. pradžioje nėra lengvai ir vienareikšmiškai paaiškinamas reiškinys. Viena vertus, plačiąja vertybine-filosofine-ideologine arba teorine prasme šis reiškinys į Lietuvą neabejotinai atėjo iš liberalios Vakarų Europos tradicijos. Laisvės, lygybės, brolybės principai, demokratinės valstybės idėja, parlamentinio valdymo sistema bei valdžių atskyrimo principai Vakarų Europos politiniai minčiai buvo būdingi dar nuo XIX a. pradžios. Neabejotina, kad per mokslą, švietimą, spaudą, filosofinį mąstymą šios idėjos visą XIX a. palengva skverbėsi ir į Rusijos carizmo užrakintą Lietuvą, lietuvių politinę savimonę.
Kita vertus, akivaizdu, jog modernaus parlamentarizmo ir demokratijos praktikos lietuviai XX a. pradžioje sėmėsi iš tos pačios vėlyvosios Rusijos imperijos. Teigiamą poveikį modernaus lietuviško parlamentarizmo, lietuviškos demokratijos sampratai turėjo XIX a. pab. – XX a. pr. rusų liberaliosios pakraipos mąstytojai. Pirmiausia, konstitucinių-demokratų (kadetų) ideologai Peterburgo U-to prof. Sergejus Muromcevas ir geobiochemikas prof. Vladimiras Vernadskis. Modernios lietuviškos demokratijos ir modernaus parlamentarizmo genezę teigiamai stimuliavo ir 1905 m. spalio 17 d. caro Nikolajaus II Manifestas dėl visos Rusijos Dūmos sušaukimo. Lietuvos gyventojų dalyvavimas rinkimuose į 4 Rusijos Dūnas ir darbas jose buvo pirmos konkrečios demokratinės veiklos pamokos. I ir II Dūmose lietuviai turėjo po 7 atstovus, o III ir IV – Lietuvai atstovavo po 4 deputatus. Dirbdami Rusijos Dūmose universalios parlamentarizmo abėcėlės mokėsi Petras Leonas, Martynas Yčas, M. Januškevičius, Vladas Stašinskas, Andrius Bulota, Šimšonas Rozenbaumas ir kiti. Aktualiausi klausimai, kuriuos kėlė lietuvių parlamentarai Sankt-Peterburge buvo Lietuvos autonomija, miestų ir miestelių platesnė savivalda, švietimo bei žemės reformos reikalai.
Kiek užbėgdamas už akių pabrėšiu, kad jų įdirbis nenuėjo dykai. Pavyzdžiui advokatas, prof. Petras Leonas, nemažai ir šio įdirbio dėka 1920 m. pavasarį tapo Steigiamo Seimo Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininku. Politinėje veikloje nepriklausomybės metais aktyviai reiškėsi ir kiti buvę Dūmų nariai. Taigi galima pažymėti, jog darbas rusiškame parlamente – dūmose – pastebimai stimuliavo lietuvių politinę emancipaciją: gyventojus ir inteligentiją pratino prie demokratinės veiklos įgūdžių ir pradžiamokslio, skatino politinių srovių ir partijų formavimąsi, politinių tikslų ir uždavinių formulavimą, politinių programų kūrimą.
Analizuojant modernios lietuviškos demokratijos bei parlamentarizmo genezę nevalia pamiršti ir Didžiojo Vilniaus Seimo duotų pamokų. Nors formaliai juridiškai šis pirmapradis lietuviško demokratizmo institutas liko neįteisintas, tačiau jo istorinė reikšmė neabejotina:
a) tai buvo pirmas visuotinis modernus lietuvių atstovų suvažiavimas istorinėje sostinėje Vilniuje, kuris atgaivino ir lietuviško parlamento vardą – Seimas;
b) būtent Didžiojo Vilniaus Seimo metu gimė modernaus lietuviško parlamentarizmo pastovumo ir tęstinumo idėja – pradėta viešai kalbėti apie Steigiamojo Seimo sušaukimo reikalą ir būtinybę. Šią idėją tuomet labiausiai stimuliavo lietuviškoji socialdemokratija bei liberali, nors ir neįtakinga Demokratų partija;
c) charakteringa ir tai, jog 1905 m. rudenį J. Basanavičius Vilniuje sušaukė ne Lietuvos, bet lietuvių demokratinį suvažiavimą. Tai rodo, jog modernus lietuviškas parlamentarizmas jau savo įsčiose buvo orientuotas į etnopolitines vertybes ir tautinės, o ne daugiatautės-imperinės valstybės kūrimą/atkūrimą.
Tačiau svarbiausias, pagrindinis modernios lietuviškos demokratijos ir parlamentarizmo šaltinis neabejotinai yra 1918 m. vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktas. Būtent Vasario 16-osios Akte demokratija, laisvi rinkimai ir parlamento sušaukimas buvo įtvirtinti imperatyviai. Akte pasakyta, kad „Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu […] skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje”, pabrėžiant, jog galutinę valstybės organizaciją nustatys „kiek galima greičiau sušauktas steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas”.
Kartu būtina pastebėti, jog griežtai etnopolitiškai orientuota moderni lietuviška politinė mintis, lietuviška demokratija bei parlamentarizmas á priori suponavo ir rimtas problemas, nes į etnopolitines vertybes orientuota moderni lietuvybė egzistencinių atramų kartu ieškojo ir istorinėje valstybingumo tradicijoje, kuri nebuvo etnocentristinė. Taip, jau pačioje modernaus lietuviško parlamentarizmo bei demokratijos užuomazgoje, buvo įpinta dagtis konfliktui tarp būsimos Lietuvos valstybės titulinės nacijos – lietuvių ir istorinės Lietuvos, dualistinės Abiejų Tautų Respublikos antros nacijos – lenkų. Vėlesniais metais ši modernaus lietuviško parlamentarizmo ir demokratijos vidinė įtampa išsirutuliojo į atvirą, kruviną, tarptautinį konfliktą su atgimusia Lenkija.
Šiandien, nuo aptariamų įvykių prabėgus devyniasdešimčiai metų ir kiek atlėgus aistroms bei prašviesėjus protams, manau, jau galime kelti klausimą sau patiems: ar tik atsitiktinis chronologinis sutapimas yra tai, jog būtent Steigiamojo Seimo metais lietuvių–lenkų politinė priešprieša ir Lietuvos–Lenkijos valstybių karinis susidūrimas pasiekė apogėjų ir tapo skaudžia realybe?
1919 m. gale – 1920 m. pavasarį Lietuvos Respublikos vidaus ir tarptautinė padėtis kiek stabilizavosi. Paryžiaus taikos konferencijos metu Lietuvos valstybė gavo tarptautinį didžiųjų Europos valstybių ir kai kurių mažųjų pripažinimą de facto. Gavo šiokią tokia ekonominę-finansinę Vakarų šalių paramą. Kartu užmezgė ribotus diplomatinius santykius su Prancūzija, Didžiąja Britanija, Vokietija, Italija, Vatikanu, Švedija, Danija, Suomija. Iš esmės tuo pačiu metu, 1919 pavasarį–vasaros pradžioje galutinai buvo pašalinta vokiečių okupacinės valdžios našta ir pavojus. Kiek vėliau, Lietuvai sumažėjo ir rusiškojo bolševizmo grėsmė, nes 1919 m. rudens pradžioje Raudonoji armija buvo išstumta iš šalies teritorijos. O rudens pabaigoje Lietuvoje sumuštos bei išgrūstos lauk ir bermontininkų pajėgos.
Tuo pačiu metu palengva, iš lėto, prisilaikant Lietuvos Valstybės Tarybos priimtos laikinosios Konstitucijos, buvo normalizuojama ir situacija šalies viduje. Valstybės Tarybos posėdžiai vyko reguliariai. Efektingai dirbo prezidento institutas. Nors vyriausybės keitėsi gana dažnai (nuo 1918 lapkričio ligi 1920 gegužės pasikeitė 5 Kabinetai: A.Voldemaro, M.Sleževičiaus, Pr.Dovydaičio, M. Sleževičiaus, E. Galvanausko), tačiau valstybinės institucijos jau dirbo pakankamai ritmingai ir efektyviai. Vyriausybė kontroliavo didžiąją dalį šalies teritorijos ir sienų. Funkcionavo teismų ir policijos sistema, kariuomenė, pagrindinės ministerijos ir nemažai departamentų. Daugelyje miestų ir miestelių įvyko savivaldos rinkimai ir buvo suformuota legitimyvi valdžia vietose. Pavyko normalizuoti maisto tiekimą didesniems miestams. Pradėtas nuosekliau organizuoti ir plėsti švietimo bei medicinos įstaigų tinklas. Žengti pirmi žingsniai žemės reformos link.
Tiesa, didžioji dalis bežemių ir mažažemių vis dėlto nebuvo patenkinti jų manymu pernelyg lėtais ir nepakankamai radikaliais valdžios tempais plėtojant žemės reformą. Šį nepasitenkinimą ypatingai stimuliavo iš Rusijos į Lietuvą plintanti komunistinė ideologija bei bolševikinė propaganda, kuri dažnai skverbėsi kartu su į Kauną grįžtančiais karo pabėgėlių ešelonais. Komunistinėmis idėjomis tuomet buvo užsikrėtusi žymi visuomenės dalis: darbininkai, valstiečiai, net inteligentai. Dalis jų naiviai vylėsi, jog Lietuvoje įsitvirtinus bolševikų valdžiai žemės reforma būtų spartesnė ir jų socialiniai poreikiai būtų patenkinti greičiai. Visa tai, žinoma, visuomenėje kėlė tam tikrą politinę įtampą ir vertė valdžią griežtai, dažnai net policinėmis priemonėmis, kontroliuoti situaciją krašte.
Vis dėlto, galima konstatuoti, jog 1919 m. gale – 1920 m. pradžioje Lietuvos valstybė tiek sustipėjo, kad tapo pajėgi realizuoti Vasario 16-osios juridinį imperatyvą ir surengti pirmus, laisvus, slaptus, visuotinius, tiesioginius rinkimus į Steigiamąjį Seimą. Pakeliui būtina pažymėti, jog kuo greitesnių Steigiamojo Seimo rinkimų Lietuvoje reikalavo pirmiausia kairiosios jėgos: socialdemokratai, socialistai liaudininkai ir Valstiečių Sąjunga, kurie realios valdžios vyriausybėse neturėjo ir dėl to nebuvo patenkinti susiklosčiusia politine padėtimi. Kiek nuosaikiau – krikščioniškoji demokratija. Tautos pažanga, kuri dominavo ikiseiminės Lietuvos valdžioje ir kurios pagrindą sudarė labiau dešiniųjų pažiūrų inteligentija, dėl gana suprantamų priežasčių, nebuvo linkusi skubinti Steigiamojo Seimo rinkimų datos.
Vis dėlto raginamas ar netgi spaudžiamas opozicijos, prezidentas Antanas Smetona 1920 m. sausio 12 d. priėmė sprendimą rinkimus į Steigiamąjį Seimą organizuoti tų pačių metų balandžio 14–15 d.d.. Tai buvo pirma ir neabejotina opozicijos pergalė. Sakyčiau, politinės iniciatyvos pergalė. Kai kurie duomenys laidžia teigti, jog opozicija kiek jautriau nei valdantieji jautė visuomenės lūkesčių pulsą ir stengėsi eiti jiems įkandin. Nesileisdamas į Steigiamojo Seimo rinkiminės kampanijos detales konstatuosiu, kad ši kampanija vyko gana aštriai, kibiai, nevengiant radikalios, oponentų atžvilgiu iššaukiančios retorikos, ultra-demokratinių idėjų, populizmo, demagogijos ir net įžeidimų. Taip konkuravo partijos, jų ideologijos, programinės nuostatos ir asmenybės.
Kita vertus, Steigiamojo Seimo rinkimai Lietuvoje vyko maksimaliai demokratiškai. Juose lygiomis teisėmis su vyrais dalyvavo ir moterys. Tai nebuvo visai įprastas reiškinys to meto Europoje. Pavyzdžiui tokioje senos demokratijos šalyje kaip Anglija moterys rinkimų teisę tik 1918 m., Švedijoje – 1919 m., JAV – 1920 m., o Prancūzijoje moterys lygią su vyrais balsavimo teisę gavo tik po Antrojo pasaulinio karo.
Steigiamojo Seimo rinkimai įvyko pakiliai ir buvo masiniai. Juose dalyvavo per 90% rinkėjų (682,291 asmuo). Tai absoliutus rinkėjų aktyvumo rekordas ligi šiol. Žinia, tokį masiškumą labiausiai suponavo rinkėjų milžiniški socialiniai lūkesčiai, kuriuos vėliau patenkinti tam pačiam Seimui sekėsi išties nelengvai. Kokias didžiules viltis lietuviai ir Lietuva siejo su pirmu demokratiškai išrinktu šalies parlamentu puikiai rodo ir tūkstančiai eilinių piliečių laiškų, kurie su įvairiais siūlymais, iniciatyvomis, patarimais, sveikinimais pradėjo plūsti į Seimo kanceliariją bei kitas valstybės institucijas iškart po Steigiamojo Seimo sušaukimo.
Sėkmingai įvykę Steigiamojo Seimo rinkimai suvaidino savotišką emocinio šliuzo vaidmenį, kuris išleido visuomenėje susikaupusią socialinę-politinę įtampą ir tokiu būdu kuriam laikui padėjo stabilizuoti situaciją šalies viduje. Kartu būtina pažymėti, jog šie rinkimai pastebimai pakėlė ir Lietuvos tarptautinį prestižą. Jeigu ligi Steigiamojo Seimo rinkimų Lietuvos valdžiai užsienyje kai kada priekaištauta, jog ji yra tik Vokietijos statytinė, savotiškas Berlyno politinis kūrinys, tai po lietuvių demokratinės valios pareiškimo ir Steigiamo Seimo išrinkimo, tokie priekaištai neteko pamato ir iš esmės baigėsi.
Pirmus Lietuvoje demokratinius rinkimus į Steigiamąjį Seimą laimėjo krikščioniškosios demokratijos blokas (LKDP-ŪS-DF), kuris laimėjo 52,7% rinkėjų balsų ir gavo 59 vietas parlamente iš 112 vietų. Socialistai liaudininkai ir Valstiečių Sąjunga surinkusi 26% rinkėjų balsų iškovojo 29 vietas, socialdemokratai – laimėjo 12% rinkėjų pasitikėjimą ir gavo 13 vietų. Net 11 vietų Steigiamajame Seime iškovojo tautinės mažumos: žydai –7; lenkai –3, vokiečiai –1. Buvusi valdžios partija Tautos Pažanga šiuose rinkimuose sugebėjo laimėti tik 1,7% rinkėjų pasitikėjimą ir į parlamentą nepateko. Absoliuti Steigiamojo Seimo narių dauguma buvo jauni žmonės – jų amžiaus vidurkis siekė tik 24–30 metų. Ši ypatybė nemažai lėmė, kad ne vienas Steigiamojo Seimo sprendimas buvo gana radikalus, kiek romantiškas ar jaunatviškai maksimalistinis. Į Seimą buvo išrinktos ir 8 moterys: 6 priklausė LKDP blokui, o 2 – kairiajam Valstiečių liaudininkų blokui. Žvelgiant etnografiškai, daugiausia deputatų išrinkta iš Aukštaitijos –apie 36 %, iš Suvalkijos apie 33%, iš Žemaitijos apie – 31%.
Vilniuje, Vilniaus krašte ir Dzūkijoje, kur šeimininkavo lenkų valdžia rinkimai nevyko. Nevyko jie ir Klaipėdos krašte, kuris tuomet Lietuvai dar nepriklausė ir buvo administruojamas Antantės valstybių specialios valdžios.
Būtent tokius Steigiamojo Seimo rinkimų rezultatus daugiausia nulėmė tuometinė Lietuvos gyventojų socialinė, kultūrinė ir konfesinė struktūra bei jų lūkesčiai. Per 80 % šalies gyventojų buvo lietuviai katalikai. Daugumai jų katalikų bažnyčia buvo neginčytinas autoritetas ne tik sielovadoje, bet ir pasaulietiniuose reikaluose. Apie 90% Lietuvos gyventojų, pirmiausia lietuvių tuomet gyveno kaime ir vertėsi žemės ūkiu. Valstiečių ūkio vidurkis Lietuvoje sudarė apie 15 ha. Palyginimui galima nurodyti, kad pavyzdžiui Latvijoje vidurkis buvo 21 ha, o Estijoje net 30 ha. Smulkūs ūkininkai Lietuvoje sudarė apie 65% visų ūkių, o kaimo proletarai net apie 25%. Todėl nenuostabu, jog rinkimus į Steigiamąjį Seimą laimėjo partijos, kurias rėmė bažnyčia, kurios agitavo už nacionalizmą ir žadėjo radikalią žemės reformą. Trumpai tariant, žadėjo savotišką nacionalinį bolševizmą.
Steigiamasis Seimas buvo sušautas 1920 m. gegužės 15 d. – ir su kelių mėnesių pertrauka gen. Lucjano Żeligowskio invazijos į Lietuvą metu, kurios metu veikė vadinamasis Mažasis Seimas iš 7 narių – dirbo ligi pat 1922 m. spalio pradžios. Per 2,5 metų laikotarpį pirmasis lietuviškas parlamentas nuveikė išties daug: priėmė pagrindinį šalies įstatymą demokratinę, formaliai beveik idealiai atitinkančią Vakarietiškos demokratijos standartus Konstituciją; priėmė ir ėmėsi ryžtingai, netgi sakyčiau gal kiek karštligiškai, vykdyti Žemės reformos įstatymą; kuris buvo vienas radikaliausių visoje Rytų-Centrinėje Europoje; įvedė nacionalinę valiutą litą; pradėjo veikti nacionalinės finansų sistemos širdis Lietuvos bankas; laikinojoje sostinėje Kaune įsteigė vakarietiškus standartus atitinkantį Lietuvos universitetą; nemažai kitų įvairių kultūros institutų – Muzikos Mokyklą; Čiurlionio Galeriją; Centrinį Valstybės Archyvą. Iš principo buvo nustatyta valstybinė siena su Latvija. Pradėta galvoti apie konkordato sudarymą su Šventuoju Sostu.
Tiesa, kartu reikia konstatuoji, kad Steigiamojo Seimo metais Lietuvai pavyko ne visi svarbūs darbai. Pirmiausia ir bene daugiausia nusivylimų bei netekčių turėjo pergyventi šalies užsienio politika. Iki kraštutinumo jau 1920 m. vasarą ir rudenį susikomplikavę santykiai su pietine kaimyne Lenkija lėmė, jog liko nerealizuota valstybės teritorinė programa: istorinė sostinė Vilnius ir visa pietryčių Lietuva de facto liko Lenkijos valdžioje. Nors kovose su lenkais 1920 m. spalį-lapkritį nacionalinis valstybingumas ir buvo apgintas, tačiau politinė, moralinė, materialinė kaina buvo sumokėta milžiniška. Tai buvo skaudus ir pavojingas smūgis atgimusiai ir naujam gyvenimui besiorganizuojančiai valstybei. Smūgis, kokio tais laikais neteko patirti jokiai kitai Europos tautai. Dėl to santykiai su pietine kaimyne susikomplikavo ilgiems metams. Per visą Steigiamojo Seimo veikimo laiką tarp Lietuvos ir Lenkijos išliko karo stovis. Tai buvo grėsminga padėtis.
Nepavyko Lietuvai šiuo dinamišku laikotarpiu gauti ir Europos didžiųjų valstybių pripažinimo de jure. Tai gerokai komplikavo Lietuvos tarptautinę pažangą, Kita vertus, nors politinė dirva Klaipėdos krašto susigražinimui Steigiamojo Seimo metais diplomatinėmis priemonėmis buvo išpurenta neblogai, tačiau Klaipėdos krašto tuomet susigrąžinti dar nepavyko. Tą nacionalinį lūkestį teko nukelti kiek vėlesniam laikui.
Ne visai sėkmingai susiklostė ir santykiai su carinės imperijos teisių perėmėja bolševikine Rusija. Nors 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje pasirašytoje Taikos sutartyje Rusija atsisakė visų pretenzijų bei turėtų teisių į Lietuvos Respubliką ir pripažino gana palankias pietrytines Lietuvos sienas su Vilniumi, Lyda ir Gardinu, tačiau už šį bolševikų palankumą Lietuvai teko faktinai atsisakyti neutraliteto politikos vykstančiame Rusijos–Lenkijos kare ir tapti savotiška Kremliaus politinių interesų aptarnautoja. Iš esmės tai reiškė, jog Lietuvos politinė valia laikytis neutraliteto didžiojoje politikoje virto parduodama-perkama preke.
Tokia situacija smarkiai pakirto Lietuvos tarptautinį autoritetą – ir kas dar svarbiau – išbalansavo bei sukomplikavo ir taip jau trapią Lietuvos geopolitinę pusiausvyrą tarp Vakarų ir Rytų įtakų, tarp Lenkijos ir Rusijos. O kartu, regis, tapo ir puikiu pretekstu Piłsudskiui-Żeligowskiui pradėti atvirą karinę intervenciją prieš Lietuvą. Žinia, Piłsudskio-Żeligowskio akciją prieš Lietuvą tuomet paskatino ne tik išryškėjusi Lietuvos politinė partnerystė s Rusija, bet ir radikali žemės reforma, kuri, švelniai tariant, tikrai neskatino gausaus lenkų kilmės pietryčių Lietuvos žemvaldžių lojalumo Lietuvos Respublikai. Kaip parodė vėlesni įvykiai, tokie Steigiamojo Seimo valdžios pasirinkti prioritetai tapo lemtingi. Vilniaus problema įstrigo visam tarpukariui ir tapo dėkingu politinių manipuliacijų objektu trečiųjų šalių diplomatiniuose žaidimuose. Daugiausia, Maskvos ir Berlyno ministerijų bei specialiųjų tarnybų koridoriuose.
Apie Steigiamojo Seimo nuveiktus darbus, intencijas, projektus, ginčus jame ir diskusijas, neišsipildžiusias kai kurias pirmojo Pirmosios Respublikos didžiojo parlamento viltis ar net padarytas klaidas būtų galima rašyti dar daug ir ilgai. Tačiau spaudžia vieta, įpareigoja etika bei pagarba skaitytojui. Todėl baigdamas, apibendrindamas trumpai konstatuosiu pora, mano galva, istoriškai svarbesnių dalykų:
1) Steigiamasis Seimas išpildė didžiausią XIX-ojo – XX a. pradžios lietuvių tautos viltį ir lūkestį – galutinai įtvirtino nepriklausomos, demokratinės Lietuvos valstybės pamatus, nutiesė kelią lietuviškai parlamentinei demokratija, davė pradžią respublikoniškai lietuvių valstybingumo ideologijai; 2) nežiūrint, jog parlamentinė demokratija Pirmojoje Lietuvoje tvėrė tik kiek daugiau nei šešerius metus, Steigiamo Seimo suformuluoti vertybiniai idealai bei priimti sprendimai liko reikšmingi ir svarbūs visai tarpukario Lietuvos epochai, šio Seimo idėjinis užtaisas, gyva pirtis neleido Lietuvos tautai palūžti ir per visus ilgus sovietinės okupacijos metus.
