Kas yra J. Kony
Visų pirma, vertėtų išsiaiškinti, kas vis dėlto yra J. Kony. Atsakymas daugelį galėtų nustebinti, nes šis žmogus anaiptol nėra teigiamas „herojus“. J. Kony yra Ugandos ginkluotų „partizanų“ (partizanai atsidūrė kabutėse ne veltui), pasivadinusių „Viešpaties pasipriešinimo armija“ („Lord Resistance Army“ arba tiesiog LRA), lyderis. Ši organizacija, įkurta 1987 metais, iš pradžių galėjo pasigirti nemenku palaikymu. Jos tikslas – „išvalyti“ ačolių genties žmones, o Ugandą paversti teokratine valstybe, parmeta paties J. Kony dešimties įsakymų interpretacija. Kad pasiektų šį tikslą, J. Kony pasiskelbė Dievo pranašu, jo tarpininku Žemėje – tai jam leido imtis bet kokių priemonių.
Šios priemonės – žudynės, vaikų pagrobimai (pagrobti vaikai sudaro didžiąją dalį J. Kony kariaunos; iš viso J. Kony pagrobė 66 tūkstančius vaikų), prievartavimai, žalojimai, kanibalizmas (!) ir daugelis kitų žiaurumų. Dėl visų šių priežasčių J. Kony Tarptautinio baudžiamojo teismo įtrauktas į ieškomiausių pasaulio nusikaltėlių sąrašą (jam netgi teko garbė į šį sąrašą būti įrašytam pačiam pirmam). Kaltinimai labai aiškūs – karo nusikaltimai ir nusikaltimai prieš žmoniją. Žurnalas „Forbes“ J. Kony įtraukė į dešimties ieškomiausių pasaulio nusikaltėlių sąrašą.
Įdomu tai, kad laikui bėgant, LRA populiarumas vis labiau krito. Tai nesunku suprasti, atsižvelgiant į judėjimo veiksmus ir dėl jų atsiradusią reputaciją. LRA šiuo metu realiai niekas nepalaiko, o pats J. Kony lyg iš inecercijos ir toliau bando siekti savo utopinio tikslo, tęsdamas žiaurumus. Dėl populiarumo stokos J. Kony kartu su menka kariuomene buvo priverstas pasitraukti iš Ugandos ir iškeliauti į aplinkines valstybes – Demokratinę Kongo Respubliką, Centrinę Afrikos Respubliką, Pietų Sudaną ir Sudaną. Būtent po šias valstybes J. Kony yra šiuo metu vaikomas, bandydamas pasislėpti ir išvengti suėmimo.
J. Kony (nuotr. blogspot.com)
Kodėl filmas?
Išsiaiškinę, kas gi yra J. Kony, galime pereiti prie paties tokį šurmulį sukėlusio filmo „Kony 2012“. Filmą sukūrė organizacija „Invisible Children Inc.“, jau ilgą laiką (nuo 2004-ųjų) siekianti atkreipti pasaulio bendruomenės dėmesį į LRA ir J. Kony veiksmus. Pagrindinis organizacijos dėmesys – Centrinės Afrikos vaikų saugumui ir J. Kony organizuojamiems grobimams.
Filmas „Kony 2012“ pasirodo interneto eroje, „Facebook“ amžiuje, kuriame idėjos plinta sparčiai kaip niekad ir gali tapti itin galingos per labai trumpą laiko tarpą. Šios idėjos gali suvienyti mases ir priversti jas imtis veiksmų. Šio reiškinio įrodymai – Arabų pavasaris, „Okupuok Volstritą“ protestai. Dabar galime kalbėti ir apie dar vieną įrodymą – „Invisibel Children Inc.“ akciją. Filmas prasideda sakiniu, kad nėra nieko galingiau už idėją, kuriai atėjo laikas. Ir atrodo, kad socialinių tinklų amžiuje tai yra visiškai tikslus teiginys. „Kony 2012“ filmo peržiūrų skaičius per kelias dienas augo kaip ant mielių ir pasiekė beveik 40 milijonų peržiūrų vien tik „YouTube“ puslapyje (kai Jūs skaitote šį tekstą, peržiūrų skaičius bus dar gerokai didesnis), jau nekalbant apie „Vimeo“ ir kitus puslapius.
Filme pasakojama apie visą Ugandoje ir Centrinėje Afrikoje susidariusią situaciją, susijusią su LRA, „Inisible Children Inc.“ veiklą ir pastangas, pasiekimą, kad į Ugandą būtų išsiųsti amerikiečių kariai bei besitęsiančią J. Kony medžioklę. Pagrindinė filmo idėja – padaryti taip, kad apie J. Kony sužinotų visas pasaulis, ir, išaugus tarptautinės bendruomenės spaudimui, pasaulio galingieji (šiuo atveju, žinoma, Jungtinės Valstijos) imtųsi veiksmų. Šį informavimo darbą turi atlikti patys žmonės, skleisdami informaciją. Prie žmonių turi prisidėti ir žinomos asmenybės bei politikai. Filme naudojami ypač emocionalūs sakiniai, šūkiai, rodomi šokiruojantys ir už širdies griebiantys vaizdai, kai kuriuos galintys priversti išspausti ir ne vieną ašarą. Filmas bet kuriuo atveju geriau kalba pats už save, ir bet kokie pasakojimai neatstos jos sukuriamos atmosferos, todėl prieš tolimesnius pasisakymus vertėtų jį pažiūrėti (filmas nėra ilgas, o ir žiūrėjimas neprailgsta):
Kritika
Peržiūrėjus filmą, tenka pripažinti, kad viskas yra išties labai gražu ir teisinga. Tačiau bet kuris dalykas, iš pažiūros net ir pats teisingiausias, visada sulauks kritikos. Nėra išimtis ir „Kony 2012“. Pagrindinius kritikos aspektus galima lakoniškai sugrupuoti į keletą sakinių.
Pirmiausia – faktų iškraipymas ir manipuliavimas jais. Filme yra nemažai netikslumų – turbūt tyčinių. Pavyzdžiui, kalbama apie 30 tūkstančių J. Kony pagrobtųjų kariuomenę. Tačiau šiuo metu LRA vadas galėtų pasigirti ne daugiau nei keliais šimtais lojaliausių karių. Filme vos kelias sekundes kalbama ir apie tai, kad J. Kony iš tiesų jau senokai nebėra Ugandoje.
Antra – didžiulė kritika „Invisible Children Inc.“ finansavimui. Filme raginama finansiškai padėti organizacijai, „paaukojant vos kelis dolerius“. Šie „keli doleriai“ yra 30 dolerių. Tai yra nemenka suma, bandant bent apytiksliai įsivaizduoti, kiek žmonių jau spėjo susipažinti su organizacijos veikla, ir kiek yra potencialių aukotojų. Kur keliauja visi šie pinigai išlieka neaišku. Kalbama, kad organizacija išleidžia per daug pinigų savo administracijai ir būtent tokių filmų filmavimui, o realioms užduotims pačioje Afrikoje lėšų neskiriama tiek, kiek reikėtų.
Galiausiai, iškyla klausimas, ar J. Kony sučiupimas iš tiesų išspręstų visas Ugandos problemas? Atsakymas yra aiškus – ne. Filme kažkodėl nekalbama apie Ugandos valdžią: menką demokratiją, prezidentą Yowerį Musevenį, kuris neseniai „pasidovanojo“ sau ketvirtą iš eilės šalies prezidento kadenciją, siaubingą korupciją ir vyriausybės tęsiamus žmogaus teisių pažeidimus. Kodėl „Invisible Children Inc.“ Nekalba apie tai? Į šį klausimą atsakyti yra išties nelengva. Galų gale, jei aukotojų pinigai pasieks Y. Musevenį ir jo remiamus kovotojus (taip, ir Ugandos kariuomenę), labai abejotina, kad tai kažkokiu būdų prisidėtų prie Ugandos vaikų saugumo.
Kony 2012 (nuotr. Gamintojo)
Kaip ten bebūtų
Kaip ten bebūtų, galbūt vertėtų grįžti prie teigiamos ir pakilios nuotaikos, kuri dominavo pirmojoje šio rašinio dalyje. Kaip ir bet kokia akcija, „Kony 2012“ gali susilaukti įvairiausios kritikos, tačiau ši kritika turbūt neturėtų užgožti teigiamų jos elementų. „Kony 2012“ parodo, kaip pozityvios idėjos gali plisti ir gali iš tiesų prisidėti prie geresnio pasaulio. Džiugu, kad pasaulis vis dažniau sugeba atkreipti dėmesį į socialines, politines ir ekonomines problemas (ar tai būtų vienas iš daugelio „konių“, ar nedemokratinė valdžia, ar skurdas ir korupcija) bei duoti postūmį jų sprendimui. Todėl dabar ir mes galime prisidėti prie to, kad J. Kony taptų žinomas. Tai yra mažiausia, ką mes galime padaryti.
