Artėja Sausio 13-osios didžiojo susirėmimo metinės. Prieš šešiolika metų Vilniuje susirėmė SSRS kariuomenė ir Lietuvos pilietinė visuomenė.
Svetima kariuomenė, kurią tada ir čia sudarė anos šalies prezidento tiesioginiame pavaldume veikiantis ir operacijai atsiųstas KGB šturmo padalinys „Alfa“, Pskovo desantininkai ir užsilikęs okupacinis garnizonas su papildomais padaliniais, užspringo beginklių Lietuvos gynėjų krauju ir atsitraukė. Jų veiksmų – tiesioginės SSRS agresijos prieš nepriklausomą Kovo 11-osios valstybę – rezultatas žinomas. Keturiolika žuvusiųjų, šimtai sužeistųjų. Didieji agresijos kaltininkai neteisti, bemaž nė neapklausti. Bausmę atsiėmė keli kolaborantai, o vienas tik nuteistas Lietuvos teismo paspruko į Maskvą ir ten šiltai priglaustas. Tačiau dabar svarbu pažvelgti į šio kriminalinio ir tarptautinio nusikaltimo pasekmes.
Seime įregistruotas spaudos jau komentuojamas dokumento projektas, pagal kurį parlamentas pavestų Vyriausybei kreiptis į SSRS tęsėjos Rusijos vyriausybę dėl kompensacijų 1991 m. sausio 13-osios agresijos aukoms. Tai yra, nužudytųjų laisvės gynėjų šeimoms ir nukentėjusiems sužeistiesiems, kurių daugelis liko ir invalidais, kentės visą likusį gyvenimą.
Tokia normali tarptautinė problemų reguliavimo praktika, reikia išdrįsti būti valstybe, kuri rūpinasi savo piliečiais ir gina pažeistas jų teises. O kad girdima nepritariančių balsų, tai nieko nauja. Ne sužeistųjų tie balsai. Tačiau kad neklaidintų, kai ką reikia priminti.
Be ryšio su tikrove yra mintis „pirmiau visa okupacijos žala, po to – dėl Sausio agresijos“. Be ryšio su žmoniškumu mintis „per vėlai, o jeigu anksčiau nesikreipta, tai tegul nukentėjusieji ir toliau nesitiki tarptautinių humanitarinių normų“. Kai kas gal ir neskiria, kad Lietuva po Kovo 11-osios jau kitokia ir tarptautine atkurtos nepriklausomybės prasme; su šia data ją pripažino ir demokratiniai Vakarai, ir Rusijos Federacija (1991-1992 m. tarpvalstybinių santykių pagrindų sutartyje). Todėl Sausio 13-oji, tai agresija prieš atkurtą valstybę, o ne dar vienas smurtas okupuotoje žemėje. Galų gale, tai vaizdai pasaulio televizijų ekranuose, dar nepamiršti, tad ir Lietuvos veiksmas pradėti dialogą dėl kompensacijų bus visiškai suprantamas.
Mąstymai, kad reiktų pirmiau sužinoti, ar Rusijos valdžia leisis į kalbas, grąžina mus į pačią Sąjūdžio pradžią. Ar leis? Ar neturėsim nemalonumų? Su tokiu nendrių lingavimu būtume ir likę žinia kur. Todėl svarbiausia – suvokti pareigą ir atsakomybę, ir tegul tautos atstovai taria žodį, ar agresijos aukos turi teisę į kaltę paveldėjusios šalies kompensacijas. O toliau – Vyriausybė ir kitos pusės atsakymas, dialogo pradžia. Tik nereikia Lietuvos politikams kalbėti avansu, lyg būtų kokie Rusijos neetatiniai ambasadoriai.
Abejojantiems dėl rezoliucijos balsavimo rezultatų Seime galima ir taip tarti: pamatysime Seimo kokybę. Testas, į kurį nebūtina žvelgti iš anksto pesimistiškai.
Vytautas Landsbergis yra Europos parlamento narys, Tėvynės sąjungos politikos komiteto pirmininkas.
„Balsas.lt“ redakcija rubrikoje „Politikų tribūna“ publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
