Praėjusios savaitės pabaigoje teko išgirsti premjero Gedimino Kirkilo mintį, kad, sprendžiant automobilių spūsčių problemą Vilniuje, reikėtų valstybines institucijas iškelti į sostinės pakraščius, o pastatus panaudoti gyvenamosioms patalpoms.
Atvirai pasakius, tokia idėja nenustebino, nes tai būtų dar vienas lobynas statybų bendrovėms valstybės sąskaita. O gal šia iššauta mintimi premjeras bandė nušauti ir antrą zuikį – Vyriausybės programoje įsipareigota decentralizuoti valdymą. Taigi, „paukščiuko padėjimui“ tikriausiai tiktų ir tokia „decentralizacija“.
Alternatyva premjero idėjai, sprendžiant kamščių mieste problemą (suprantama komplekse su kitomis priemonėmis) ne tik Vilniuje, bet ir kituose didmiesčiuose, būtų stambiųjų prekybos tinklų iškėlimas į miesto pakraščius ar net užmiestį, kaip yra visose civilizuotose Europos valstybėse, pritaikius mokestines priemones (tarkim, plotus virš 100 kv.m. apmokestinti progresiniu principu taip, kad tokių gigantų kaip akropoliai, ermitažai, panoramos ir pan. neapsimokėtų laikyti miesto viduryje). Tuo pačiu atsirastų niša smulkiam verslui. Juk prognozuojamą ekonomikos augimo lėtėjimą, pagal pasaulio praktiką, švelnintų būtent smulkus ir vidutinis verslas. Dabartinėmis aplinkybėmis Lietuvoje tą padaryti elementariai nebūtų kam.
Daug kalbama apie nekilnojamo turto rinkos bumą. Tačiau reikia pasakyti atvirai, jog tai šešėlinės ekonomikos ir nelegalių pinigų gausos išdava. Jų mastai atvirai bado akis, tačiau nei Seimas, nei Vyriausybė nesiima jokių priemonių šiai problemai, keliančiai rimtą pavojų valstybės nacionaliniam saugumui, spręsti.
Ką galima padaryti šiuo atveju? Visų pirma, įvesti visuotinį pajamų ir išlaidų deklaravimą, sutvarkyti partijų ir rinkimų kampanijų finansavimo įstatymą, uždraudžiant juridiniams asmenims remti politines organizacijas.
Pagal „Mažeikių naftos“ ir kitų Lietuvos strateginių objektų privatizavimo metodiką, kuomet pelningai dirbančios įmonės staiga padaromos nuostolingomis, o po to skelbiama, jog vienintelis išsigelbėjimas – privatizacija, pastaruoju metu toks likimas ruošiamas ir „Lietuvos paštui“. Šios įstaigos pastatai daugelyje miestų ir miestelių yra verslui patrauklioje vietoje. Pradžioje jie buvo sutvarkyti, suremontuoti, po to pakeistas įmonės statusas. Galiausiai padidinti paslaugų tarifai. Pastaruoju metu „Lietuvos pašto“ darbas organizuojamas taip, kad keltų žmonių nepasitenkinimą. Tokiu būdu piliečiai pratinami prie minties, jog „Lietuvos pašto“ darbą ir aptarnavimo kokybę gali pagerinti tik privatizacija. Tačiau kaip rodo karti Lietuvos valstybinių įmonių privatizavimo patirtis, naujuosius savininkus domina tik pelnas. Dėl to stipriai kenčia vartotojai. Neretai privatininkai, turėdami kitų interesų, visiškai sužlugdo įmones.
Ką daryti šiuo atveju? Kadangi absoliuti dauguma akcijų priklauso valstybei, Vyriausybė, Susisiekimo ministerija privalo atsisakyti idėjos privatizuoti „Lietuvos paštą“ ir sutvarkyti tą betvarkę, kuri dabar vyksta šioje įmonėje.
Arvydas Akstinavičius yra Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininkas
