Kultūros paveldas – visuomenės kultūrinio tapatumo, tradicijos tęstinumo ir gyvybingumo pagrindas. Jį naikindama, valstybė pakerta istorines savo šaknis ir lieka beginklė savitumą niveliuojančių ekonominių tendencijų akivaizdoje. Ypač didelė atsakomybė už kultūros vertybių išsaugojimą, puoselėjimą ir sklaidą tenka kultūros srities institucijoms ir darbuotojams. Nuo jų požiūrio ir pozicijos priklauso visuomenės – kaip unikalios kultūrinės bendrijos - raida, o kartu – ir valstybės tapatumo likimas.
Kultūros žmonių laikysena šiandien svarbi ir todėl, kad urbanistinė plėtra Lietuvoje yra įgijusi itin agresyvią formą, nesuderinamą su darnios raidos principais ir pražūtingą kultūriniam šalies savitumui. Investicijas suvokiant vien kaip greito pelno šaltinį, žalojamas ir naikinamas istorinis kraštovaizdis, archeologijos ir architektūros vertybės.
Ypač grėsminga tendencija pastaraisiais metais išryškėjo Klaipėdoje. Tai, kas prasidėjo 2006 metų pavasarį, tenka vadinti griovimo epidemija. Per metus nugriauti senasis malūnas Tilžės gatvėje, XVIII amžiaus namas H. Manto g. 20 (jame kadaise veikė pirmoji Klaipėdos krašte mokytojų seminarija ir pirmoji Klaipėdos miesto biblioteka), XIX amžiaus Ferdinando aikštės berniukų mokykla, namas Bokštų g. 12 ir kt. Miesto valdžia proteguoja urbanistinius sprendimus, naikinančius Senamiesčio ir istorinių miesto dalių savitumą. „Dangoraižiai“ K ir D istoriniame Klaipėdos centre pastatyti pažeidžiant tuo metu galiojusias teisės normas, o daugiaaukštis Taikos g. 4 – ant gynybinės miesto fosos.
Reikalaudamos sustabdyti uostamiesčio paveldo naikinimą, Klaipėdos ir Lietuvos visuomeninės organizacijos jau ne kartą kreipėsi į atsakingas šalies institucijas ir politikus. Valstybinė kultūros paveldo komisija – aukščiausias valstybės ekspertas kultūros paveldo klausimais – šį kreipimąsi palaikė ir konstatavo, kad padėtis įvertinta teisingai:
„Dauguma prašyme įvardintų problemų bei paveldo naikinimo atvejų pasitvirtino (Herkaus Manto 20, Tilžės 4, S. Šimkaus 7, Šaltkalvių / Daržų 3/1, Didžioji Vandens 6, Aukštoji 3a ir kt.). Lietuva, pasirašiusi ir ratifikavusi Europos ir pasaulio konvencijas, įsipareigojo vykdyti jų nuostatas. Klaipėdoje, kaip ir kituose Lietuvos didžiuosiuose miestuose, stokojama vieningos kultūros paveldo apsaugą užtikrinančios sistemos. Paveldo išlikimą bei būklę dažnai nulemia ekonominė aplinka - investicijos, paremtos greito pelno siekiu. Be to, investitorius dažnai remia kai kurie architektai, paveldosaugininkai, kultūros paveldo ekspertai. Daugelis pastarųjų, atestuojami Kultūros paveldo departamente, savo profesinę teisę panaudoja užsakovo poreikiams tenkinti. Klaipėdos savivaldybė, neatsižvelgdama į įstatymų reikalavimus, miesto tvarkymą reguliuoja, remdamasi dar nepatvirtintu miesto Bendruoju planu. Klaipėdos miesto aukštybinių pastatų išdėstymo schemos (specialiojo plano) projektas visiškai nesiejamas su čia esančiu kultūros paveldu ir miesto istoriniu kraštovaizdžiu. Apskrities bei savivaldybės pareigūnų derinami statybų planai neatitinka paveldosauginių reikalavimų, keičia ir žaloja Klaipėdos istorinę aplinką, griaunami ją formuojantys vertingi statiniai“ (2007 m. vasario 23 d. sprendimas, visą tekstą žr. priede).
Tačiau nei į šį Valstybinės kultūros paveldo komisijos sprendimą, nei į visuomeninių organizacijų protestus nebuvo atsižvelgta. Ydingos tendencijos ne stabdomos, bet įtvirtinamos. Miesto valdžia patvirtino bendrąjį miesto planą ir aukštybinių pastatų išdėstymo schemą, kuriuose numatyti sprendimai, naikinantys kultūrinę vienintelio Lietuvos uostamiesčio tapatybę. Seniausių Klaipėdos bažnyčių vietoje, ant XVI – XVIII amžių miesto kapinių, planuojama statyti 4 aukštų viešbutį, o istorinį Vitės priemiestį – užstatyti devynaukščiais. Šiemet Kultūros paveldo departamento direktorius pasirašė leidimą nugriauti 1898 metais statytą Celiuliozės virimo cechą – vienintelį tokį technikos paminklą Lietuvoje.
Šiame kontekste ypač vertiname principingą poziciją, kurios laikosi Kultūros paveldo departamento Klaipėdos skyriaus vedėjas N. Puteikis. Jis atsisakė pasirašyti leidimus griauti Celiuliozės virimo cechą, statyti aukštybinius pastatus prie nugriautos Ferdinando aikštės berniukų mokyklos, viešbutį – ant seniausių Klaipėdos bažnyčios pamatų ir kapinių, kotedžus – ties Jakais, apsauginėje archeologinio vikingų pylimo zonoje. Nesuderino ir aukštybinių pastatų schemos istorinėje Klaipėdos dalyje. Žinant, kiek kultūrinio palikimo per pastaruosius metus sunaikinta Klaipėdoje, ši principinga laikysena teikia viltį.
Tačiau skaudu, kad konflikto dėl paveldo išsaugojimo neišvengė ir kultūros įstaiga - I. Simonaitytės biblioteka. Ji įsikūrusi 1874 m. pastatytame name, kuris priklausė turtingam medienos pirkliui Hermanui Gerlachui. Dėl savo neorenesansinio puošnumo šis namas buvo vadinamas rūmais ar vila. 1920 – 1923 m. jame įsikūrė prancūzų gubernatorius, tarpukario laikais jis garsėjo Lietuvoje naujais ir neįprastais dalykais - vienu iš pirmųjų mieste centriniu šildymu, kokline vonia, švininiu vamzdynu, unikaliomis medinėmis suvyniojamomis žaliuzėmis ir kt. Dalis šių vertybių Lietuvoje yra unikalios ir dar neseniai buvo išlikusios. Deja, pradėjus bibliotekos rekonstrukciją, mažojo paveldo objektai pamažu „dingsta“. Neseniai, kai UAB „Pamario restauratorius“ ėmėsi griauti pusrūsį, kuriame buvo įrengtas pirmasis Klaipėdoje centrinis šildymas, dingo carinėje Rusijoje gaminta senovinė ketaus krosnis ir medinės susukamos žaliuzės – vienintelis tokio pobūdžio objektas, išlikęs Lietuvoje. Praėjusiais metais paminklosaugininkai išgelbėjo nuo „dingimo“ unikalų tarpukario knygų keltuvą – jis buvo ištrauktas iš darbų vykdytojo automobilio. Mūsų žiniomis, per pastaruosius „restauravimo“ metus „dingo“ ir daugiau istorinių dekoro, interjero, architektūros detalių – rankenų, vyrių, užsklandų, turėklų, koklių ir t.t.
Šiuo metu KPD Klaipėdos teritorinio padalinio vadovas N. Puteikis sustabdė vertybių grobstymą ir pusrūsio griovimą vidiniame I. Simonaitytės bibliotekos kieme. Palaikome šį sprendimą, nes manome, kad kultūros vertybių „dingimas“ nėra susijęs nei su restauravimu, nei su pastato pritaikymu bibliotekos reikmėms.
Kadangi UAB „Pamario restauratorius“ kreipėsi į KPD vadovybę dėl darbų trukdymo, yra sudaryta komisija, kuri turės įvertinti I. Simonaitytės bibliotekoje vykstančius darbus.
Atkreipiame šios komisijos dėmesį, kad Klaipėdoje jau ne pirmą kartą „restauracija“ yra vadinamas kultūros paveldo naikinimas. Darbai, kurių metu iki pamatų buvo nugriautas XVIII amžiaus namas H. Manto 20, taip pat vadinti „restauracija - pritaikymu“.
Norime tikėti, kad Kultūros paveldo departamento vadovų pozicija, bandant pateisinti UAB „Pamario restauratorius“ veiksmus griaunant senąjį bibliotekos priestatą – apmaudus nesusipratimas, o padaryta žala bus atlyginta.
Tikime, kad ankstesni bibliotekos vadovų sumanymai sunaikinti kieme esantį karinio paveldo objektą - požeminį susisiekimo tunelį - taip pat kilo tik dėl nesusipratimo ar neįsigilinus. Šio objekto vertę patvirtino kompetentinga komisija, kurią buvo sudaręs KPD direktorius, bei nepriklausomi istoriniai tyrimai. Šios senojo bibliotekos ansamblio dalies atskleidimas visuomenei dar laukia kūrybiškų architektų, restauratorių bei Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės bibliotekos vadovų sprendimų.
Manome, kad konfliktas dėl I. Simonaitytės bibliotekos - vienas iš daugelio fragmentų, kurie liudija apie sudėtingą kovą dėl kultūros paveldo likimo Klaipėdoje. Kviečiame Kultūros paveldo departamentą ir I. Simonaitytės bibliotekos vadovus įvertinti šį kontekstą ir padėti išsaugoti kultūrinį uostamiesčio savitumą.
Jei paveldo naikinimą pateisins kultūros institucijos ir darbuotojai - kokių jo apsaugos garantijų galime tikėtis iš privataus savininko?
Alternatyvi kultūros paveldo komisija
Lietuvos piliečių sąjunga
