Tikiuosi, neišgąsdinau jūsų, undergroundinės muzikos gerbėjai: šįkart bendrausime ne su „Duokim garo!“ atstovais, o su vienu perspektyviausių lietuviškos trip hop/post-rock scenos kūrėjų Garo, arba Giedriumi Tamulaičiu.
Jis gerai žinomas kaip grupių bei projektų „M.I.R. Project“ (Make It Real Project), „New Airplanes“, „Messiah Goes Mad Orchestra“, „Fresh Rice Crew“ dalyvis, o kartu su avangardinio teatro genijumi Benu Šarka yra paskelbęs manifestą geltonajai spaudai „M.I.R. Project“ single „Eilutės“.
Naujausias G. Tamulaičio kūrinys – Garo pseudonimu pogrindinėje leidybinėje firmoje www.bembisbembiomotina.lt 50 egzempliorių tiražu išleistas EP „Kamchatka“ (iš šios firmos svetainės šį albumą galima atsisiųsti ir nemokamai). Jame, be Garo, boso gitara groja Indrė Šalčiūtė, kontrabosu - Vytis Nivinskas. Primityvistinis, bet labai šaunus kompaktinės plokštelės apipavidalinimas vertas atskiro pagyrimo, - Astos Ostrovskajos.
„Kamchatka“ sudaryta iš penkių kūrinių: „Freddy“ (su sample'ais iš filmo apie Freddy Krugerį „Košmaras Guobų gatvėje“), „Arkadia“, „Allotment Association“, „Mary“ ir „Polar Meatchopper“. Klausant albumą, susidarė įspūdis, jog vežančią atmosferą kūrė japonas ar bent jau islandas. Vis dėlto tai sukūrė lietuvis, ir tuo tikrai turime didžiuotis, nes „Kamchatka“ EP galime drąsiai dėti į geriausių lietuviškų įrašų lentyną. Esminis vasariškos Garo muzikos bruožas – saikas: nieko nėra per daug. Melodiškumas, ritmika, sample'ai, koncepcija – visko yra tiek, kiek reikia. Keliskart perklausius albumą, jo norisi klausytis ir vėl.
Neseniai 28-ąjį gimtadienį atšventęs Garo atsako į Mindaugo Peleckio klausimus.
- Koks Tavo pirmasis susitikimas su muzika?
- Pirmas rimtesnis susidūrimas su muzika buvo, kai tėvai mane sugalvojo užrašyti į „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklą. Aš tuo metu lyg labai ir nesipriešinau, bet tikrai jokių rimtų planų muzikos atžvilgiu neturėjau. Tada man buvo kokie aštuoneri metai. Šiaip jau nuo pat mažens buvau apsuptas muzikos. Mama dainavo chore, namie stovejo pianinas, patefonas su plokštelėmis. Net pačiam dabar būtų įdomu žinot, kada tiksliai su ta muzika susidūriau.
- Kaip pradėjai kurti muziką?
- Kaip ir daugeliui elektroninės muzikos kūrėjų, šis kelias prasidėjo nuo įvairios su garsu susijusios įrangos tyrinėjimų ir bandymų ją panaudoti kiek kitaip, nei ją naudoja daugelis žmonių. Pirmiausia buvo juostinis magnetofonas, į kurį įrašinėdavau įvairias melodijas iš animacinių filmukų ir tada perrašinėdamas jas iš vienos kasetės į kitą bandydavau jas užloopinti ar sujungti keleta skirtingų. Kai tėtis parvežė kompiuterį, visais įmanomais būdais iš jo bandžiau išgauti įvairius garsus. Skirtingai negu dabar, tai nebuvo taip jau labai lengva, tuo metu dar beveik nebuvo garso kortų ir panašių dalykų. Bet viskas rimčiau prasidėjo, kai tuometinis kaimynas Tadas (dabar „Mondayjazz“ susivienijimo narys Quazar'as) parodė man programą „ScreamTracker“. Tada ir prasidėjo visa mano kūryba. Kaip viskas vystėsi toliau, reikėtų labai ilgai pasakot. Trumpai tariant, vis sėdėdavau patyliukais ir žaisdavau su garsais.
- Esi prikišęs nagus prie nemažai projektų.
- Asmeniškai esu įrašęs vienintelį „Kamchatka EP“, jį išleidau per lietuvišką leiblą „Bembis ir Bembio Motina“. Nuo pat susikūrimo grojau su „M.I.R. Project“. Šiuo metu gyvai psichodelinu su „Messiah Goes Mad Orchestra“, be to, studijoje po truputi lipdome antrąjį jo albumą. Taip pat su Mark'u Splinter'iu esame sukūrę grupę „New Airplanes“, su kuria vis dar klajojame kūrybiniuose labirintuose, prie kurių išėjimo laukia albumas „Ski-Fi“. Na, ir seniai seniai buvo tokis projektas „Fresh Rice Crew“.
- Kurį savo darbą vertini labiausiai? Ar sunku kurti?
- Kadangi kol kas pats esu išleidęs tik „Kamchatka“ EP, tai jį labiausiai ir vertinu. O kas liečia sunkumą, tai sunku yra ne kurti, sunku yra užbaigti. Tiek atskirus gabalus, tiek ir bendrai albumą. Tie paskutiniai 5% dažnai užima 95% laiko.
- Iš ko semiesi įkvėpimo?
- Dažnai įkvėpimo semiuosi iš gamtos. Man ji labai patinka. Gamtoje nėra idealių formų, bereikalingos simetrijos ir kitų žmogaus suvokimui būdingų darinių. Kiekvienas medis yra visiškai kitoks, bet tuo pačiu kiekvienas yra gražus. Tai stengiuosi atspindėti ir savo muzikoj. Nesistengiu pristatyti idealaus kubo formos gelžbetonio blokų, labiau stengiuosi kurti kažką panašiaus į mišką.
- Kokia muzika Tau padarė didžiausią įtaką?
- Čia suktas klausimas. Man įtaką padarė labai daug skirtingos muzikos. Kaip jau minėjau, mokiausi muzikos mokykloje, todėl esu girdėjęs nemažai klasikos. Ja niekada per daug nesidomėjau, labai jau ten viskas aišku man atrodė. Klausydavau įvairių įrašų. Ką geresnio „Zarazoje“ ir iš draugų buvo galima gauti, tą ir klausydavau. Vėliau, kai jau buvo galima gauti viską, ir dar turėdavau nemažai laisvo laiko muzikai klausyti, tai viską ir klausydavau. Nuo eksperimentinės elektronikos iki visokių gitarinių brazdesių. Todėl labai ir nemėgstu išskirti kažkokių vardų, kurie man padarė įtaką.
Didžiausias mano kumyras - repas.
- Kokiais instrumentais groji?
- Groju patefonu, taip pat sempleriu, efektais ir kita elektronika. Dar esu mokesis groti pianinu, bet negalėčiau girtis, kad moku juo groti.
- Kokia Tavo filosofija? Esi religingas?
- Mano filosofija yra sveikas protas. Juo ir stengiuosi vadovautis, gyvenime priimdamas sprendimus. O apie religiją (tokią, kokią ją matau šiandien) negaliu pasakyti nieko gero.
- Tiesa, holizmo idėja žiūrėti į viską, kaip į bendrą sistemą, man atrodo genėtinai racionali ir protinga.
- Kalbant apie budizmą, manau, kad tai viena iš nedaugelio religijų, kuri nėra visiškas absurdo teatras. Budizmo pamatas yra pažinimas, o ne baimė, ten gerokai mažiau propagandos, naudojamos efektyvesnės nei kitose religijose meditacijos formos ir kitos praktikos, turinčios realią naudą žmogui. Galiausiai, žiūrint iš istorinės perspektyvos, tai viena iš nedaugelio religijų, kuri pasauliui neatnešė skerdynių ir nebandė su šake rankose pastoti kelio evoliucijai.
- Kokia Tavo didžiausia svajonė?
- Kad joks žurnalistas nepaklaustų klausimo "Kokia Tavo didžiausia svajonė?"
- Kaip vertini dabartinę Lietuvos muzikos situaciją?
- Lietuvos pop muzikos situaciją vertinu labai neigiamai. 99% to, kas tenai vyksta, yra pačios žemiausios kokybės šaldyti pusfabrikačiai, kuriuose nėra jokių maistinių medžiagų, tik E621. Ir vienintelis jų gamintojams rūpimas dalykas yra kaip per kuo mažesnį laiko tarpą prigaminti kuo didesnį skaičių prekių. Paties gaminio kokybė yra paskutinėje vietoje. Geriausiu atveju būna pasirūpinama gražesniu įpakavimu. Baisu, kad atsiranda žmonių, kurie tokius nuodus klauso.
Ne pop muzikos situaciją vertinu teigiamai. Smagu matyti, kad atsiranda vis daugiau ir daugiau grupių, kurios bando daryt kažką įdomaus, po truputį gimsta leiblai, užsiimatys tokios muzikos leidyba, vyksta festivaliai, koncertai, kur tokios grupės gauna galimybę pasireikšti. Be abejo, viskas galėtų būti daug geriau, bet, turint galvoje dabartinę situaciją ir valstybės požiūrį į kultūrą, reikia džiaugtis tuo, ką kol kas dar turim. Tuoj išvis nebeturėsim nieko.
- Ar, be muzikos, užsiimi kokiu nors kitu menu?
- Kreivos rankos valdovas esu tiek rašyme, tiek paišyme. Iš kitų savo meniškų veiklų galėčiau paminėti trečiadieniais per „StartFM“ vedamą laidą „Skraidantis Radijas“. Ten dvi valandas per savaitę šneku nesąmones. O nesąmones dažniausiai galima priskirti prie meno. Taip pat dar šiek tiek užsiimu su video. Darydavau vaizdo projekcijas „Mondayjazz“ ir „Boogaloo“ vakarėliams. Dabar šią veiklą truputį apleidau, labiau koncentruojuosi ties muzika.
- Artimiausi planai?
Planų labai daug ir įvairių. Šiuo metu baiginėju kurti muziką trumpai iliustruotai pasakai apie rupūžę ir boružę, kuri tikriausiai ir bus sekantis „Bembis Bembio Motina“ leidinys. Taip pat su studijos kolega Emery baigėm daryti breaks'inį gabalą „Wash Yourself“, kurį išleis JAV įrašų firma „Bombtraxx Records“. Po truputį bręsta MC Messiah antras albumas. Taip pat, kaip jau minėjau, dar šiais metais su „New Airplanes“ bandysime pabaigti ir išleisti albumą „Ski-Fi“. Daugiau savo planų kol kas atskleisti nenorėčiau.
