Leidykla ,,Tyto alba“ mėnesio pradžioje pakartotinai išleido Gintaro Beresnevičiaus knygą ,,Lietuvių religija ir mitologija“. Jeigu net ir nieko nežinotume apie autorių, šis leidimas vis tiek atkreiptų dėmesį įspūdinga, kone karališka poligrafijos kokybe, taip pat nepaprastai intriguojančiais dailininko Šarūno Leonavičiaus piešiniais ir ofortais.
Dėl to minėtoji knyga, kaip jau buvo kažkur pastebėta pranešimuose, įgyja paralelinį grafikos albumo statusą. Iš tiesų, šįkart į garsaus lietuvių religijotyrininko studijos išleidimą ,,Tyto alba“, regis, investavo ne tik nemenkus pinigus ir lyderio patirtį, bet taip pat tikrą rūpestį arba net (figūriniais žodžiais tariant) kažką panašaus į širdies dosnumą ir šilumą.
G. Beresnevičiaus veikalų pasirodymas sukuria pretekstą pakalbėti apie daug ką. Lietuvių religijos ir mitologijos tyrinėjimai apskritai, o ypač G. B. įžvalgos leidžia plėtoti pokalbį apie lietuvių tautos esmiškumą, likimo posūkius, mentaliteto kodus ir saviraiškos prieštaras. Labai svarbu tai, jog G. B. tyrinėjimai teikia pagrindą netrivialiam pokalbiui apie tautą, gelbstint šią temą nuo falsifikacijų, bandant atsispirti prieš plakatinį esminių dalykų profanavimą. G. B. žodis čia išsiskiria ypatingu svarumu, kompetentingu liudijimu, sugestijos galia. Tačiau ne tik apie leksikos skirtumus ruošiuosi čia pakalbėti.
Drauge noriu pastebėti, jog, kyla toks įspūdis, Lietuvoje šiandien yra daug žmonių, kurių G. Beresnevičiaus pavardės paminėjimas jau niekados nepradžiugins, bet vien tik erzins ir dirgins, kurie, kaip atrodo, esant galimybei ištrintų šią pavardę iš atminties, o kalbantiesiems iškart prikirptų liežuvius. Tai pirmiausia tie žmonės ir atsakingi pareigūnai, kurių tiesioginė užduotis anąsyk buvo paaiškinti G. B. žūties aplinkybes.
Po vieno, sukėlusio sumaištį tarp žmonių, bandymo kažką nerišliai pranešti apie tyrimo eigą, vėliau, regis, buvo griebtasi tylėjimo taktikos, tikintis, jog viskas palaipsniui užsimirš, nusės dulkėmis, pasimes tarp kitų įvykių. Tačiau taip forsuota tyla tam tikru momentu iš tiesų tampa labai ,,garsi“, nepakeliamai spengianti, sukelia priešingą efektą, leidžia užgimti labiausiai fantasmagoriškiems įtarimams.
Galbūt aš kažką praleidau, nepastebėjau pranešimų spaudai ir oficialių paaiškinimų, bet nežinau, kur buvo ,, padėti“ liudijusio žmogaus pasakojimai apie G. B. įsodinimo į policijos mašinos bagažinę peripetijas, kaip galutinėje stadijoje buvo kvalifikuojami tokie liudijimai – kaip melas, sąmoningas visuomenės klaidinimas, kaip kliedesiai ar pan. Galbūt liudininkas pats atsiėmė savo parodymus, atsiprašė neteisingai apkaltintų policininkų? Ar šis žmogus šiandien gyvas išvis? Kita vertus, grįžkime trumpam prie tos nakties įvykio.
Kalbame apie tragišką nutikimą, pasibaigusį paslaptinga pasaulinio garso mokslininko mirtimi, kalbame apie žmogų, kuris įtartinomis aplinkybėmis žuvo savo kūrybinių užmojų viršūnėje, iš tiesų galėjęs dar labai daug gero nuveikti šalies labui, ne tik aprašant, bet ir plėtojant savo tautos savimonės galimybes. Kaip atrodo, net nebūnant labai išmoningam galima suprasti, jog ne politinių perbėgėlių nomenklatūrinės gaujos, ne korupcijos liūtai, bet tokie žmonės kaip G. B. yra šalies gyvybingumo sąlyga ir šlovės manifestacija. Tuo metu mes, G. B. žemiečiai, į visus klausimus dėl jo žūties aplinkybių neturime įtikinamų atsakymų, mus pasitinka dabar vien tik tyla, tampanti jau nepadoria grimasa.
Galima paklausti dar kitaip – ar teisingumas šiuo atveju buvo triumfališkai pažemintas mūsų šalyje vien dėl to, jog kai kurie iš įtakingiesiems reikalingų žmonių galėtų išsaugoti savo sėdynes valdžios krėsluose? Jeigu taip yra iš tiesų, tai, regis, aš turiu teisę į politinio gyvenimo fantasmagoriją atsakyti savo vaizduotėje inscenizuota fantasmagorija: tegu tokie aukštieji valdininkai ir karininkai užsikabina visus pelnytus ordinus ir medalius ant savo ,,minkštųjų“ , tegu taip pasipuošę grandiozinės šventės metu vis marširuoja ir marširuoja, kol pasisotins iki galo.
Užsitęsusi iki begalybės tyla įgalina kelti net labiausiai kraštutines hipotezes. Tarkime, jog G. B. mirtis nebuvo atsitiktinis įvykis, bet labai gerai suplanuota ir organizuota operacija pagal principą ,,geriausiai daiktą galima paslėpti laikant jį visų akivaizdoje“, įsivaizduojant, tarkime, jog žmonės, žinodami mūsų policijos darbo įpročius, iš vienos pusės, netikės jokiais oficialiais valdžios paaiškinimais, bet, iš kitos, viską suves į atsitiktinį policijos darbo broką, prilygins tokį įvykį, taip sakant, įprastai gamybinei traumai.
Gintaro Beresnevičiaus, įžvalgaus ir pastabaus, kartais nepaprastai smalsaus, retkarčiais sarkastiško žmogaus, takeliai gana dažnai susibėgdavo su labai įtakingų žmonių takeliais. Kai kurie iš jų šiandien yra vadinami odioziniu valstybininkų vardu. Tačiau ar galima manyti, jog dėl tos priežasties dabar daug kas logiškai susidėlioja į vietas? Vis tik guodžia šįkart kaip tik tai, jog gyvenimas nėra iki galo logiškas, taigi ir visos loginės prielaidos dažnai prasilenkia su gyvenimo tiesa.