“Ho dato tutto a te!” – šie Medėjos iš Luigi Cherubini operos žodžiai, tariami Nijolės Narmontaitės-Marios Callas, skirti ne tik Jasonui, bet ir visiems teatro žiūrovams bei sau pačiai. Jie skamba ne tik kaip priekaištas – veikiau kaip žmogaus ir artisto lemtis. Scenai ir žiūrovams atiduotas gyvenimas ir visut viskas, kas jame telpa – talentas, meilė, garbė, sėkmė ir kančia – svarbiausia spektaklio „Meistriškumo pamoka“ tema.
Šis spektaklis, jau prieš keletą metų pastatytas režisieriaus Gyčio Padegimo, neseniai prieglobstį rado Mažajame Vilniaus teatre. Ketvirtadienį (02.01) parodytą spektaklį prieš kiek laiko jau teko matyti Rusų dramos teatre – nauja erdvė suteikė jam naujų bruožų, be to, su pagrindinio vaidmens atlikėja spektaklyje vaidino kiti, lig šiol nematyti jauni artistai.
Žiūrovui, mėgstančiam veristinę italų operą, jausmingas ir melodingas Vincenzo Bellini, Giuseppe Verdi, Giacomo Puccini muzikines melodramas, šis spektaklis sukuria prisilietimo prie jų meno iliuziją, atskleidžiamą legendinės dainininkės Marios Callas lūpomis. Muzikos, žodžio, sceninio gyvenimo įprasminimas – pamoka, kurios įdomu klausytis, kurios metu kiekviena arija virsta savita monodrama. Dramaturgo Terrence‘o McNally dėka prisiliečiama prie to demokratiško operos lygmens, kuriame muzikos-jausmo ir žodžio-prasmės jungtis išgaunama su tolygiai svarbia menine jėga.
Dabartinė nuostata dainuoti operas originalo kalba izoliuoja šį žanrą nuo plačiosios auditorijos, paverčia jį elitarinės kultūros aksesuaru, iš daugelio atima supratimo malonumą – tekstų vertimai švieslentėse neretai nesinchroniški, apsunkina operos kaip sinkretiško teatrinio žanro suvokimą – norintieji suprasti, apie ką dainuojama, privalo sekti tekstą atkraginę galvas ir nebespėja suvokti spektaklio, perteikiamo veiksmu ir vaizdais. Todėl „Meistriškumo pamokoje“ įdomi ne tik Callas ir jos mokinių bendravimo metu išryškėjanti asmeninė dainininkės drama, bet ir operos kaip artistinių, vaidybinių prasmių teatro analizė.
Maria Callas, akompaniatorius Manis, dainininkai Sofi, Šeron, Tonis – štai ir visi meistriškumo pamokos dalyviai. Į jų santykių ir bendravimo kuriamą atmosferą palaipsniui įsijungia ir beveik bežodis scenos darbininkas Maiklas. Nesudėtingomis režisūrinėmis priemonėmis sukurtas spektaklis naujoje erdvėje įgavo dar daugiau aiškumo ir paprastumo – kamerinė, jauki Mažojo teatro salė su žiūroviniu amfiteatru virto beasmenės muzikos akademijos auditorija, o žiūrovai – meistriškumo pamokos dalyviais. Aktorė iš pat pradžių sukūrė tokią betarpišką atmosferą, kad kai kurie žiūrovai nuoširdžiai, kad ir negarsiai, reagavo į salės adresu Marios Callas laidomas replikas. Šiame spektaklyje ketvirtoji siena neegzistuoja iki pabaigos – spektaklio pradžioje pareikalavusi neploti, vėliau žiūrovės gražia šukuosena pasiteiravusi, kur mieste būtų galima padoriai susišukuoti, po spektaklio aktorė vienai savo aukai iš žiūrovų salės, apkaltintai įvaizdžio neturėjimu, kaip kompensaciją įteikė išdidų raudoną amarilį.
N. Narmontaitė aktyviai kuria savo teatrinį įvaizdį – įvairiažianrė jos veikla pažįstama pačių įvairiausių skonių ir pomėgių žiūrovams bei klausytojams. Valinga ir stipri artistė netgi išoriškai kiek primena legendą apie save sukūrusią graikų dainininkę. Pjesė, parašyta kaip trijų pamokų, trijų pokalbių, trijų išpažinčių kompozicija, prisodrinta ne tik tikrų, pramanytų ir pikantiškų dainininkės gyvenimo faktų, bet ir humoro, kuriuo aktorė su pasimėgavimu žongliruoja, pelnydama žiūrovų ir klausytojų simpatijas.
Sodrus, puikiai valdomas ir gerai intonuojamas balsas – viena iš priemonių sukurti kaprizingos, arogantiškos ir pažeidžiamos primadonos paveikslą. Žiūrovams ir mokiniams į akis rėžiama tiesa skamba ne tiek užgauliai, kiek tragiškai – kaip paskutinis ginklas, kuriuo siekiama apsaugoti save nuo praeities šlovės šmėklų. Mokinių dainuojamos arijos provokuoja ne tik kandžias pastabas, bet ir atveria nebeužgysiančias asmenines žaizdas, kurias aktorė atskleidžia, maksimaliai apnuogindama savo sielą ir joje styrančias patirtų mažų ir didelių nuoskaudų skeveldras, paliktas motinos, sesers, pirmosios mokytojos, meilužio Aristotelio Onassio. Tomis akimirkomis išryškėja dramatinis N. Narmontaitės talentas, charizmatiška įtaiga, sudrėkinanti ne vieno žiūrovo akis.
Šalia muzikinių ir tekstinių priemonių aktorė naudoja ir ryškią, užtikrintą, motyvuotą bendravimo su scenos partneriais plastiką, taip pat pasižyminčią įvairiais atspalviais – nuo komiškų kutenimų, kepštelėjimų, švelnaus, globėjiško ašaros šluostymo iki aštrių, laužytų gestų, kuriais stengiamasi atsiriboti nuo dabarties pasaulio.
Įdomūs, pakankamai intriguojantys pasirodė ir jaunieji dainininkai – N. Narmontaitės-Marios Callas partneriai. Santūrios, nedrąsios plastikos Manis–Raimundas Martinkėnas susižavėjusiomis akimis seka kiekvieną buvusios operos deivės judesį, jo sceninė elgsena natūrali, jis, netgi negrodamas, neiškrenta iš spektaklio konteksto. Naivi, kiek baikšti Sofi–Ona Kolobovaitė, mėginanti perprasti Aminos arijos iš V. Bellini „La Somnambula“ dramatines gelmes, sugeba parodyti palaipsnį savo kaip dainininkės brendimą. Alyviniais suknelės skvernais, nusagstytais pigiais blizgučiais, besiplaikstanti Šeron–Kristina Siurblytė nori būti Ledi Makbet, bet išgirdusi Callas nuosprendį – ne Makbet, o Mimi ar Mikaela – netrunka parodyti savo ambicijas ir šiuolaikinį dabarties požiūrį į praeitį – be jokių skrupulų ir sentimentų.
Savimi pasitikinčio Tonio, Kavaradosio teptuku ir neblogu tenoru tapančio Toskos portretą, vaidmenį atliko Merūnas Vitulskis. Iki šiol apie šį dainininką teko girdėti tik iš giminių – realybės šou entuziastų. Atrodo, kad šis jaunas žmogus iki „žvaigždžių“ dar nenukeliavęs ir sugeba atskirti save nuo to įvaizdžio, kurį suformavo agresyvi komercinės žiniasklaidos viešųjų ryšių kampanija. Spektaklyje taip pat galima pajusti, kad toji Tonio arogancija ir beribis pasitikėjimas savimi, nelabai rūpinantis, kada ir kurioje bažnyčioje Kavaradosis panyra į meilės prisiminimus, yra suvaidinti bruožai; vis dėlto norėtųsi, kad tame „prašau“, kurį jis ištaria Callas, nugalėjęs save, nuskambėtų daugiau vidinės kovos atspalvių.
Visi dainininkai pademonstravo eilinio žiūrovo ir vidutiniško operos mėgėjo ausiai neblogus vokalinius ir artistinius pradmenis. Jų santykis su mokytoja būtų dar organiškesnis, jei dainuoti jie liautųsi tik tada, kai Callas juos sustabdo – o ne sekunde anksčiau, kaip yra iš anksto surepetavę. Įdomu būtų sužinoti, kokią patirtį jie – būsimieji operos dainininkai – išsineša iš šios „teatro teatre“ pamokos ir ar bus ji pritaikyta tolesnėje jų karjeroje.
Nedidelį Maiklo, scenos darbininko vaidmenį lengvai, sklandžiai sukūrė Jonas Braškys – margais marškinėliais, apspurusiais džinsais apsivilkęs jo personažas priklauso teatro plebėjų pasauliui. Su skeptiška pašaipa jis pildo žvaigždės įgeidžius, tačiau palaipsniui taip pat pajunta pagarbą tai legendai, kuriai spektakliui pasibaigus atsistojusi ploja visa žiūrovų salė.
