Lietuvos ledo ritulio sirgaliai su nekantrumu laukė žinios iš už Atlanto – ar Naujojo Džersio „Devils“ klubas išleis Dainių Zubrų į Lietuvą? Ar geriausias šalies ledo ritulininkas po ilgos pertraukos užsivilks rinktinės aprangą? Pats sportininkas apie tai kalbėjo atsargiai: kol nesibaigė klubinis sezonas, visas dėmesys buvo skirtas NHL batalijoms.
Vis dėlto „velniai“ nepateko į atkrintamąsias, tad klubas D.Zubrui uždegė žalią šviesą: leido grįžti į Lietuvą ir atstovauti rinktinei pasaulio čempionate Vilniuje. I diviziono B grupės varžybos vyks balandžio 20–26 dienomis.
Dar prieš atvykdamas į Lietuvą D.Zubrus atsakė į SportIN žurnalo klausimus.
– Dainiau, kaip vertinate Lietuvos ledo ritulio rinktinės pajėgumą pasauliniame, Europos kontekste?
– Man sunku vertinti Lietuvos rinktinės pajėgumą. Pats esu žaidęs rinktinėje labai seniai, berods, 2005 metais. Nežinau, ar ir šiemet pavyks atvažiuoti. Tačiau kiekvienas sportininkas stengiasi laimėti rungtynes, kurių žaisti išėjo. Nežinau, kokio pajėgumo mūsų varžovai.
Žinau, kad turime neblogų žaidėjų, žaidžiančių Suomijoje, Anglijoje ar Kazachstane. Kiek pavyksta, bandau sekti, kaip kam sekasi. Žinau, kad keli žaidėjai yra traumuoti ir negalės atvažiuoti, bet nieko nepadarysi – toks yra sportas.
– Ar dažnai sulaukiate nusistebėjimų, kodėl Latvija turi stiprią ledo ritulio mokyklą, Lietuva – ne?
– Manęs Amerikoje labai daug apie tai neklausinėja. Žinote, kad sportas būtų tokio lygio, nuo vaikų viskas turi prasidėti. Reikia trenerių. Čiuožyklų. Nežinau, kiek Latvijoje yra čiuožyklų, bet neabejoju, kad kur kas daugiau nei Lietuvoje.
Lygis priklauso ir nuo požiūrio į vaikų sportą. Pirmiausia jie turi turėti kur žaisti. Aišku, latviai turi ir KHL komandą, kurioje kone visa rinktinė žaidžia. Pas juos ledo ritulio tradicijos nuo seniai. Rygos „Dinamo“ visuomet buvo labai stipri komanda. Drįsčiau ledo ritulio tradicijas Latvijoje palyginti su krepšinio Lietuvoje. Kodėl taip skirtingai susiklostė, negaliu paaiškinti.
– Lietuvos rinktinės treneris – vokietis Berndas Haake. Prieš tai buvo baltarusis. Neturime savų trenerių. Ar tai jokia bėda – užsienietis kaip tik ką nors naujo įneša?
– Esu susipažinęs su tuo žmogumi (Berndu Haake – red.past.). Normalus vyras. Buvo ir pas mane į Naująjį Džersį atvykęs. Trenerių apskritai Lietuvai reikia. Ne tik rinktinei. Kad vaikai augtų, kad lygis augtų. Lygis pakils, kai vaikai užaugs. Todėl norėdami pakelti ledo ritulio lygį, turime žiūrėti, ko vaikams trūksta. O trenerių labai trūksta.
– Ką pasakytumėte tiems, kurie galvoja, kad atvyks Dainius Zubrus ir pakels rinktinę į naują lygį? Kaip jūsų paties žaidimą apsunkins tai, kad Lietuvos rinktinėje daugiau nebus jūsų kalibro žaidėjų?
– Negalvoju apie tai, su kokio kalibro žaidėjais reikės Lietuvos rinktinėje žaisti. Kad žmonės suprastų, galėčiau gal su krepšiniu palyginti. Jei krepšinyje geriausi žaidėjai beveik visas rungtynes praleidžia aikštelėje, ledo ritulyje yra visai kitaip. Mes žaidžiame penketais. Net ir NHL puolėjui sužaisti 20-23 minutes per rungtynes yra gana daug. O tai tėra viena trečioji rungtynių. Vienam žaidėjui ledo ritulyje pakeisti ką nors labai sunku. Jei jau norisi rezultatų, reikia visiems stengtis kelti savo žaidimo lygį. Atsakingai ruoštis kiekvienam mačui, eiti kaip į karą ir atiduoti visą save. Vienam sunku kažką pakeisti.
– „Devils“ jus išleido į Lietuvą. Ar tiesa, kad NHL klubai negatyviai žiūri į viską, kas susiję su nacionalinėmis rinktinėmis?
– Nežinau, ar tai neigiamas požiūris. Kažkiek tiesos yra, nes niekas nėra patenkintas, kai žaidėjai gauna traumas.
– Kaip manote, kokius kelius dabar turėtų perbristi lietuvis, norėdamas patekti į NHL lygą? Ar dabartiniam jaunimui tai misija neįmanoma?
– Kelius, man atrodo, tuos pačius reikia praeiti. Nemanau, kad tas kelias labai keičiasi. Aš pradėjau kaip ir visi vaikai, man buvo šešeri. Tiesa, man pasisekė, kad turėjau dvejais metais vyresnį brolį, taigi pradėjau treniruotis su vyresniais. Važiavau į Ukrainą, vėliau į Kanadą. Dabar toks pat kelias. Reikia treniruotis ir žaisti. Būtų lengviau, jei Lietuvos ledo ritulys būtų aukštesnio lygio ir nereikėtų išvažiuoti. Jei nori siekti aukščiausio lygio, pradėti Lietuvoje, manau, tikrai galima, bet su laiku reikia ieškoti, kur išvažiuoti. Tai nelabai malonu, bet tokia realybė. Suomiams, čekams, latviams ir kitų šalių, turinčių aukšto lygio ledo ritulį, galbūt lengviau, nes jiems nereikia niekur važiuoti. Jie gali augti savo šalyse. Lietuvoje to nėra, bet ir anksčiau nebuvo.
– Ką manote apie moterų ledo ritulį? Jums jis įdomus? Ar ši sporto šaka apskritai tinka moterims?
– Nesu prieš. Teko stebėti kelis olimpiados mačus. Aišku, ne tie greičiai ir tokio stipraus kontakto nėra. Žinau, kad Kanadoje ir JAV moterų ledo ritulys labai populiarus. Aš pats auginu dukrą – jei ji norėtų žaisti ledo ritulį, tikrai nedrausčiau. Neskirstau sporto į tinkamą vyrams ir moterims. Aišku, yra dar grubesnių sportų, kur moterims gal ir nelabai tinka, bet ledo ritulį ir taisyklėmis bando suminkštinti kuo labiau, kad būtų kuo mažiau muštynių ir traumų, taigi moterims jis tikrai tinka. Kaip sakiau, Kanadoje ir JAV mergaitės tikrai labai aktyviai žaidžia. Universitetuose yra komandos, mergina netgi gali gauti nemokamą išsilavinimą, jei gerai žaidžia ledo ritulį.
– Gal Lietuvai moterų ledo ritulys yra išeitis? Konkurencija čia mažesnė...
Manau, kad apskritai reikia apie ledo ritulio populiarumą kalbėti. Kad augtų pats ledo ritulys. Nemanau, kad susidomėjimas ledo rituliu labai pakils, jei moterys pradės daugiau žaisti. Man norėtųsi, kad visi Lietuvoje žaistų ledo ritulį: ir moterys, ir pagyvenę žmonės, ir žinoma, vaikai. Sporto šaka tikrai įdomi. Ne kartą įsitikinau, kad dauguma tų, kurie ateina pirmą kartą pasižiūrėti rungtynių, užsikabina. Pamato gyvai ir atranda tai, kas patinka. Ir vėliau sugrįžta dar ne kartą.
