„Ooo, tie Prancūzijos kerai...“ Tai ištarusi televizijos laidų ir renginių vedėja, filmų garsintoja Daiva Tamošiūnaitė-Budrė kvatoja aksominiu kimiu juoku, nes kerai kasdienybėje sklaidosi. Neseniai iš Prancūzijos grįžusi moteris vėl užvaldyta šio krašto kerų. O iš šalies atrodytų – tokių paprastų dalykų, kaip ten kepamos duonos kvapo. Ir tai trunka daugiau nei dvidešimt metų.
Gintarinė segė
Pirmą kartą Prancūzijoje Daiva apsilankė 1988 metais. Ji sąžiningai užsidirbo kelialapį į tarptautinę studentų stovyklą užsienyje – į studentų statybinius būrius. Surinkusi daugiausia balų laimėjo svajonių kelionę į Prancūziją.
Ši nuotykių ir netikėtumų nesibaiminančiai Daivai įsiminė ilgam. „Aš, mergaitė iš Lietuvos, atkeliavau traukiniu iki Paryžiaus, – pasakoja Daiva. – Bilietai iki mūsų stovyklos miestelio buvo nupirkti iš anksto, bet patekau į keblią situaciją. Paryžiuje išsiaiškinau, kad į reikalingą miestelį turiu dar važiuoti su vietos greituoju traukiniu – pirkti bilietą už 15 frankų. O patikėjau rengėjais, kad viskas bus apmokėta. Giliai buvau užsispaudusi 10 markių, tai tuo metu Lietuvoje buvo didelis pinigas. Paryžiuje pasijutau bejėgė: frankų neturiu, vakaras artėja, kaip nusigauti iki stovyklos? Sėdžiu stotyje ir verkiu. Staiga išgirdau rusiškai: „Mergaite, ko verki?“ Iš pradžių nepatikėjau, kad jau keliolika metų Paryžiuje gyvenanti moteris mane užkalbino rusiškai. Į džinsinę striukę buvau įsisegusi gintaro segę. Iš to mano geradarė Jelena spėjo, kad esu iš Lietuvos. Ji nupirko man bilietą ir mano kelione rūpinosi iki galo.
Stovyklaudama išsisukau koją. Ji ištino ir beveik negalėjau vaikščioti. Kai baigdama stovyklauti atvykau į Paryžių, Jelena mane pasitiko, įsisodino į automobilį ir aprodė sostinę. Paryžių pirmą kartą mačiau pro mašinos langą.“
Kėdučių magija
„Kiekvieną rytą Prancūzijoje, kad ir kur būtum – Paryžiaus centre ar jos provincijoje, pabundi nuo šviežiai kepamos duonos kvapo, – sako įsimylėjusi šią šalį Daiva. – Kai vėl išsiruošiu į Prancūziją, pirmiausia tai užuodžiu.“
Kita išskirtinė šios šalies tradicija, užburianti Daivą, – ypatinga bendravimo kavinėse kultūra: „Nors ir sunkesni laikai, vis tiek po darbo visi susiburia. Paryžius šurmuliuoja nuo mažų kavinukių. Keliese prisėdame prie mažo staliuko ant mažų kėdučių ir kompanija ima didėti. Visi ten sutelpame. Sėdime petys petin ir bendraujame. Netrukus atsiduriu tokiame kampe, kad prispyrus reikalui išeidama turiu pakelti penkis žmonės. Niekas dėl to nesierzina ir nenutraukia pradėtos temos. O aš grįžusi vėl įsitaisau ant savo mažos kėdutės ir galvoju: kaip ant jos tilptų apkūnus žmogus? Bet tokio tą vakarą nemačiau. Gal Paryžiuje tokių nėra? Nors jei atsirastų, tilptų būtinai. Ant stalo keičiasi vietos vyno ąsotėliai, žmonės klega. Pasiilgstu tokio Paryžiaus.“
Potvyniai ir šou
Šią vasarą Daiva su bičiuliais pasirinko neilgą kelių dienų pažintinę kelionę po Prancūzijos pietvakarius. Apsistojo Nante:
„Susidomėjome daugybe privačių salelių Atlanto vandenyno įlankose, kuriose yra jaukių miestelių. Važiuojame į vieną iš jų ir atidžiai žiūrime kelio ženklus, kurie perspėja, nuo kurios valandos prasidės Atlanto vandenyno potvynis ir grįžti bus neįmanoma. Jei užsibūsi, kelio jau bus nematyti. Jo buvimą žymi stulpai, rodantys vėjo kryptį ir galimybę išvažiuoti. Senesniuose stulpuose yra ir pakopėlių. Jei matai, kad situacija kritiška, ropškis aukštyn. Gal kas pamatys, o gal pralauksi iki ryto.“
Daivos kompaniją sudomino ir šiemet vykęs ypatingas reginys – keliasdešimt kilometrų nuo Nanto rengiamas didžiausias pasaulyje muzikinis spektaklis po atviru dangumi. Jame dalyvauja per 1 300 artistų. Masinėse scenose čia vaidina beveik visi miestelio žmonės. Nuo mažo iki seno, nuo dabartinių muzikos mokyklų auklėtinių iki choro veteranų, nuo vištos iki avies. Didžiulio pastatymo apie Prancūzijos istoriją dekoracijoms jie panaudoja aplinką: priekyje – tvenkinys, toliau – puikiai prižiūrėta pilis, šone – bažnyčia. Dar keli butaforiniai nameliai, vėjo malūnai. Žiūrovams čia įrengta 14 000 vietų ir jos visada užimtos. Suvažiuoja apylinkės gerbėjų, turistų, moksleivių ekskursijų. Šviesos ir garsas šioje provincijoje tobuli, solistai stengiasi, tūkstantinė statistų minia daro neįtikėtiną įspūdį. Viskas, kas vyko Prancūzijoje, čia vyksta tarsi dar kartą: karas, karaliaus sutikimas, revoliucija.
„Čia šaudomi tokie fejerverkai, kokių Vilnius neparodė tapęs Europos kultūros sostine, – įspūdžiais dalijasi Daiva. – Baigiantis spektakliui sureguliuojami priešais esantys fontanai – jie ima purkšti vandenį ir skleidžia miglą, kurioje galima matyti nuostabias vaizdo projekcijas.“
Nereklaminė Prancūzija
„Mano kompanijos kelionė buvo aktyvi, kultūrinė, pažintinė, – pasakoja Daiva. – Neįsivaizduoju kitokių Prancūzijoje. Nebent jei gali leisti sau brangų tingų poilsį Žydrajame krante, kuriame puikuojasi turtingoji Rusija. Man patinka iš naujo pažinti Prancūziją, patinka smūginės kelionės. Taip atgaivinu senuosius įspūdžius, patiriu naujų, galiu atsipalaiduoti, bet.... Nėra kada. Lekiame per nereklaminę Prancūziją, per mažus miestelius, kurių kiekvieno sava istorija – tarsi filmo dekoracija.“
Gurmaniški gundymai
Prancūzai puoselėja šventinių vakarienių tradicijas. Šį kartą Daiva susirengė pavakarieniauti Šartre. „Neapsižiūrėjome, ir vakare patekti į populiarų gerą restoraną neturėjome jokių galimybių, – pasakoja Daiva. – Jame skanavo ir ūžavo paryžiečiai. Ypač gerai atrodė išsipuošusios senutės, atvykusios su savo kabrioletais.“
Ir šioje kelionėje Daiva neliko be gurmaniško prancūziško maisto. Prie vandenyno ji sočiai prisiragavo ką tik pagautų jūros gėrybių.
Piečiau firminis regionų patiekalas – ančių arba žąsų kepenėlės. Jos pateikiamos kaip šaltas užkandis, o antiena – karštai.
„Tačiau man Prancūzijos delikatesas yra austrės, – prisipažino moteris. – Vienąkart astrologai Naujiems metams patarė ant vaišių stalo turėti austrių. Nusipirkau, pasiūliau svečiams, tačiau viena jas ir suvalgiau. Kitiems buvo neskanu.
Dar anksčiau, nei tai tapo madinga Lietuvoje, Prancūzijoje supratau raudonojo vyno skonį. Vėliau pas mus dalyvavau ne viename raudonojo vyno pristatyme. Patinka prancūziška tradicija pietus pradėti nuo žalių salotų dubenėlio. Sveika, skanu, naudinga, o paskui ir valgyti mažiau norisi.“
Visko nepažinsi
„Šios kelionės atradimas buvo tas, kad buvau ant aukščiausios – daugiau nei 100 metrų – Europos smėlio kopos Sidabrinėje pakrantėje, – džiaugiasi Daiva. – Ji yra vienoje iš vandenyno įlankėlių. O, su kokiu malonumu nuo jos plačiais žingsniais nuslydau. Svarbiausia, čia niekas to nedraudžia, Paskui apsilankėme giliausioje Prancūzijos grotoje. Jų čia, pietvakarių krante, galybė. Daugelis su vertingais vienais seniausių Europoje archeologiniais užrašais ir ornamentais ant sienų. Gyva istorija.
Leidomės į giliausią grotą, kuri yra daugiau nei 100 metrų po žeme. Pamatėme nepaprasto grožio – Europoje jie tituluojami antra vieta – stalaktitų ir stalagmitų rojų, povandeninių upių ir ežerų.
Dar kartą nučiupau gabaliuką Prancūzijos. Tačiau tik gabaliuką, nes jos iki galo pažinti neįmanoma.“
