Aktorius Dexteris Fletcheris, daugumai lietuvių dar pažįstamas kaip režisierės Dalios Ibelhauptaitės vyras, šių metų „Kino pavasaryje“ debiutuoja režisieriaus amplua. Jo pirmojo filmo „Pašėlęs Bilas“ („Wild Bill“) premjera įvyko penktadienio vakarą. Tikri kino gurmanai ir „Kino pavasario“ gerbėjai žino, kad žinomas britų aktorius jau ne pirmą kartą yra šio festivalio konkursinės programos žiuri narys. Šiais metais D. Fletcheris ne tik pristato savo režisūrinį debiutą, bet taip yra festivalio „Kino pavasaris" programos „Nauja Europa - Nauji vardai“ žiuri prezidentas.
Su iš pavasarėjančio Londono vos prieš porą valandų į Vilnių atvykusiu aktoriumi susitikome pasikalbėti apie kiną ir humorą. Prieš trejus metus komisijos nariu buvęs D. Fletcheris sako, kad „Kino pavasaris“ jam yra maloni pareiga.
„Labai džiaugiuosi būdamas čia. Komisijos nariu teko būti ir anksčiau, teko dirbti su labai įdomiais ir maloniais lietuviais. Man labai patinka šis festivalis. Šiais metais dar maloniau čia būti, nes pristatau savo filmą“, - linksmai kalba charizmatiškasis D. Fletcheris.
Kas Jums labiausiai patinka „Kino pavasaryje“?
Labiausia patinka, žinoma, tai, kad įvyks mano filmo premjera (juokiasi – aut. past.). O šiaip tai visi tarptautiniai kino festivaliai yra įdomūs. Labai įdomu stebėti, ką žmonės žiūri, kaip reaguoja. Šis festivalis labai svarbus Vilniui, kuris turi stiprų kultūrinį identitetą. Labai svarbu, kad tokiu būdu visas pasaulis gali sužinoti apie Lietuvos kiną. Manau, kad Lietuvoje yra labai daug talentingų žmonių – kažkam toks festivalis gali būti puikus postūmis kurti pačiam. Juk dauguma žmonių mėgstą kiną. Ar kada matėte žmogų, kuris sakytų: nekenčiu filmų? Kažkam gal nepatinka teatras ar riedučiai, bet filmus žiūri visi.
Galbūt turite mėgstamą lietuvių režisierių?
Oi, dabar tikrai nepamenu nė vienos pavardės. Bet tai tik mano žinių spraga ( juokiasi – aut. past.).
Dexteris Fletcheris (nuotr. Balsas.lt/Ruslano Kondratjevo)
Kokius kino festivalius lankote užsienyje, pavyzdžiui Londone?
Visada dalyvauju Londono kino festivalyje – tai mano teritorija, mano namai, todėl jame dalyvauti visada paprasta. Dalyvavau Kanų kino festivalyje. Mano filmas taip pat dalyvavo Čikagos bei St. Sebastiano kino festivalyje Ispanijoje bei Romoje. - Kai turi sukūręs filmą, keliavimas po kino festivalius tampa tiesiog gyvenimo būdu. Kanų kino festivalis išsiskiria savo glamūriškumu ir Holivudo garsenybėmis. Tačiau dar prieš 50 metų tai buvo visiškai mažytis festivalis. Būtent šis nuolatinis augimas ir yra tarptautinio festivalio grožis.
Ar galima palyginti „Kino pavasarį“ su pasaulio kino festivaliais?
Žinoma, nes iš esmės jie visi yra vienodi – juose žmonėms pristatomi pasaulio filmai, kurių paprastai niekas nepamatytų, galbūt neatrastų. Visuose festivaliuose žiūrovai kelias savaites gyvena filmų kuriamomis emocijomis. „Kino pavasaris“ nėra Kanai – čia neateis Georgas Clooney ir Monica Bellucci. Šis festivalis kiek mažesnis, į kurį ateis tokie žmonės kaip aš, Leo Gregoris, mano aktoriai ir kiti įdomūs žmonės. Bet tai tėra pavardės.
Kokius filmus mėgstate pats?
Tam tikra prasme mėgstu visus filmus, nes iš visų galima ko nors pasimokyti. Bet turbūt labiausiai man patinka vesternai. Mano mėgstamiausi filmai yra inteligentiški, protingi filmai, kurie verčia mąstyti, jausti. Tačiau jei jūs paprašytumėte išvardinti penkis mėgstamiausius filmus šiandien, po savaitės tai būtų jau visai kitas penketukas. Negalėčiau išsirinkti mėgstamiausio filmo.
Kodėl nusprendėte pabandyti režisuoti filmą?
Pasitaikė puiki galimybė ir aš ja pasinaudojau. Matydavau kaip mano žmona Dalia režisuoja savo operas ir labai susidomėjau šia „apsėdimo“, aistros forma. Tai pat sudomino pati filmo drama, prie kurios rašymo prisidėjau ir pats. Vaidinu nuo keturių metų. Mano filme taip pat kalbama apie vaikus, vaiko ir tėvo santykius, berniukus ir vyrus (šį filmą D. Fletcheris skyrė savo mylimam tėvui, mirusiam pernai - aut. past.). Pajutau, kad sukaupiau pakankamai patirties ir esu pasiruošęs tokiai rizikai – juk tai rizika. Prieš dešimt metų turbūt nebūčiau tam pasiryžęs. Manau tiesiog atėjo teisingas momentas – pamaniau: ech, gyvenimas trumpas, laikas nuveikti kažką naujo.
Ar planuojate pakartoti savo režisūrinę patirtį?
Žinoma! Tai ne visada yra tik režisieriaus sprendimas, bet, jei tik bus galimybė, būtinai pakartosiu. Tačiau koks filmas tai bebūtų, jis labai labai skirsis nuo šio.
Kokia yra filmo Jūsų filmo „Pakvaišęs Bilas“ žiūrovui siunčiama žinutė?
Manau tai nuspręsti turėtų kiekvienas atskirai, pažiūrėjęs filmą. Bet iš esmės, tai istorija apie šeimas ir sūnus. Tai filmas apie suvokimą, kad esi visai kitas žmogus, nei įsivaizdavai esąs, apie vyrą, kuris leidžiasi į kelionę, kuri kardinaliai pakeičia jo gyvenimą. Vyras pamato nuostabius dalykus, kurių nepastebėjo anksčiau, jis pamėgsta naująjį save. Tai labai pozityvi istorija ir žinutė žiūrovui – apie žmogų, kuris išmoksta pasikeisti.
Gal turite savo mėgstamiausią šio filmo sceną?
Yra graži scena, kurioje sklendžia popierinis lėktuvėlis. Ji paprasta, poetiška ir puikiai iliustruoja tą filmo momentą. Kita scena, kurioje kinų šeima valgo prie stalo – paprasta, lengva, beveik be žodžių. Dar viena, kurioje personažas susitinka su praeitimi, leidžiasi liftu, jaučia šaltį ir vienatvę – čia man patinka paprasta ir gera vaidyba. Kinas man pirmiausia asocijuojasi su vaizdu, piešiniais, kompozicija – man tai labai svarbu. Aš toks žmogus, kuriam idėja svarbi nuo pradžios iki galo, svarbi kiekviena detalė, smulkmena. Visos šio filmo scenos yra mano mylimiausios.
Daug Jūsų vaidybos gerbėjų šiek tiek nustebo, kad jūsų režisuotas filmas nėra komedija. Esate sakęs, kad žinodamas tokius publikos lūkesčius specialiai nekūrėte komedijos. Ar tai tiesa?
Galima sakyti, kad taip. Svarbiausia tokius lūkesčius priversti dirbti tau. Jie gali būti tau naudingi, o gali ir pakenkti. Nežinau, kodėl žmonės tikėjosi komedijos, nesu šios srities specialistas. Galbūt tai dėl tokių filmų kaip „Lock, Stock or Two Smoking Barrels“ (režisuoto Guyaus Ritchio - aut. past.), kuriame atlikau tokį vaidmenį. Bet būtent todėl norėjau padaryti kažką visiškai priešingo. Mano filmas yra apie sūnų ir tėvą, apie santykių dramą. Ši nuostaba, kad mano filmas skiriasi nuo ankstesnių mano vaidmenų yra puiki galimybė atkreipti žmonių dėmesį. Štai kada publikos lūkesčiai pasitarnauja kūrėjui.
Dexteris Fletcheris (nuotr. Balsas.lt/Ruslano Kondratjevo)
Britai garsėja savo išskirtiniu humoro jausmu. Koks humoras patinka Jums?
Toks, kuris priverčia juoktis. Gal iš vis nėra britiško, amerikietiško ar lietuviško humoro – nemanau, kad tai priklauso nuo kultūros, galbūt... Pats linksmiausias, šmaikščiausias žmogus, kurį pažįstu yra mano žmona Dalia. Ji gyvena Jungtinėje Karalystėje, turi britišką pasą, bet ji yra labai „lietuviška“, jos humoras, kuris man taip patinka yra labai lietuviškas. O britiškas gali būti pavyzdžiui, Benny Hillas, kuris man visai nejuokingas... Tas pats ir su Monty Pythono šou – jis kitoks, bet irgi nelabai juokingas. Geriausias humoras yra Dalios, ji yra mane mokantis prajuokinanti žmogus.
Nemažai šiuolaikinių filmų, taip pat ir „Kino pavasaryje“ yra paremti juoduoju humoru. Ką apie tai manote? Jūsų nuomone, ar yra ribos, kurių nevalia peržengti?
Aš turbūt nesu toks protingas, nes nesuprantu juodojo humoro. Manau juo remiasi kino kūrėjai, kurie nori išsisukti, kai jų filmas nėra nei įdomus, nei juokingas. Jei tai nėra drama ir tai nėra humoras, kas tai tuomet? Tada sako – tai labai tamsus, sunkus, subtilus humoras. Žiūri tokius filmus ir nesupranti, kas vyksta, net nežinai, ar turėtum juoktis... Aš nesuprantu, man per daug painu. Filmas „Prisukamas apelsinas“ man yra juodasis humoras, nes jo subjektas yra įdomus – tai lyg patikrinimas, ar gali būti šokiruotas ir tuo pat metu juoktis. Manau reikia atsargiai žiūrėti į žodžių junginį „juodasis humoras“, nes dažnai tai tiesiog sako, kad filmas yra nei šioks, nei toks – joks. Dalykai turi būti aiškūs, išgryninti. Kaip kartą Dalia yra gerai pasakiusi: negali vienu metu sėdėti ant dviejų kėdžių, anksčiau ar vėliau vis vien nukrisi. Trumpai tariant, jei juokiesi – tai humoras, jeigu ne – tai tiesiog juodas (juokiasi – aut. past.).
