Elvyra Žvirblienė
Labai įdomu, kaip šventei gimtadienį...
Puikiai. Šeštadienį, kaip tik prieš gimtadienį, koncertavome pajūry. Po koncerto su Elegijumi neskubėjome namo, pasilikome prie jūros ir sekmadieniui - tą dieną dviese vaikštinėjome pajūry.
Daug gražių akimirkų buvo, bet nenoriu detalizuoti, nes tai tik mūsų abiejų šventė. Galiu pasakyti, kad nenorėjau kelti jokių balių jokiuose restoranuose, netroškau ir jokių dovanų, nes Elegijus ir be gimtadienių nuperka man viską, ko noriu. Jis tik pažiūri į mano akis ir jau žino, ką man nupirkti. Būna, aš dar savo norą bandau nuslėpti, bet žiūriu, kad už nugaros pardavėja jau kažką vynioja.
Elegijus mane visada stebina savo dovanomis ir staigmenomis. Gėlėmis stebina. Kovo 8- ąją padovanojo geltonų tulpių, o gimtadieniui šįkart išvis nenusakomą puokštę gavau. Tik Elegijus pats gal ir težino pavadinimą. Kvepiančių gėlių puokštė per visą kambarį: vieni žiedai skleidžiasi, kiti dar skleisis. Apie tokią net nesvajojau.
Norėjome, kad ši diena būtų tik mūsų. Tokią šventę ir pasidarėme, o vakare sėdome į mašiną ir išvažiavome namo. Kelyje pasitikau ir tikrąjį savo gimtadienį, nes aš esu gimusi iš spalio 2 į 3, pirmą valandą 40 minučių.
Sveikino ir draugai, kolegos. Gavau dovanų ir pasveikinimų tiek iš Lietuvoje esančių, tiek iš užsienyje gyvenančių savo draugų. Kam esu brangi, tas ir prisiminė, nesvarbu kaip, telefonu paskambino, žinutę parašė...
Džordana Butkutė (nuotr. Fotodiena.lt/Tomo Lukšio)
Elegijus buvo užsiminęs apie gimtadienio tortą. Niekada neslėpei, kad esi smaližė, tai pasakyk, koks buvo tas tortas.
Smaližė - ne tas žodis, dabar jau ir visai kaip mažas vaikas pasidariau. Ir kietą šokoladą, ir guminukus, ir pyragus, ir tortus – viską iš eilės valgau. Elegijus tortą iš Maskarponės sūrio mano gimtadieniui nupirko. Atrodo, valgėme dviese, bet taip tik vadinosi - „dviese“: jis iš mandagumo ragavo, o aš iki galo „damušiau“ visą...
Jokių draugų, nė lašo šampano, tik dviese. Ar pačiai nei kiek nekeista?
Galiu pasakyti vienu žodžiu – fantastika. Pasivaikščioti, praleisti dviese laiką, pasikalbėti, kai žinai, kad žmogus šalia be jokio falšo, kad gali jam sakyti viską, ir jis viską supras – man už tai nieko nėra geriau.
Džordana, ar ilgai Elegijui teko tave įkalbinėti pradėti šitokį gyvenimą, kokį dabar gyveni, praverti anoniminių alkoholikų klubo duris?
Neilgai, man pačiai jau buvo toks gyvenimas, kokį gyvenau, pabodęs, buvau pavargusi. Pavargusi nuo savo nuolatinio atsipalaidavimo. Juk būdavo taip: koncertuoji koncertuoji, o paskui stop - reikia atsipalaiduoti. Kai pradedu atsipalaiduoti, jau ir sustoti nebegaliu, persipalaiduoju... Kaip Elegijui būti šalia manęs, kam tada jam iš viso stengtis, jei aš darau tik tą, ko pati noriu, taip, kaip man vienai patinka.
Aš labai dėkinga Elegijui ir jo tėvams, kurie įkalbino mane pripažinti savo problemą. Daug kas žinojo, mama man seniai apie tai sakė, kalbėjo, prašė, bet aš neimdavau į galvą ir tik piktindavausi, kad ji kišasi į mano gyvenimą. Dabar ji labai džiaugiasi, džiaugiasi ir tikri draugai. Manau, daugiau džiaugiasi nei liūdi, kad nebegali su manimi pabaliavoti kaip anksčiau.
Dainininkė Džordana Butkutė (Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.)
Ir puikiai jautiesi per draugų gimtadienius ar kažkokius kitus suėjimus pastačiusi puodelį arbatos ar stiklinę sulčių?
Niekur aš neinu, į jokius draugų gimtadienius nebevaikštau, pasisveikiname telefonu, ir to užtenka. Nėra laiko, o jei ir būna, tai mieliau dviese ar su Elegijaus tėvais pabendraujame. Mums su Elegijumi didžiausia laimė pabūti kartu. Nesvarbu, kad dirbame kartu ir gyvename po vienu stogu, mes neatsibostame vienas kitam, nėra kada atsibosti, perdaug esame užimti. Koncertai ir koncertai, o Elegijus dar netgi daugiau už mane užsiėmęs: jam tenka viską suderinti, dėl visko tartis.
Mano darbas toks, kad nei nuo šampano, nei brendžio kvapo, nei nuo tuos gėrimus vartojančių nepabėgsi. Anksčiau kvapas mane erzino, o dabar nebekreipiu dėmesio, nes žinau, kad man tas nebeaktualu.
Su Elegijumi jau dveji metai esate kartu. Ar manai, kad tiek pakanka pažinti žmogų, patikrinti jo jausmus ir pasitikrinti savo?
Jau treti. Sakoma, kad žmogaus visiškai nepažinsi iki gyvos galvos, bet bent jau apsišlifavę mes esame stipriai. Sunku pasakyti, kas gali būti, bet šiandien aš jį myliu tokį, koks yra ir džiaugiuosi, kad jis šalia manęs. Toks stiprus, rūpestingas. Iš jo mokausi, turiu ir noriu pasimokyti, bent jau stiprios valios, kurios pati neturėjau. Jis maksimalistas, jei kažką daro, tai iki galo. Niekada nėra pasakęs: „Ai, svarbu nuvykti į koncertą, pakoncertuosime kaip nors..“
Taip nebūna su juo, jei jau vykstame, žinau, kad galiu būti rami, Elegijus viską suderins iki galo, iki smulkmenų. Dažnai aš tik paklausiu, kur važiuosime ir kada, o visa kita jo reikalas.
Jis visada toks: reiklus ir griežtas, kas liečia darbą, bet švelnus ir kantrus, kas liečia mane.
Džordana Butkutė („News Bridgepix“ nuotr.) (nuotr. Balsas.lt)
Sužieduotuvių žiedas jau ant rankos, o kada laukti vestuvių?
Nepradėkime nuo gimtadienio ligi vestuvių. Neesminis dalykas vestuvės. Dar pogimtadieniniai koncertai laukia... Planuojame koncertinį turą vasario mėnesiui, mažiausiai 20 koncertų: Škotijoje, Airijoje, Anglijoje... Gal ir Olandijoje, Vokietijoje. Ir aš, ir Elegijus darome viską, kad mano Lietuva būtų visame pasaulyje, kur tik gyvena lietuviai. Jau esu pasitikrinusi Amerikoje, Norvegijoje, Anglijoje, žinau, kad esu laukiama. Kodėl gi nepraplėtus tų ribų?
Kūrybinių jėgų turbūt padvigubėjo atsisakius alkoholio?
Ar vartojau, ar nebevartoju, žmonės į mano koncertus kaip ėjo, taip ir tebeina, tik dabar jiems nebereikia jaudintis, ar aš atvažiuosiu, ar ne į koncertą. O ir man pačiai daug daugiau jėgų, sveikatos ir polėkio atsirado. Tai dėl to, kad vertybės kitos. Jaučiu, kad pasikeičiau, o kai dar šalia turiu tokį ramstį, kuriam irgi palengvėjo, kai manęs nebereikia prižiūrėti, tai mums abiems belieka tik džiaugtis gyvenimu.
Kaip manai, Džordana, kodėl į tavo koncertus, net žinodami tavo silpnybes, net nujausdami, kad koncertas gali apskritai neįvykti, vis viena žiūrovai susirinkdavo, salės būdavo pilnos?
Ne manęs reikėtų klausti šito, o tų žmonių, bet aš tuo labai džiaugiuosi. Galvoju, kad viskas gal dėl to, kad esu tokia, kokia esu. Nei džiazuoju, nei varau metalą, nei sukneles demonstruoju, o darau viską iš dūšios. Ne aukštom materijom kalbu, dėl to kiekvienas turbūt sau kažką prisitaiko. O dabar šalia viso to prisidėjo dar ir Elegijaus noras, kad viskas būtų puikiai ir mano pačios pastangos. Žmonės viską jaučia, mato.
Džordana Butkutė su Liepa Mondeikaite (nuotr. asm. archyvo)
Skiriasi tavo žiūrovas Lietuvoje ir už Lietuvos ribų?
Užsieny gal žiūrovai ir klausytojai mažiau išlepę, nes mažiau lietuviškos muzikos girdi, bet man visur gerai, visur miela, kur mane kviečia ir manęs laukia. Kai pasirašiau prieš dvidešimtį metų ant savo galvos „Nemylėjau tavęs“, tai iki šiol Džordanos be šios dainos ir kitų senų hitų niekas ir nebeįsivaizduoja. Aišku, ruošiu ir naują programą, bet be senų dainų galiu ir nevažiuoti į koncertą. Ypač užsieny, kur mano žiūrovas labai įvairus: nuo vaikų, mano bendraamžių, iki mano tėvų amžiaus.
Vėl norisi grįžti prie tavo asmeninio gyvenimo. Buvai kažkada užsiminusi apie sklypą namui šalia Kauno. Ar tas namas jau kyla?
Vienu metu statyti namą, ruošti naują programą ir aplakstyti pusę pasaulio neįmanoma. Žemė, sodas niekur neišnyks. Viskam ateis savas laikas. O šiuo metu turime erdvų butą, kuriame vietos pakanka, o ir jame retai kada būname.
Jeigu šiuo metu turėtumei daugiau to laisvo laiko, kam jį skirtumei?
Vienas kitam laiko niekada nebus per daug. Elegijui skirčiau. Dar savo artimuosius norėčiau dažniau aplankyti. Šiuo metu Eligijaus tėvus dažniau aplankome, o savo mamą retokai.
Džordana Butkutė ir Elegijus (LNK nuotr.)
Po tokio mūsų pokalbio net liežuvis nebeapsiverčia paklausti paskutinio klausimo, ar esi laiminga. Paklausiu geriau, kokių dar turi svajonių?
Daug turime svajonių su Elegijumi, bet pasiliksime sau. Tai ne šiaip sau rožinės svajonės, tai suaugusių žmonių svajonės, kurios įgyvendinamos. Bet esu labai laiminga. Galvoju, kad galėčiau būti tik mažiau pasiutusi, turėčiau dar labiau mylėti žmogų, kuris šalia, bet ar įmanoma. Nenoriu nieko daugiau kalbėti, tik žinau: tai mano žmogus ir ačiū Dievui, kad man jį, tokį, atsiuntė.
